Valdonė Rudenkienė/Tie2
,,Prancūzijos Strasbūras, esantis Elzaso regione visai šalia Vokietijos ir Šveicarijos, kažkuo panašus į Lietuvą. Elzasiečiai visada pabrėžia, kad jie būtent iš šio regiono, o ir virtuvė, kurioje galim rasti bulvių ir troškintų kopūstų, primena Lietuvą, – juokiasi Strasbūro lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolita Šilanskienė. Penkiolika metų Strasbūre gyvenanti alytiškė, lietuvių bendruomenei vadovauja jau daugiau nei penkerius metus. Nors pati to nevadina vadovavimu. Sako, tai tiesiog bičiulių ir bendraminčių veikla, skirta kurti lietuvių bendrystę.
Jolita, papasakok šiek tiek apie save. Kodėl pasirinkai Strasbūrą?
Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, todėl nusprendžiau studijuoti Prancūzijoje. Pasirinkau Teisės ir Europos studijas, kurias baigiau Strasbūro universitete. Pamenu, išvažiavau pabandyti. Laikas greitai bėga – tuoj penkiolika metų kaip čia. Kurį laiką dirbau pagal specialybę. Įkalbėjau atvykti vyrą. Strasbūre gimė vaikai. Viskas tapo labai sava.
Strasbūras dažniausiai asocijuojasi su Europos Parlamentu ir europarlamentarais. Tačiau čia gyvena ir su Europos institucijomis nieko bendro neturintys lietuviai – dirbantys, studijuojantys, auginantys vaikus. Pati jau nemažai laiko gyveni Strasbūre. Ar galėtum apibūdinti, kokia yra čia gyvenančių lietuvių bendruomenė?
Šiame regione veikia ir dar viena – ,,Elzasas Lietuva asociacija”, įkurta iš karto po Sausio 13-osios įvykių. Ši organizacija gyvuoja virš trisdešimt metų. Philipas Edelis yra jos pirmininkas. Tai – rimta asociacija, burianti Lietuvos mylėtojus prancūzus. Ji leidžia leidinį prancūzų kalba apie Lietuvos istoriją. Tai yra vienintelis leidinys Prancūzijoje apie Lietuvą, kuris išeina periodiškai kasmet. Iš jų sužinome daug įdomių faktų, kurių net mes lietuviai nežinome. Jie ieško įdomių sąsajų tarp Lietuvos ir Prancūzijos, istorinių asmenybių. O Strasbūro lietuvių sąjunga buria lietuvių diasporą. Organizuoja kultūrinius renginius, jau metus turime vaikų klubą. Apie dvylika keturiolika vaikų ikimokyklinę grupę, susiburiame du kartus per mėnesį ir savanoriškai mokiname vaikus lietuvių kalbos.
O kaip ji keitėsi per penkiolika metų?
Kai atvažiavau, nežinojau, kad egzistuoja lietuvių bendruomenė. Maniau, kad susitelksiu ties mokslais ir apie jokius renginius negalvojau. Bet nuo savęs nepabėgsi – visada buvau aktyvi, todėl po metų pradėjau ieškoti, ar yra čia gyvenančių lietuvių. Iš pradžių susitikdavome su studentais lietuviais. Vėliau sužinojau, kad yra nuolatinė atstovybė prie Europos Tarybos. Tada pradėjo lietuvių ratas didėti. Ypač per kalėdinius renginius, kurie suburia daugiausia lietuvių.
Ar sunku suburti lietuvius?
Manau, kad taip. Bet priklauso, koks renginys ir kokio turinio. Renkasi skirtingos grupės žmonių: vieni ateina į oficialius minėjimus: Vasario 16-oji, Liepos 6-oji ar parodos atidarymas prie vyno taurės. O tokios šventės kaip Užgavėnės, Joninės, švenčiamos gamtoje, suburia šeimas su mažamečiai vaikais, jaunimą. Mūsų nebūna labai daug – apie dvidešimt žmonių, bet vis skirtingų.
Kiek lietuvių gyvena Strasbūre?
Šis klausimas iškyla labai dažnai. Net ir visos Prancūzijos mastu nėra tikslios statistikos. Europos Sąjungoje neprivalome registruotis. Manau, galėtų būti apie šimtas lietuvių. Visame Elzaso regione. Kadangi esam arti Vokietijos ir Šveicarijos sienos, kartais lietuviai atvažiuoja iš ten. Kai vyksta Europos Parlamento sesija, atvyksta parlamentarai, todėl kartais renginiai vyksta su jais. Liepos šeštą giesmę giedame prie lietuviško ąžuoliuko parke, šalia Europos Sąjungos institucijų, pasodinto europarlamentaro P. Auštrevičiaus iniciatyva.
Ar turite palaikymą iš Lietuvos institucijų, finansinę paramą?
Neturime. Strasbūro lietuvių sąjunga istoriškai įkurta labai seniai – 1946 metais. Pirmuoju sąjungos prezidentu buvo išrinktas prelatas Juozas Krivickas. Paskui sąjunga buvo šiek tiek apmirusi. Du tūkstančiai aštuntais metais atkurta, vėliau dar labiau atgijo – pradėjome organizuoti Jonines, Kalėdas. Bendradarbiaujame su Lietuvos atstovybe (Lietuvos Atstovybė prie Europos Tarybos – red. pastaba). Tačiau jokios finansinės paramos negauname – tik savanoriškos, idėjinės paskatos. Ir asmeninės lėšos.
O mokykla?
Tai buvo mūsų, mamų, iniciatyva. Norėjome neformaliai, novatoriškai, kūrybiškai pažiūrėti į šį reikalą. Ir, manau, pavyko. Kai matai, kad vaikai jau kalba lietuviškai, apima labai geras jausmas. Išties labai gera. Todėl dabar jau bandysime registruoti mūsų veiklą oficialiai, dalyvausime konkurse ir sieksime gauti bent kažkokį finansavimą.
Strasbūro bibliotekoje yra ir lietuviškų knygų lentyna. Papasakok apie šią iniciatyvą.
Mums tai buvo didelis pasiekimas. Viešojoje bibliotekoje, kur galim ateiti su paprastu abonementu, kalbų skyriuje galime rasti ir lietuviškų knygų lentyną. Knygos yra suaukotos lietuvių. Prie šios iniciatyvos dirbome kartu su Strasbūro lietuve Aiste. Vasarą iniciavau akciją ir Alytuje, knygų paaukojo Alytaus biblioteka, tada parvežiau knygas į Starsbūrą ir kreipėmės į lietuvius Strasbūre, kurie aukojo savo turėtas knygas. Dabar šioks toks bandomasis laikotarpis, jei lietuviai knygas skaitys – plėsimės ir knygų bus daugiau, lentyna didės.
Ar bendraujate su kitais Prancūzijos miestais?
Keli praėję metai buvo tarsi atgimimas. Gal visi buvo pavargę nuo pandemijos, išsiilgę bendravimo. Daugelyje Prancūzijos miestų įsikūrė arba atsikūrė lietuvių bendruomenės. Lione, Bordo, Pietų Prancūzijoje. Marselyje, Nicoje lietuvių labai daug, teko lankytis Vasario šešioliktosios renginyje, susirinko šešiasdešimt lietuvių. Tikrai daug, nes pas mus būna mažiau. Tai pat bendraujame ir su Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga. Bandome įtraukti jaunimą, bet nėra labai lengva. Ta karta, kuri gimė čia, kartais turi sunkumų dėl kalbos, todėl ne visi drąsūs ir kalbos barjeras gali būti kliūtis. Bandome neformaliai diskutuoti, parodyti, kad esame atviri visiems. Aišku, pagrindinė bendruomenės dalis Paryžiuje. Visos bendruomenės pirmininkės susiskambiname, dalinamės patirtimi, bendradarbiaujame. Manau, taip galima daug daugiau pasiekti.
Kokia atrodo Lietuva iš toliau?
Manau, Lietuva keičiasi į gerą. Net grįžus po pusės metų gali matyti pokyčius. Man atrodo, gyvendamas toliau nuo Lietuvos, ją myli stipriau. Tautiškai šventi šventes, atsiranda tautiniai kostiumai, tradicijos. Nenori jų pamiršti. Norisi perduoti vaikams.
O koks tau atrodo Strasbūras?
Dabar jau savas. Gali pasirodyti, kad jis šaltas, jei lyginsime su Pietų Prancūzija. Visai kaip mes lietuviai, kartais galime pasirodyti šalti ir neprieinami. Kai tampi miesto bendruomenės dalimi, bendravimas tampa tikru, ne paviršutinišku. Strasbūras yra daugialypis, įvairiapusiškas, kosmopolitiškas. Istoriškai priklausęs ir Vokietijai, ir Prancūzijai. Tikras Europos vidurys. Ir tai labai jaučiasi.
Ar nesijautė šaltumas dėl to, kad nesi prancūzė?
Ne. Čia yra Europinės institucijos, todėl jie pripratę prie užsieniečių, prie įvairių kalbų, tautų. Net pati virtuvė, mėsa, bulvės, troškinti kopūstai skamba labai lietuviškai (juokiasi).
Planuoji grįžti į Lietuvą?
Norėčiau. Mes abu lietuviai, vaikai lietuviai. Niekada nežinai. Dabar dėl darbų esame čia. Nesijaučiame nutolę – esame įsitraukę į bendruomenės veiklą, grįžtame į Lietuvą. Net su žemiečiais alytiškiais čia organizavome renginius – koncertą bažnyčioje, kuris vyko ne tik Strasbūre, bet ir Paryžiuje, Londone, Dubline. Tai dar vienas pavyzdys, kaip bendradarbiauja pasaulio lietuvių bendruomenės. Statome tiltus. Tarp viso pasaulio lietuvių.