Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt

,,Kūryba man yra kažkas tarp sakralumo ir brutalumo”, – sako tapytoja Akvilė Malukienė, pristatanti savo naują parodą ,,Beformės tamsos daigai”, kurioje – juoda smala sukurti paveikslai. 

Akvile, papasakok šiek tiek apie savo menininkės kelią. Kodėl pasirinkai tapybą?

Tas kelias ganėtinai įprastas: pirma dailės mokykla, vėliau Vilniaus dailės akademija. Manau, jį galima įvardinti, kaip pilną ieškojimų, eksperimentavimų, klystkelių ir atradimų. Sakyčiau, tai labiau atsitiktinumas nei labai svarstytas pasirinkimas. Dailės mokykloje patiko „malevoti“, todėl mokytojas pasiūlė stoti į tapybos studijas. Nieko labai nesvarsčiusi, tą ir padariau.

Savo darbuose naudoji labai įdomią techniką. Atsisakei tradicinės aliejinės tapybos ir vietoje jos naudoji smalą, kalkes ar molį.  Kodėl tokios medžiagas?

Kūryba, žinoma, ir tapyba, man visada yra tarp sakralumo ir brutalumo – švelnaus tikrovės prisilietimo ir prievartos. Todėl neužteko savo motyvus – gėles – tiesiog tapyti tradiciškai aliejiniais dažais. Aliejinė tapyba man tarsi romantizuoja patį tapymo veiksmą: viskas tampa pernelyg sutaurinta, organiška ir gražu. Norėjosi kažkokio neatitikimo. Pabandžiau smalą ir ji man labai pritiko: praplėtė reikšmių lauką. Smala yra labai taktiliška: tiek kvapas, tiek tekstūra. O dar tas nuolatinis žaismas tarp šviesos ir tamsos. Kūryboje man patinka ne iki galo kontroliuoti patį procesą. Kiekviena nauja materija turi savo charakterį, pavyzdžiui, smalos aš negaliu iki galo valdyti, nežinau kaip tą dieną kris šviesa ir koks paveikslas gims. Tai visada kelia nuostabą ir kūryboje ji tampa tarsi narkotikas. Apskritai medžiagiškumas man yra labai svarbus. Jis gali tave tiesiogiai, kūniškai veikti dabarties laike, įžeminti. Skirtingai nei mąstymas, kuris dažniausiai mane kažkur nubloškia, panardina, tarsi sunaikindamas dabartį.

Kūryboje naudoji ir smalą, ir gėles, – rodos, tokios skirtingos medžiagos, bet tavo darbai neatrodo eklektiški. Kokia tavo kūrybos filosofija?

Gėlės, kaip motyvai, tėra atspirties taškas. Turiu galvoje, jog jos tapymo procese man tampa neatpažįstamais objektais, o ne gėlėmis. Gėlių motyvuose labiausiai ir ieškau, neatpažįstamumo. Vasaros vakarais, kuomet, užgęsta spalvos ir lieka tik šešėliai, galima pastebėti, kaip viskas atrodo svetima ir keista. Arba kai gėlė sensta ir nužydi, tarsi virsta sunkiai nusakomu personažu. To aš ir ieškau motyvuose: nepažįstamo ir svetimo.

Esi sakiusi, kad ,,įdomu drobėse kurti erdves pasitelkiant vien smalos blizgumą kaip šviesos refleksiją ir jos matiškumą. Mintimis grįždavau prie Rembrandto ir jo dramatiškos šviesos nušviestų paveikslų.“ Papasakok šiek tiek plačiau apie tai.

Nepretenduoju būti Rabrandto pasekėja, bet pastaruoju metu susidomėjau jo tapyba. Kontrastingas šviesos ir tamsos santykis būdingas ir mano smala tapytiems paveikslams, kuomet objektai išnyra ir vėl pasislepia erdvėje. Rebrandtas komponuodamas savo paveikslus atsižvelgdavo į šviesos pasiskirstymą paveiksle, taip pabrėždamas svarbias detales, kurdamas paslaptingą atmosferą ir charakterius. Pavyzdžiui, garsiame jo paveiksle „Nakties sargyba“, šviesa yra pagrindinis pasakotojas – režisierius, žiūrovui nubrėžiantis pagrindines pasakojimo gaires

Ar turi kūrėjų, kurie tave įkvepia?

Labai daug ir jie nuolatos keičiasi, pasipildo. Turbūt šiais metais būtų dainininkė Bjork ir Chaim Soutine. Rudenį teko išgirsti ir pamatyti Bjork gyvai. Jos muzika, atlikimas, vizualioji dalis ar vaidmuo filme „Šokėja tamsoje“ yra unikalūs.  Jaučiu, kad savo kūryboje ji yra labai intuityvi ir tikra – tarsi kažkokie laukinės Islandijos šaltiniai ją maitintų. Tas mane žavi ir įkvepia.

Taip pat šiais metais teko pamatyti Chaim Soutine retrospektyvą Kiolne. Prieš tai nieko nežinojau apie šį tapytoją. Jo tapyba labai paveiki savo nuoširdumu, jautriu žvilgsniu į aplinką. Nuoširdumas, man atrodo gali būti vienas iš komponentų, kuris leidžia tapybai būti vis dar aktualia vizualia medija.

Kas tau svarbu kuriant?

Man svarbu iki galo nežinoti, būti atvirai tam, kas įvyksta be mano įsikišimo, gebėti matyti dalykus, kokie jie iš tikro yra, be išankstinio „žinojimo“.

Papasakok šiek tiek apie savo artimausią parodą ,,Beformės tamsos daigai”.

Parodoje „Beformės tamsos daigai” – pastaraisiais metais kurti paveikslai. Pavadinimo pasirinkimą lėmė pirmiausia tai, kad darbai yra sukurti juoda smala ir per reflektuojamą šviesą iš tos juodumos gimsta forma. Be to, man patiko platus tamsos ir šviesos interpretacinis laukas. Pavyzdžiui, krikščionybėje pasaulio sukūrimo legendoje, pradžioje žemę gaubė tamsa ir Dievas tarė: „Tebūna šviesa”. Platono olos alegorijoje šviesa priskiriama žinojimui, o tamsa – kaip kalėjimas, iliuzijų šešėlių karalystė. Kiekvienas sodininkas žino, kad gyvybės pradžia prasideda tamsiose žemės įsčiose. Na, o šiandieniniame kontekste, kuomet vyksta šalia karas, tamsa ir šviesa įgauna papildomų reikšmių. Galbūt, tai ir vilties metafora…