Pone Lee, nemažai jūsų filmų buvo pavadinti kontroversiškais, kas jus skatina kurti filmus?
Laikau save pasakotoju. Jaučiu, kad būtent tai ir daro geri režisieriai. Jie vadovaujasi kriterijais: ar tai gera istorija? Ar tai istorija, kurią noriu papasakoti? Viskas, ką mes stengiamės daryti, yra sunki užduotis – kurti įdomius, verčiančius susimąstyti filmus. Nesirenku istorijų pagal tai, kiek jos kontroversiškos… Niekada nenorėjau kurti beprasmių pramogų.
Džiazo muzikantas Branfordas Marsalis sakė, kad kai kartą vienas aktorius paklausė Jūsų apie filmo viziją, atsakėte: “Sumokėjau Jums gerus pinigus, kad vaidintumėte, dabar vaidinkite, tokia mano vizija.”
Branfordas šiek tiek perdeda, aš niekada taip aktoriui nepasakyčiau. Kai jie užduoda klausimą, stengiuosi jiems duoti tai, ko jiems reikia. Daugeliui aktorių patinka režisūra, todėl stengiuosi režisuoti ne per daug.
Ar manote, kad dažnai esate nesuprastas?
Yra buvę daugiau atvejų, kai kritikai recenzuoja tai, kas jiems atrodo kaip Spike’o Lee asmenybė, kokia jų asmeninė nuomonė apie mane. Recenzuoja ne filmą. Jie nekreipia dėmesio į žmones, kurie dirba už kameros, ir tuos, kurie dirba prieš kamerą. Susitelkia į Spike’ą Lee – ir taip kenkia filmui.
Kartais ši asmenybė laikoma tipišku niujorkiečiu. Ką jums reiškia būti niujorkiečiu?
Vienu metu buvo vykdoma kampanija, kad Niujorkas taptų 51-ąja valstija. Niujorkas taip skiriasi nuo likusių Jungtinių Valstijų, kad kartais net baugina. Žmonės, gyvenantys už Niujorko ribų, laiko jį net ne Amerikos dalimi, o Babilonu, nuodėmės miestu, kuriame šėlsta visi juodaodžiai, ispanakalbiai, homoseksualai, žydai ir mafija. Taip iš tiesų mano daugelis amerikiečių iš užmiesčio.
Matyt, vasaras leisdavote pietuose – galiu įsivaizduoti, kad tai gana toli nuo jūsų gyvenimo Brukline.
Taip, kaip ir daugelio juodaodžių, mano šaknys yra pietuose. Ir vaikystėje mūsų tėvai, norėdami atsikratyti tavęs per atostogas, siųsdavo tavo užpakalį į pietus, kad praleistum dalį atostogų pas senelius. Buvo labai įdomu nuvykti į Atlantą iš mamos pusės ir aplankyti kitą močiutę iš tėvo pusės Alabamoje.
Ar jautėte, kad gyvenimas buvo kitoks?
Mes su broliu sakydavome: “Čia viskas per lėtai”. Mums patiko ten važiuoti, bet po kurio laiko jau norėjome grįžti, nes viskas buvo per lėtai! Tačiau atotrūkis tarp Niujorko ir likusios Amerikos dalies tikrai šiek tiek sumažėjo po Rugsėjo 11-osios, kai atsirado daug meilės Niujorkui, kurios anksčiau nebuvo jaučiama. Tuo metu visi buvo niujorkiečiai.
Kokie buvo jūsų kultūriniai orientyrai, kai augote Niujorke?
Sportas buvo viskas, ką dariau, tai viskas, kas man rūpėjo. Norėjau būti beisbolo žaidėju. Ėjau į kiną, bet sportas buvo tai, kas man iš tikrųjų rūpėjo. Taip pat ir muzika, – žinote, “Motown”, “The Beatles”…
Akivaizdu, kad muzika Jums vis dar labai svarbi. Net ir Jūsų filmuose daugelį personažų traukia muzika…
Taip, nežinau, ką daryčiau, jei muzika nebūtų mano gyvenimo dalis. Užaugau džiazo namuose, kuriuose skambėjo visų rūšių muzika. Ir neabejotinai vertinu muziką savo filmuose ne mažiau nei kinematografiją, kostiumų dizainą, vaidybą. Man ji tokia pat svarbi.
Jūsų tėvas buvo muzikantas. Ar jis suteikė Jums tokį postūmį?
Netiesiogiai, nes muzika skambėjo visą laiką. Žmogus yra linkęs būti tuo, su kuo susiduria ankstyvoje vaikystėje. Manau, kad tai galioja bet kuriam menininkui. Nesiruošiu daryti bendro teiginio, bet nemanau, kad sunku patikėti, jog žmonės kuria meną apie asmenines patirtis, kurios juos paveikė.
Kokias patirtis laikote lemtingomis sau ir savo karjerai?
Didelė lemtinga akimirka buvo, kai kūriau filmą “Pasiuntinys”. Jis nepasiteisino ir aš tikrai galvojau apie pasitraukimą. Galvojau apie tai rimtai. Bet susikaupiau ir įtikinau save, kad nesu abstinentas, mintyse išnagrinėjau visas savo padarytas klaidas ir pasakiau, kad daugiau jų nedarysiu. O kitas filmas buvo – ,,Ji turi tai turėti”.
Koks jausmas buvo patirti nesėkmę?
Niekas negalėjo tam pasiruošti. Tai reikia išgyventi pačiam. Niekas negali tavęs paruošti nesėkmei, kaip ir sudaužytai širdžiai. Turi tai išgyventi, tai tiesiog gyvenimo dalis. Galvojau apie pasitraukimą, bet nesu abstinentas. Nesiruošiu pasiduoti.
Kaip įtikinti save, kad vis dar turi talentą?
Tai labai sunkus dalykas. Visada tiesiog pasitikėjau savimi ir visada buvau mylinčios, palaikančios šeimos produktas. Jei šeima tave palaiko, tai yra pusė sėkmės. Visada maniau, kad vaikų svajones labiausiai žudo jų tėvai. Esu sporto gerbėjas ir žinau, kad ir kokia sporto šaka tai būtų – futbolas, beisbolas, – visada atsiras vaikinas, kuris turės vienus puikius metus, bet ne visada sugebės, kaip sakoma sporte, tuos skaičius sugrąžinti atgal.
Visuma darbų dažnai nusveria vieną nesėkmę.
Tiesa. Visada maniau, kad bet kuris protingas žmogus, jei iš tiesų nori teisingai įvertinti menininko darbą, turi pažvelgti į jo darbų visumą. Jei kas nors sukuria puikų pirmąjį filmą, iš kur galite žinoti, koks bus jo trečiasis filmas? Kokius filmus jis kurs po 10 filmų? Todėl manau, kad žmonės turi būti kantrūs. Visada maniau, kad, kad ir koks menininkas būtų – rašytojas, skulptorius, muzikantas, dainininkas, kino režisierius, dramaturgas, – reikia žiūrėti į jo kūrybą.
