Tie2.lt

Jau pusę metų paskutinį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį į kultūros komplekso „Sodas 2123“ aktų salę renkasi gero kino mylėtojai norintys praplėsti akiratį. Juos suburia kino klubas, kurį organizuoja kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ komanda – Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė ir Ignė Smilingytė. Kiekvieną seansą pradėdamos filmų ir jų kontekstų pristatymu ir kviesdamos pasilikti jaukiam ir neįpareigojančiam pokalbiui kavinėje, kuratorės siekia burti bendraminčių bendruomenę, kviečia susipažinti su tolimų šalių kinu ir per kiną susipažinti tarpusavyje. Balandžio 25 d. „Taip toliau kino klube“ tęsiant kino iš Azijos seansų seriją bus parodytas sinefilų labai laukiamas ir Lietuvoje dar nerodytas kultinis filmas – Taivano kino meistro Hou Hsiao-Hsien siurrealistiška romantinė drama „Tūkstantmečio mambo“ (Millennium Mambo).

Kino klubai ir kino meno gimimas

Italų kilmės kino teoretikas, Ricciotto Canudo 1911 m. paskelbė manifestą „Šeštojo meno gimimas“. Jame buvo teigiama, jog kinas, jungdamas plastinių ir laiko menų ritmiką yra penkių senųjų menų pagal Hėgelį – architektūros, skulptūros, tapybos, muzikos ir poezijos – sintezė. Canudo, kartu su Prancūzų kino kritiku ir avangardinio kino režisieriumi Louisu Dellucu Paryžiuje įkūrė pirmąjį reikšmingą kino klubą, kuriame lankėsi ne viena ankstyvojo kino žvaigždė. 3-ajame dešimtmetyje kino klubai ėmė sparčiai plisti Europoje ir JAV. Juose buvo rodomas komercinių kino teatrų ignoruojamas kinas, necenzūruotos filmų kopijos ir net oficialiai uždrausti filmai, o kartu – puoselėjama kino istorija, nebylusis kinas, ir avangardiniai judėjimai. Kino klubų programos buvo kuruojamas pagal temas, filmų žanrus arba kūrimo technologijas. Ant kino klubo pamatų buvo įkurta ir seniausioji pasaulio sinemateka Paryžiuje, o vėliau iš jo gimė ir Naujoji Prancūzijos kino banga.

Nuo kitų kino rodymo vietų kino klubai skyrėsi pabrėždami edukacinius tikslus, akcentuodami įvairias sąsajas tarp filmų ir epochų. Taip jie stipriai prisidėjo prie kino kaip meno įtvirtinimo ne tik kino teoretikų, bet ir platesnių kultūros sluoksnių gretose. Juose buvo diskutuojama ne tik apie filmus, jų technikas, bet ir apie tai, kaip galima šį naują meną pilnavertiškiau patirti ir vertinti. Ilgainiui, kinas vis dažniau buvo įtraukiamas į didžiąsias meno muges, steigėsi pirmieji kino festivaliai, į sinefilus atsigręžė ir save gerbiantys kino teatrai. Juose susibūrusios kino klubų bendruomenės net ėmė finansuoti savo vertinamus režisierius – taip buvo sukurti pirmieji Jeano Renoiro filmai.

„Taip toliau kino klubas“

„Galvodamos apie savo kino klubą ne veltui atsigręžėme į kino istorijos ištakas. Kino menas praėjusį dešimtmetį patyrė lūžį – skaitmeninio amžiaus išbandymą. Keitėsi ne tik jo žiūrėjimo įpročiai, bet ir kūrimo principai. Taigi, tarp inertiško žiūrėjimo ir kompulsyvaus poreikio viską turėti po ranka savo kompiuterio ekrane, norėjome sukurti erdvę, kur viskas vyksta lėčiau, kur pasibaigus seansui neprasideda kitas, o prisėdam aptarti, ką pažiūrėjom. Gilinantis į kiną kaip meną ir aptarinėjant, pavyzdžiui, formalius aspektus ar kontekstą, kuriame filmai buvo sukurti, įdomiausiu tapti gali ir iš pirmo žvilgsnio nelabai patikęs filmas.“ – sako viena iš kino klubo kuratorių I. Smilingytė.

„Taip toliau kino klubo“ programa kuruojama ciklais. Pirmajame buvo rodomas naujasis Pietų Amerikos kinas, pristatyti ir aptarti Kleber Mendonça Filho „Garsai kaiminystėje“ (Neighbouring Sounds, 2012) iš Brazilijos, Carlos Reygadas „Japonija“ (Japón, 2003) iš Meksikos, Lauros Citarellos ir Verónicos Llinás „Šunininkė“ (Dog Lady, 2015) iš Argentinos, o daugiausiai žiūrovų susidomėjimo sulaukė kontroversiškas Claudios Llosos debiutas „Madeinusa“ (2006) iš Peru. Šio filmo seansas patvirtino žiūrovų smalsumą ir norą diskutuoti apie problematišką kiną, o konkrečiai filmo „Madeinusa“ atveju – autochtonų reprezentacijos kompleksiškumą.

Per pirmajį veiklos pusmetį „Taip toliau kino klubas“ jau subūrė nedidelį ratą nuolat besilankančių ir diskusijoms po filmų pasiliekančių sinefilų. „Mane džiugina nuoseklios „Taip toliau“ temos ir išgryninta kryptis. Kaip tokio kino klubo reikėjo, supratau tik jam atsiradus. Dėkoju, ir dėkosiu kuratorėms, kad jį daro, kad myli kiną, kad suburia žmones.“ – sako kino režisierė Dovilė Šarutytė. Tuo metu organizatorės neabejoja, kad tokio kino klubo veiklai nepaprastai svarbi ir vieta – bendruomeniškais principais paremtas kultūros kompleksas „Sodas 2123“, kurio aktų salė tapo kino klubo namais. „Kino klubas yra kaip viešnagė pas draugus: žinai, kad bus įdomu, jauku ir norėsis grįžti. Kad atrastum dar vieną kruopščiai atrinktą filmą ir įsisuktum į ne mažiau intriguojančią diskusiją po jo.“ – teigia kino kritikė Monika Gimbutaitė. Bendruomeniškumas kino klube pabrėžiamas ir per bilieto formą – principas „moki kiek nori, ar gali“ suteikia galimybę įvertinti kino klubo veiklą ir padaro jį prieinamą.

Balandžio 25 d., ketvirtadienį, paskutiniame Azijos ciklo, kuriame jau parodyti iš Vietnamo kilusios režisierės Trinh T. Minh-ha „Pavardė Viet vardas Nam“ (Surname Viet Given Name Nam, 1989) ir Pietų Korėjos kino meistro Hong Sang-soo „Moteris paplūdimyje“ (Woman on the Beach, 2006), seanse bus rodomas vieno iš Taivano Naujosios bangos atstovų Hou Hsiao-hsien filmas, neseniai restauruotas „Tūkstantmečio mambo“ (Millennium Mambo, 2001). Šis režisierius dažnai gilinasi į istorines temas ir yra sukūręs ne vieną reikšmingą filmą, apmąstantį besikeičiančios Taivano visuomenės rūpesčius. Užburiantis Hou Hsiao-hsien filmas „Tūkstantmečio mambo“ stilingai ir atmosferiškai panyra į Taipėjaus naktinį gyvenimą. Bare dirbančiai Viki gyvenimas su pavydžiu vaikinu Hao-Hao kelia nuobodulį ir ji ima linkti į kieto gangsterio Džeko pusę. Tačiau paslaptingas naujas ryšys nesuteikia prasmės ir saugumo jausmo jos dreifuojančiai, neonu apšviestai egzistencijai. Papasakotas kaip atsiminimas iš ateities – 2011 metų – „Tūkstantmečio mambo“ gilinasi į šiuolaikinės kartos negalavimus. Šį filmą nufilmavo garsus operatorius Lee Ping-bing, dirbusio kartu su Hou Hsiao-hsien jau ne kartą, o taip pat nufilmavusio Wong Kar-wai filmą „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love).