Kostiantynas Dorošenka / Tie2.lt

Menininkė Sofija Martyniuk buvo viena iš dešimčių tūkstančių Irpinės gyventojų, kurie 2022 metais, Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, buvo priversti palikti miestą ir gelbėtis nuo okupantų. JAV, Šarlotės mieste, ji sukūrė muralą, siekdama atkreipti dėmesį į gimtojo miesto likimą. Išlaisvinus Irpinę, menininkė sugrįžo ir įsitraukė į miesto atkūrimą. Sofija įtikino miesto valdžią, kad įamžinant karo įvykius miesto erdvėse būtina į procesą įtraukti meno ir kitų sričių ekspertus. Irpinėje suformuoti principai, paremti dėmesingu bendruomenės ir specialistų dialogu, kurį moderuoja S. Martyniuk, šiandien laikomi pavyzdiniais visai Ukrainai. Balandį Sofija pradėjo vadovauti naujai įsteigtam memorializacijos padaliniui Irpinės miesto tarybos Kultūros skyriuje.

Šiandien Irpinėje Rusijos karo prieš Ukrainą, žuvusių šalies gynėjų ir civilių aukų atminimo įamžinimo klausimai sprendžiami bendradarbiaujant miesto valdžiai, komemoracijos specialistams ir meno bendruomenei. Grįžusi iš JAV buvote viena šio proceso iniciatorių. Kas paskatino jus priimti tokį sprendimą?

Man tai pirmiausia labai asmeniška – karas tiesiogine prasme atėjo į mano namus. Su tėvais iš Irpinės išvykome nežinodami, ar apskritai galėsime sugrįžti. Mūsų namas buvo Rusijos kariuomenės užimtoje teritorijoje. Jų buvimo namuose pėdsakai ir apšaudymų padariniai dar ilgai buvo fiziškai juntami mūsų kasdienybėje. Karas nustojo būti abstrakti sąvoka.

Išlaisvinus miestą, savivaldybė pakvietė savanorius, architektus, urbanistus, menininkus ir kitų sričių specialistus prisidėti prie jo atkūrimo. Negalėjau likti nuošalyje. Norėjau būti naudinga miestui, kuris yra mano namai, ir prisidėti prie jo atkūrimo tuo, ką moku geriausiai. Tačiau gana greitai supratau, kad atkūrimas – tai ne vien fizinis miesto atstatymas. Tai ir būtinybė po patirto karo iš naujo apmąstyti save, savo miestą ir mūsų bendrą ateitį. Kokia mūsų tapatybė? Kas esame šiandien? Kaip toliau gyventi su šia patirtimi? Ką ir kaip turime prisiminti? Šis procesas labai pakeitė mano gyvenimą ir profesinę kryptį: meninė praktika pamažu pasitraukė į antrą planą, o jos vietą užėmė strategiškesnis darbas. Toliau mokausi, profesiškai tobulėju ir į savo darbą stengiuosi įtraukti tai, ką sužinau ir pamatau kitose šalyse bei bendruomenėse. Tačiau man iš esmės svarbu ne tiesiog perkelti jau sukurtus modelius, o apmąstyti juos mūsų kontekste – per Irpinės, jos gyventojų ir mūsų pačių išgyventos patirties prizmę.

Šiandien Irpinė pasaulyje žinoma ne tik dėl okupacijos tragedijos, bet ir kaip miestas, kurio atgimimas prasidėjo iškart po išlaisvinimo – pirmiausia jo gyventojų pastangomis. Tragiška ir herojiška Irpinės istorija patraukė ir menininko Banksy dėmesį. Visa tai pavertė miestą patraukliu menininkams iš įvairių Ukrainos regionų ir net kitų šalių, norintiems miesto erdvėje palikti savo kūrybinį ženklą. Kaip šiandien reguliuojamas šis procesas?

Šis klausimas iš tiesų turi kelis aspektus. Viena vertus, po 2022 metų Irpinė tapo visame pasaulyje žinoma kaip didvyrių miestas. Tačiau mums labai svarbu, kad ji nevirstų miestu-memorialu, kurio tapatybę apibrėžtų vien karo patirtis. Istoriškai Irpinė buvo susitikimų, poilsio, kultūrinio gyvenimo ir kūrybos vieta. Šis kultūrinis kontekstas yra svarbi miesto tapatybės dalis, kurią verta ne tik išsaugoti, bet ir toliau plėtoti. Todėl menininkų ir meno iniciatyvų buvimas miesto erdvėje Irpinei yra visiškai natūralus. Tačiau po 2022 metų bendruomenė pradėjo sulaukti gerokai daugiau kūrybinių ir kultūrinių projektų pasiūlymų. Čia jau svarbu vertinti jų motyvaciją, kokybę ir galimą poveikį miesto erdvei. Pavyzdžiui, Banksy kūrinys siekė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į deokupuotos Kyjivo srities patirtį. Tačiau ne kiekviena miestui siūloma meno iniciatyva, pristatoma kaip parama ar „dovana“, savaime atitinka miesto poreikius ir ilgalaikius interesus. Kai kurie tokie projektai veikiau mėgino pasinaudoti Irpinės žinomumu.

Kai pradėjau dirbti miesto taryboje, tapo akivaizdu, kad miesto santykiui su meno bendruomene reikia sistemiškesnio požiūrio. Viešoji erdvė nėra neutrali vieta, į kurią galima tiesiog įkelti vieną ar kitą meno objektą. Kiekviena tokia iniciatyva turi savo kontekstą, autorių, koncepciją ir daro įtaką tam, kaip miestą suvokia jo gyventojai bei svečiai. Todėl man buvo svarbu sukurti procesą, kuriame tokie sprendimai būtų priimami ne vienasmeniškai ar spontaniškai, o atsižvelgiant į profesionalų nuomonę ir ilgalaikį poveikį miesto aplinkai. Taip pat tapo akivaizdu, kad vietos savivaldos institucijos ne visada turi pakankamai kompetencijos meno, architektūros ar dizaino pasiūlymams įvertinti. Kūrybos laukas turi savo profesinius standartus, metodus ir vertinimo kriterijus, todėl kokybiškam bendradarbiavimui su juo reikia atitinkamų ekspertinių žinių. Būtent todėl miesto mero sprendimu buvo įsteigtas konsultacinis organas – komisija, vertinanti meno iniciatyvas viešojoje erdvėje. Ją sudaro ne tik miesto tarybos atstovai ir deputatai, bet ir nepriklausomi specialistai – ekspertai, architektai, dizaineriai, menotyrininkai. Ši komisija nėra meno iniciatyvų ribojimo priemonė. Tai mechanizmas, padedantis atsakingai elgtis su viešąja erdve. Komisijos darbo patirtis jau parodė, kad anaiptol ne kiekvienas pasiūlymas, net jei pristatomas kaip „dovana miestui“, yra besąlygiškai naudingas bendruomenei. Kai kurie jų gali kelti reputacinių ar etinių rizikų. Todėl mums svarbu nesivaikyti populizmo, o kurti meno projektus, kurie būtų vertingi ir profesionalaus meno lauko požiūriu.

Atskiras klausimas – muralai. Iki plataus masto invazijos daugelio Ukrainos miestų valdžia juos naudojo nepatraukliems pastatams dekoruoti, vizualiais „wow“ efektais mėgindama nukreipti gyventojų dėmesį nuo komunalinių problemų. Žuvusiųjų šeimos kartais sienų tapyboje mato galimybę ryškiai ir palyginti greitai įamžinti didvyrių atminimą jų gimtuosiuose miestuose. Muralas yra medija, su kuria pati dirbate kaip menininkė. Kaip vertinate tokį komemoracijos būdą?

Apskritai muralas yra gana sudėtingas žanras, nes jis veikia ne tik kaip meno kūrinys, bet ir kaip viešosios erdvės dalis. Negali jo tiesiog pakabinti ant galerijos sienos ir pakeisti, kai jis tampa nebeaktualus. Jis sąveikauja su architektūra, miesto masteliu, spalvine aplinka ir kasdieniu žmonių gyvenimu. Jį mato ne tik tie, kurie sąmoningai ateina į parodą, bet iš esmės visi praeiviai. Daugiau nei dešimt metų dirbau monumentaliojo meno srityje, todėl gerai suvokiu šią atsakomybę. Muralas sukuriamas gana greitai, tačiau mieste išlieka daugelį metų. Todėl man visada buvo svarbu ne tiesiog įvykdyti užsakymą, bet suprasti, kodėl šis kūrinys turi atsirasti būtent čia, ką jis suteikia šiai erdvei ir kas lieka praėjus pirmajam įspūdžiui.

Kalbant apie komemoraciją, muralus vertinu atsargiai. Ypač tuos, kuriuose vaizduojami konkretūs žuvę žmonės. Labai gerai suprantu šeimos norą gimtajame mieste matyti artimo žmogaus atvaizdą. Tai visiškai žmogiškas troškimas. Tačiau kalbėdami apie viešąją erdvę turime žvelgti į ją plačiau nei iš vienos šeimos perspektyvos. Pavyzdžiui, šiandien Irpinės bendruomenėje yra daugiau nei 300 žuvusių karių. Jei kiekvienam jų kurtume atskirą muralą, fiziškai paprasčiausiai neturėtume tiek sienų. Tačiau net ne tai svarbiausia. Tokia praktika sukuria nelygybės precedentą: kodėl vieno žmogaus atminimui skiriamas didelis viešas atvaizdas, o kito – ne? Kas tai nusprendžia? Ir pagal kokius kriterijus? Todėl manau, kad tokiais atvejais miestui svarbu nepasiduoti emocijoms, o ieškoti formos, kuri leistų apie atmintį kalbėti sistemiškai. Galbūt tai būtų ne konkretaus žmogaus portretas, o meninis vaizdinys, kalbantis apie daugelio žmonių patirtį. Galbūt – visiškai kitokio pobūdžio memorialinė erdvė. Ne kiekvienas poreikis pagerbti atminimą būtinai turi būti įgyvendinamas muralu. Nesu prieš muralus kaip žanrą ir nemanau, kad juos reikėtų drausti. Esu prieš požiūrį į muralą kaip į universalų būdą ką nors papuošti, už ką nors padėkoti ar ką nors pagerbti. Man geras muralas yra tas, kuris turi meninę ir visuomeninę vertę, atsižvelgia į vietos kontekstą ir yra kuriamas gerbiant žmones, kurie su juo gyvens. Kartais geriausias sprendimas – palikti sieną tokią, kokia ji yra, o atminčiai rasti kitą formą.

Buvote viena iš Karo įvykių archyvo ir internetinės platformos „Atminties knyga“ iniciatorių – tai projektai, siūlantys šiuolaikišką, nuo sovietinės tradicijos nutolusią memorializacijos formą. Kaip jie plėtojami ir kaip ieškoma kalbos, kuria galėtume kalbėti apie šį karą?

Pirmiausia šie projektai skirti karo įvykiams dokumentuoti, nusikaltimams fiksuoti, žmonių liudijimams, mintims ir prisiminimams užrašyti bei šaltinių bazei formuoti. Ateityje ji gali tapti pagrindu šiems įvykiams apmąstyti ir memorializuoti. Šiandien sunku įsivaizduoti vientisą karui skirtą memorialinę formą, nes mes vis dar esame pačiame šio proceso viduje. Neturime pakankamos laiko distancijos, nematome viso įvykių masto ir dažnai nespėjame apmąstyti bei išgyventi vienos tragedijos, kai jau įvyksta kita. Tai nereiškia, kad memorializacija turi laukti karo pabaigos. Priešingai – poreikis prisiminti egzistuoja jau dabar ir turi labai stiprų egzistencinį matmenį. Norime užfiksuoti tai, kas vyksta, kol patys esame šių įvykių liudininkai, kol esame gyvi.

Darbas su atmintimi gali vykti dokumentuojant, kuriant laikinas memorialines erdves, kurios išlieka lanksčios ir gali keistis kartu su tikrove. Visa tai susiję su skirtingų patirčių išryškinimu ir pripažinimu, pagarba žuvusiesiems, užuojauta ir parama jų šeimoms, taip pat su apmąstymu, kas esame šiandien ir dėl ko kovojame. Todėl šiandien ypač svarbus darbas su šaltiniais, sakytinės istorijos interviu, dokumentais, fotografijomis ir kitais liudijimais. Irpinėje, be kita ko, formuojame atskirą miesto kovinės patirties archyvą.

2022 metų vasario–kovo įvykiai klostėsi nepaprastai greitai, o gyventojų pasipriešinimas dažnai buvo spontaniškas ir decentralizuotas. Šiandien mėginame išnarplioti šį įvykių kamuolį, lygindami skirtingų dalyvių liudijimus, kad ateityje apie miesto gynybą galėtume kalbėti kuo išsamiau ir nešališkiau. Tai svarbu ir todėl, kad jau sukurtos knygos ar dokumentiniai filmai, kad ir kokie vertingi jie būtų, visada tam tikru mastu yra autorinis pasakojimas. Darbas su daugybe liudijimų leidžia pamatyti įvykį iš skirtingų perspektyvų, užfiksuoti prieštaravimus, vienas kitą papildančius pasakojimus ir skirtingas patirtis „Atminties knyga“ skirta kitam, nors ir susijusiam atminties matmeniui – žuvusiųjų gyvenimo istorijoms. Stengiamės apie žmones kalbėti ne vien per jų karinę biografiją ar žūties aplinkybes, bet pirmiausia per tai, kas jie buvo: jų profesijas, šeimas, įpročius, svajones, vertybes ir darbus, kuriuos jie nuveikė gyvendami. Tai leidžia tolti nuo sovietinės tradicijos, redukuojančios žmogų iki herojiško įvaizdžio, ir sugrąžinti jam individualumą. Būtent čia šiandien formuojasi nauja ukrainietiška atminties kalba – žmogiškesnė, įvairesnė ir mažiau monumentali. Ji gali reikštis ne tik paminklais, bet ir kultūros renginiais, edukaciniais projektais, teminėmis kavinėmis ar knygynais, viešosiomis erdvėmis. Tokios praktikos ne tik išsaugo atminimą, bet ir padeda tęsti žuvusiųjų pradėtus darbus, įgyvendinti jų svajones bei kalbėti apie juos be perdėto heroizavimo ir supaprastinimo.

Įprasminant vietas, susijusias su tragiškais Irpinės okupacijos ir išlaisvinimo įvykiais, miestas pasitelkė keturias Ukrainos kuratores. Kaip veikia tarpdisciplininė laboratorija „Irpinė: atminties architektūra“ ir kokio rezultato miestas iš jos tikisi?

Šiuo metu Irpinės bendruomenė turi atminties vietų, skirtų mums svarbioms istorijoms ir patirtims išsaugoti, sąrašą. Tačiau jis nėra baigtinis. Dalis vietų buvo nustatyta po 2024 metais vykusių viešųjų diskusijų, o sąrašas toliau pildomas atsižvelgiant į naujus tyrimus, iniciatyvas ir naujai iškylančią informaciją. Kai kurios šių vietų jau yra suformuotos, kitos kol kas turi laikiną ar simbolinį pobūdį. Atskiras svarbus vietos atminties kraštovaizdžio sluoksnis – vietos ir įvykiai, susiję su Irpinės gynyba 2022 metų vasarį ir kovą.

Nors karas tebesitęsia, Irpinės gynyba jau yra pasibaigęs etapas, kurį galime analizuoti turėdami tam tikrą laiko distanciją. Ketveri metai leidžia palyginti skirtingus liudijimus, pamatyti įvykių, sprendimų ir jų padarinių tarpusavio ryšius bei pamažu formuoti išsamesnį supratimą apie tai, kas įvyko. Būtent šiame kontekste įgyvendiname projektą „Irpinė: komemoracija. Atminties architektūra“, kurį inicijavo Irpinės miesto tarybos memorializacijos sektorius, bendradarbiaudamas su labdaros organizacija „Sigma Irpin“ ir atminties kultūros platforma „Praeitis / Ateitis / Menas“. Projekto tikslas – padėti miestui su karo atmintimi dirbti profesionaliai, etiškai ir atvirai, nesiremiant gatavais šablonais. Svarbiausia – kurti etišką bendruomenės, valdžios, menininkų ir ekspertų dialogą, kuriame būtų išgirsta kiekviena pusė. Į laboratoriją pakvietėme keturias kuratores, kurios subūrė tarpdisciplinines architektų, menininkų, urbanistų ir tyrėjų komandas. Į atvirą konkursą buvo pateiktos 143 paraiškos, iš kurių atrinkta 20 dalyvių. Kiekviena komanda dirba su konkrečia atminties vieta, tiria jos istoriją, liudijimus ir žmonių, kuriuos šie įvykiai tiesiogiai palietė, patirtis. Tai keturi labai skirtingi atvejai: automobilių kapinės, tapusios materialiu civilių evakuacijos liudijimu; Didvyrių alėja su žuvusių gynėjų portretais; šešių kontrolės postų, susijusių su miesto gynyba, tinklas; ir prie Irpinės upės krantinės esanti nužudytų civilių atminimo erdvė. Taigi sąmoningai dirbame ne su vienu universaliu memorialo tipu, bet su skirtingais atminimo būdais ir skirtingomis karo patirtimis. Iš esmės svarbu, kad nepradedame nuo formos. Pirmiausia tiriame, kas konkrečioje vietoje įvyko, kokios istorijos su ja susijusios ir kaip ją suvokia gyventojai, žuvusiųjų šeimos, veteranai bei kitos grupės. Tik po šių diskusijų galėsime rasti tinkamą architektūrinę ar meninę formą. Tiesioginis rezultatas turėtų būti keturių atminties vietų architektūrinės koncepcijos ir techninė dokumentacija. Tačiau ne mažiau svarbu parengti metodologiją, kurią miestas galėtų naudoti ir ateityje: kaip apmąstyti tragiškus įvykius, įtraukti bendruomenę ir derinti istorinius, architektūrinius, meninius bei socialinius aspektus. Žvelgiant plačiau, tai žingsnis nuo spontaniškų sprendimų prie sistemingo darbo su miesto atminties kraštovaizdžiu. Šiuo metu nesiekiame sukurti galutinės Irpinės atminties interpretacijos. Norime suformuoti profesionalų ir atvirą jos kūrimo procesą bei suprasti, kaip prisiminti karą mieste, kuris ir toliau gyvena.