Parengta pagal BBC Travel
Trys „Michelin“ žvaigždutes pelnę restoranai ir karališkas imbierinio meduolio paveldas – visa tai slepia nepretenzingas Lankašyro miestelis Ormskirkas, kuris sparčiai tampa skaniausia Jungtinės Karalystės kryptimi.
Kalbant apie išskirtinius savaitgalio gurmaniškus išvykimus Jungtinėje Karalystėje, rimtiems maisto gurmanams ant lūpų atsirado naujas vardas. Pamirškite metropolio kvartalus, tokius kaip Čelsis, Meifėras ar net Edinburgas. Naujausias Didžiosios Britanijos gastronominis taškas slypi giliuose kaimiškuose Lankašyro užkampiuose.
Kelionių mėgėjai, vykstantys į šią istorinę šiaurės vakarų Anglijos grafystę – svarbią tiek Anglijos, tiek pramonės revoliucijų vietą – tradiciškai rinkdavosi Blekpulą, klasikinį britišką pajūrio kurortą, garsėjantį savo saldumynu „Blackpool Rock“ – dantis laužančia kieta cukraus ir gliukozės sirupo lazdele.
Tačiau tiems, kurių skonis subtilesnis – ar dantys minkštesni – didžiausi skanėstai laukia Ormskirke, judriame turgaus miestelyje, kuris kadaise buvo vikingų gyvenvietė, ir gretimame Aughtono kaimelyje.
Būtent šiame mažame kaime Markas Birkčalas yra „Moor Hall“ restorano, įsikūrusio XVI a. laikų, II laipsnio saugomo dvaro teritorijoje, šefas ir savininkas. Šių metų „Michelin“ apdovanojimuose jis buvo vienintelis šefas Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, kuriam buvo suteikta trečioji „Michelin“ žvaigždė. Taip jis tapo vienu iš vos 10 šefų šalyje (ir mažiau nei 150 visame pasaulyje), turinčių šį prestižinį įvertinimą, reiškiantį, kad, pasak padangų įmonės inspektorių, restoranas yra vertas atskiros kelionės
„Moor Hall“ ne naujokas, kai kalbama apie pripažinimą – 2023 m. Nacionaliniuose restoranų apdovanojimuose jis buvo išrinktas geriausiu restoranu Anglijoje. Be to, restoranas turi ir žaliąją „Michelin“ žvaigždę, skiriamą už tvarios kulinarijos praktiką, taikomą ruošiant 18 patiekalų degustacinį meniu.
Tuo tarpu Birkčalo „kaimynystės restoranas“ – „The Barn“, siūlantis paprastesnį maitinimą už prieinamesnę kainą – yra vos 30 sekundžių pasivaikščiojimo aplink ežerą nuo „Moor Hall“ ir taip pat turi savo „Michelin“ žvaigždę.
Ir tarsi to būtų negana, vos už 10 minučių pėsčiomis įsikūręs dar vienas „Michelin“ žvaigždės vertas restoranas – šefui Timui Alenui priklausantis „sō-lō“. Taigi, mažesniame nei pusės mylios plote telpa net šešios „Michelin“ žvaigždės – įspūdingas skaičius bet kurioje pasaulio vietoje.
Taigi, kas šį Lankašyro kampelį daro tokiu išskirtiniu maisto požiūriu? – klausiu Birkčalo, kai jis ieško mikrožolelių ir kitų ingredientų „Moor Hall“ šešių akrų kaimo valdose, išmėtytose prabangių, privačių sodo apartamentų, kuriuose svečiai gali apsistoti.
„Aughtonas ir Ormskirkas turi gilų ryšį su žeme – tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl čia toks išskirtinis maistas,“ – sako jis. „Kraštovaizdis, dirvožemis, klimatas – visa tai prisideda prie puikios žemės ūkio produkcijos kokybės. Mums pasisekė turėti itin derlingą ir gerai drenuojamą dirvą, todėl vaisiai ir daržovės – ypač lapiniai žalumynai, bastutiniai augalai ir šakniavaisiai – netgi žolė, kuria šeriami gyvuliai – yra kupini skonio.“
Išties, vakarų Lankašyro pakrantės lyguma tarp Prestono ir Southporto dažnai vadinama „Anglijos salotų dubeniu“. Pasak Nacionalinės ūkininkų sąjungos, šiaurės vakarų Anglijos regionas sudaro 15 % visos šalies maisto gamybos, todėl jis dažnai vadinamas „Didžiosios Britanijos žemės ūkio jėga“.
„Pas mus atvyksta žmonės iš Amerikos, Meksikos, Norvegijos, Suomijos, netgi Singapūro,“ – Timas Alenas.
„Klimatas taip pat atlieka svarbų vaidmenį,“ – tęsia Birkčalas. „Turime tinkamą balansą – pakankamai lietaus, kad viskas klestėtų, bet ne tiek, kad skęstų žemė. Tai leidžia augalams augti ilgesnį sezoną. O kai tai sujungi su ištisų kartų patirtimi ir ūkininkais, kurie puikiai išmano, kaip dirbti su žeme, rezultatas – išskirtinė produkcija. Būtent šis ryšys tarp derliaus ir vietos daro regioną unikalų.“
Alenas pritaria Birkčalui – prieš atidarydamas „sō-lō“, jis konsultavosi su juo. Jis mato vis didėjantį gurmanų srautą ne tik iš Londono (kuris traukiniu yra kiek daugiau nei dvi valandos kelio), bet ir iš viso pasaulio. „Pas mus atvyksta žmonės iš Amerikos, Meksikos, Norvegijos, Suomijos, netgi Singapūro,“ – sako Alenas.
„Kadangi mes esame įsikūrę tarp Liverpulio ir Mančesterio – miestų, kurių futbolo komandos (Everton, Liverpool, Manchester City ir Manchester United) yra milžiniškos – sulaukiame daug žmonių, atvykstančių stebėti futbolo rungtynių. Ir, kaip paaiškėja, nemažai jų taip pat mėgsta „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtą maistą.“
Nenuostabu, kad šie išrankūs sirgaliai atsisako plastikinių lėkščių su pyragais ir bulvytėmis, dažnai vartojamų stadionų tribūnose, kad paragautų kur kas išraiškingesnių Aleno patiekalų – pavyzdžiui, Louet Fessier austrės emulsijos, Oscietra ikrų ar druskoje kepto saliero. Beje, pastarąjį jis augina specialiai „sō-lō“ septynių patiekalų degustaciniam meniu – turi žmogų, kuris rūpinasi būtent tuo.
Tačiau ši Lankašyro dalis siūlo kur kas daugiau nei ultramodernią „cordon bleu“ virtuvę „Moor Hall“ ar „sō-lō“ restoranuose. Keliautojai, ieškantys giliausių šio krašto kulinarinių šaknų, jas gali atrasti garsiajame Ormskirko turguje.
Šis turgus vyksta ketvirtadieniais ir šeštadieniais ir yra vienas seniausių visoje šalyje – karalius Edvardas I suteikė jam Karališkąjį chartijos statusą dar 1286 metais. Būtent čia galima paragauti to, kas kadaise išgarsino miestą – tradicinio imbierinio meduolio.
Dar 1732 metais Ormskirko gyventojai perduodavo imbierinio meduolio receptus iš kartos į kartą. Šiuos kvapnius, aštrius kepinius beveik išimtinai pardavinėdavo moterys, atpažįstamos iš baltų šalikų ir prijuosčių. Jos siūlydavo ką tik iškeptą meduolį keleiviams, vykstantiems pašto vežimais, kurie sustodavo užeigose palei Aughton gatvę, pakeliui iš Liverpulio į Prestoną.
Kai 1849 metais buvo atidaryta Ormskirko geležinkelio stotis, moterys greitai prisitaikė – savo skanėstus jos pradėjo siūlyti traukinių keleiviams.
„Jos vaikščiodavo peronais, garsiai belsdamos į vagonų langus ir šaukdamos: ‘Imbierinis meduolis! Kas pirks mano ką tik iškeptą imbierinį meduolį?’“, – pasakoja Kathryn MacDonald iš Ormskirko ir apylinkių šeimos istorijos draugijos. „Jų buvo tiek daug, ir jos taip įtikinamai pardavinėjo, kad Ormskirko imbierinio meduolio moterys tapo žinomos visame regione.“
„Taigi, kai 1885 m. Ormskirke išlipo Velso princas – jis vyko į medžioklės vakarėlį netoliese esančiame Lathom Housedvare – stotyje jam buvo surengtas iškilmingas sutikimas, o trys iš tų meduolio pardavėjų gavo progą įteikti princui dovaną – Ormskirko imbierinį meduolį.“
„Po kelių metų, kai jis tapo karaliumi (Edvardas VII), jis stabdydavo karališkąjį traukinį Ormskirke pakeliui į Balmoralį ir prisikraudavo atsargų sau ir karališkajai šeimai. Taigi, akivaizdu, kad jam mūsų meduoliai tikrai patiko!“
„Ar ji nuo to laiko sugrįžo pasipildyti atsargų, kaip tai darydavo jos prosenelis Edvardas VII?“ – klausiu.
„Kiek man žinoma – ne,“ – juokiasi ji, – „bet norėčiau tikėti, kad kur nors Bakingamo rūmų sandėlyje slepiasi slapta Ormskirko meduolio atsargos!“
Kiekvienais metais mieste vyksta Ormskirko imbierinio meduolio festivalis, kuris šiemet suplanuotas liepos 13 d. Ši šeimai draugiška šventė leidžia vietiniams ir lankytojams geriau susipažinti su miesto kulinariniu paveldu. Kai kurios moterys net apsirengia baltomis prijuostėmis ir šalikais, taip pagerbdamos garsiausias Ormskirko imbierinio meduolio pardavėjas.
Tai taip pat puiki proga pasidžiaugti šiuo kukliu Lankašyro kampeliu, kuris tyliai, bet užtikrintai tapo tikra maisto mylėtojų kryptimi – ir tai ne mažas pasiekimas šalyje, kurioje dauguma kulinarinių tendencijų vis dar linksta į pietus. Nesvarbu, ar atvykstate dėl karališkojo meduolio, šešių „Michelin“ žvaigždžių, ar turtingų ūkininkystės šaknų, kurios visa tai maitina – Ormskirkas jus tikrai nustebins.
