Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
,,Animacijos kūrimas reikalauja labai daug pastangų ir gali būti monotoniškas”,-sako tapytoja ir kino dailininkė Rūta Matulevičiūtė, dirbusi su Oskarui nominuoto kūrinio „Jūsų Vincentas“ kūrėjų duetu, sukūrusiu naują animacijos projektą ,,Kaimiečiai”. Animacija jau keliauja po tarptautinius festivalius, o su Rūta kalbėjomės apie ,,Kaimiečių” kūrimo užkulisius ir apie kino dailininkės darbą.
Rūta, pati esi baigusi tapybą. Esi profesionali dailininkė. Kaip kinas/animacija atsirado tavo gyvenime?
Man visada patiko animacija. Dažnai pasakoju istoriją, kaip mokiausi anglų kalbos žiūrėdama japonišką animaciją ir kas kelias sekundes stabdydama vaizdo įrašą tam, kad galėčiau „Anglonu“ po vieną žodį išsiversti angliškus subtitrus. Pradėjusi studijuoti tapybą ir susipažinusi su konceptualiu menu, jo istorija, ėmiau žavėtis ir video medija bei jos galimybėmis. Bet niekada nemąsčiau apie darbą kine ir visą energiją skyriau menui.
Visada siunčiu daug paraiškų į įvairius projektus norėdama užmegzti naujų ryšių, bei įgauti įgūdžių, kurie bus naudingi mano meno karjerai ateityje. Vieną iš tokių paraiškų išsiunčiau „ArtShot“ animacijos produkcijos kompanijai paskelbus atvirą kvietimą tapytojams. Visai netikėtai buvau pakviesta į atranką.
Ar tai tavo pirmas darbas kine?
Prieš šį projektą jau buvau susipažinusi su darbu nepriklausomame kine ir reklamoje kaip kino dailininkė ir aktorė. Tai buvo nedideli projektai, bet iš kiekvieno pasisėmiau daug patirties. Buvo įdomu stebėti tiek technologinę kino kūrimo pusę, tiek komandos darbą bei darbo organizavimą. Stebėjau ir turėjau galimybę mokytis iš gerų ir ne tokių gerų pavyzdžių, juos lyginti tarpusavyje. Geriausią įspūdį man paliko Manto Narkevičiaus ir Karolio Dikčiaus projektas „A Closetful of Scares“, kur komandos darbas vyko ypatingai sklandžiai dėl stiprios vizijos ir palaikomos geros atmosferos aikštelėje, režisierių lankstumo ir empatijos visiems komandos nariams. Čia teko įkūnyti pagrindinio personažo seserį, pasirodančią sapne. Buvo nepaprastai smagu vaidinti siaubo filme.
Kaip patekai į filmo ,,Kaimiečiai” komandą?
Animacijos tapytojų atrankoje dalyvavau du kartus. Po pirmosios atrankos sulaukiau skambučio, kad man beveik pavyko. Buvau suintriguota, norėjau sužinoti, kokio rezultato iš manęs tikimasi ir nuvykau į atranką dar kartą. Susipažinau su tapybos komandos vadovu, kuris buvo labai supratingas ir sutiko su mano meditacijos praktika, kurios niekada nepraleidžiu. Jau daugiau nei ketverius metus kasdien dukart per dieną praktikuoju transcendentinę meditaciją ir man tai yra svarbiausia dienos dalis. Šis supratingumas lėmė mano sprendimą prisijungti prie komandos.
Dirbai tarptautinėje komandoje, kuo įsiminė ši patirtis?
Darbas tarptautinėje komandoje yra puiki patirtis, suteikianti žinių apie kitų šalių kultūrą ir darbo etiką. Pastebėjau, kad lenkai yra nepaprastai darbštūs ir atiduoda visą savo gyvenimą projektui. Toks bendras darbas moko atvirumo, empatijos, ugdo kantrybę ir moko nubrėžti ribas.
Šiek tiek papasakok apie užkulisius. Kokie tavo įspūdžiai?
Animacijos kūrimas reikalauja labai daug pastangų ir gali būti monotoniškas. Pradėjau darbą su nedidele lietuvių tapytojų komanda Vilniuje. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis, su kuriais tapėme visą darbo dieną bendroje erdvėje. Dalinomės istorijomis, gyvenimo įžvalgomis bei nuolatiniais juokais. Mano introvertiškoji pusė po kelių mėnesių ėmė prašyti šiek tiek poilsio. Kadrų tapyba buvo puiki treniruotė mano rankos tikslumui, bet nusprendžiau, kad tapyti turiu savo pačios paveikslus.
Taip pat norėjau praplėsti savo įgūdžius dirbant su skaimena, todėl po kelių mėnesių perėjau į kitą – specialiųjų efektų komandą ir ėmiau dirbti namie. Čia ėmiausi kadrų redagavimo bei matte painting užduočių. Man labai patiko toks lankstumas ir galimybė keisti poziciją.
Filmas jau sulaukia daug pagyrų tarptautiniuose festivaliuose (pavyzdžiui Toronto). Kai kūrėte filmą, galvojote apie jo sėkmę? Juk dirbote su ankstesniais metais Oskarui“ nominuoto kūrinio „Jūsų Vincentas“ kūrėjų duetu?
Mačiau, kad filmas kuriamas mąstant apie didžiausią pasisekimą. Prodiuseris dalinosi dideliais lūkesčiais ir filmo kūrimo metu buvo aiškūs labai aukšti kokybės standartai. „Jūsų Vincentas“ sėkmė suteikė daug vilties ir motyvacijos kuriant „Kaimiečius“.
Filmas ,,Kaimiečiai“ – Nobelio prizą pelniusio Wladislaw Reymont klasikinio romano ekranizacija. Ar skaitei šią knygą? Ir apskritai, kaip ruošeisi šiam darbui, jei tokio pasiruošimo, žinoma, reikia?
Buvo įdomu filmo kūrimo metu stebėti iš mažų dėlionės detalių atsirandančią istoriją, todėl šios knygos neskaičiau. Kiekvienas tapomas kadras atskleisdavo vis daugiau, lėtai susipažinau su veikėjais, pati sukurdama jiems papildomų niekam nežinomų, išskyrus mūsų komandą, istorijų. Knygos naratyvas tamsokas, tai – istorija apie 19-ojo amžiaus Lenkijos kaimą ir moters poziciją to meto visuomenėje. Ne kartą dirbdama mąsčiau apie Antano Vienuolio „Paskenduolę“ ir savo pačios patirtis. Tapybos studijoje dėl pastovaus apšvietimo palaikymo taip pat būdavo tamsu, todėl grįžusi namo vakare norėdavau ko nors lengvesnio. Svarbiausias pasiruošimas šiam darbui, manau, būdavo mano meditacijos praktika, kuri suteikdavo labai reikalingo poilsio protui.
Sako, kad filmas „Kaimiečiai“ buvo nufilmuotas su gyvais aktoriais, o vėliau kiekvienas jo kadras buvo animuotas – buvo nutapyta dešimtys tūkstančių paveikslų. O tu pati, ar turi savo mėgstamą sceną?
Technika, kai filmuota medžiaga pasitelkiama kaip pagrindas animacijai piešti vadinama rotoskopija. Ši technika buvo naudota jau 19-o amžiaus pabaigoje. Tokiu principu nuo 1930-ųjų metų dirbo „Disney“ kompanija, kurdami „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Tai yra bene dažniausiai naudojama animacijos technika po 3D. Ji palengvina animatorių darbą, nes šie visada remiasi gyvų modelių atvaizdais, nereikia kurti sudėtingų judesių anatomijos patiems.
Tuo tarpu viena garsiausių animacijos studijų „Studio Ghibli“ garsi būtent tuo, kad visi personažų judesiai yra kuriami animatorių, nenaudojant rotoskopijos. Tai – aukščiausias meistriškumo lygis. Tokiu būdu sukuriami filmai su stebuklinga atmosfera.
Man pačiai labiausiai patiko tapyti gamtą, šviesą, žvakės liepsną. Čia galėjau pamiršti personažų emocijas ir veidų tikslumą, ir kurti šviesos atspindžius, saulės spindulius ant sniego ir ugnies judesį laisvai. Tą patį pastebėjau ir kolegų darbuose: „aliejinis“ lietus ant lango stiklo nepaprastai gražiai tekėjo nutapytu stiklu.
Dažnai žmonės, kurie lieka už kadro, bet padaro itin daug, lieka nepastebėti. Papasakok, koks yra kino dailininko darbas?
Kino kūrimas reikalauja didelės ir darnios komandos bei tikslaus darbų paskirstymo. Publikai labiausiai matomi yra aktoriai bei režisierė/-ius. Kadrų tapytojai atlieka dažo perkėlimo ant plokštės vaidmenį. Man tai šiek tiek panašu į šokolado fabriką, kur esu dirbusi vieną savaitę būdama devyniolikos: konvejeriu keliaujantys šokoladiniai saldainiai darbuotojų kruopščiai perkeliami į spalvotas kartono dėžutes ir saugiai uždaromi. Saldainių valgytojai mato tik spalvotą dėžutę. Ir saldainiams sudėlioti, ir kadrams nutapyti iš pradžių reikia atidumo ir susikaupimo, bet po kiek laiko ranka ima dirbti automatiškai.
Aš esu linkusi daug juoktis ir dalintis žiniomis. Turiu tvirtą viziją, kuria noriu dalintis, todėl kitą kartą, pasitaikius progai dirbti kine, atliksiu aktorės arba režisierės vaidmenį.
Filmo kūrėjai sako, kad dailininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Serbijos, kurie dirbo prie animacijos sukūrė beveik keturiasdešimt tūkstančių paveikslų. Kiek laiko dirbote ir kodėl tiek daug? Ar tai yra animacijos ypatybė?
Įprastai kine ir televizijoje kiekviena video sekundė talpina 24 kadrus. Žmogaus akis besikeičiančius statiškus vaizdus sujungia į judesį. Jeigu sekundėje sutalpinama mažiau nei 16 kadrų, jau gebame matyti, kad tai – atskiri vaizdai. Dėl šios priežasties kiekvienas mažiausiais personažų judesys, kievienas medžio sušnarėjimas, slenkantys debesys, lietus, ir net kieme besikapstančios vištos turėjo būti tapomos iš naujo kiekvienam kadrui, kad būtų sukurta ši judančių paveikslų iliuzija. Aš pati, vos pradėjusi darbą šiame projekte, vieną kadrą tapydavau kelias dienas. Darbui įsibėgėjus ir perpratus jo principus, kartais vienam kadrui užtekdavo ir dviejų valandų darbo.
Ar pati matei jau šį animacinį filmą. Jei taip, kokie įspūdžiai?
Šiuo metu gyvenu ir studijuoju JAV, Maharishi International University, kuris yra mažame miestelyje Fairfield, Ajovos valstijoje. Studijos prasidėjo kaip tik besibaigiant filmo darbams, todėl premjerą teko praleisti. Filmas iki čia dar neatkeliavo. Miestelyje veikia savivaldybei priklausantis kultūros centras su mažu kino teatru, kur pasirenkamas siauras kino repertuaras, keičiamas kas kelias savaites. Būtų labai įdomu, jei amerikiečiai repertuarui pasirinktų lenkų kiną apie 19-o amžiaus kaimo gyvenimą.
Kritikai sako, kad filmas primena ,,kvėpuojantį Van Gogh paveikslą (su Monet ir Cezzanne prisilietimais), o pats filmas yra estetinis triumfas. O ką manai tu?
Filmas sukurtas remiantis 19-ojo amžiaus tapybos klasikų kūrinių stilistika, tarp jų Jozef Chelmonski ir Ferdinandas Ruščicas. Pastarasis daugiau nei pusę savo gyvenimo gyveno ir kūrė Vilniuje ir dalyvo miesto kultūriniame gyvenime.
Po abstraktesnės ir laisvesnių potėpių bei ryškesnių spalvų „Jūsų Vincentas“ filmo stilistikos, kuri rėmėsi Vincent Van Gogh tapyba, pilnametražis filmas tapytas realizmo stiliumi, buvo ypatingai drąsus užmojis. Toks animacijos stilius reikalauja nepaprasto kruopštumo ir ilgo laiko, todėl išauga ir filmo biudžetas.
Mačiau trumpą „Jūsų Vincentas“ filmo ištrauką, bet iš karto pastebėjau su nauju filmu labai stipriai išaugusį produkcijos lygį. Būdama tapytoja pastebiu kiekvieną smulkmeną, todėl „Kaimiečių“ lygis ypač džiugina.
Koks tau pačiai patinka kinas? Ar turi savo mėgstamą režisierių, aktorių, o gal net personažą?
Jau kelis pastaruosius metus labai mėgstu lengvą kiną, kuris padeda atsitraukti nuo sudėtingų minčių vingių. Daug dirbant, su darbu derinant kūrybą, o dabar tęsiant studijas, nuolat mąstau apie klasikinius rimtų menininkų ir filosofų keliamus gyvenimo klausimus. Žiūrėdama kiną nesu klasikinė menininkė ir mėgstu populiarų turinį. Gyvendama JAV įsijaučiau į bendrą vyraujančią atmosferą, ir labai mėgaujuosi naujausiu „Top Gun“ ir noriu kaip Tom Cruise skraidyti naikintuvu. Laukiu naujausio „Kopos“ filmo. Taip pat mane žavi minėtos „Studio Ghibli“ darbai. Jie šviesūs, nešantys viltį. Nors Hayao Miyazaki juos kuria vaikų auditorijai, tačiau filmuose tokia daugybė sluoksnių, kad nei vienas rimtas menininkas, nei dar rimtesnis filosofas negalėtų jų apkaltinti lėkštumu.
Kaip mėgstamiausią režisierių galėčiau įvardinti David Lynch. Bet net ne dėl jo darbų, nors šie pasižymi labai įtraukiančia atmosfera, o dėl jo darbo metodų. „Medituokite ir gerkite kavą“ („Meditate and drink coffee“),- sako ponas Lynch, paprašytas paaiškinti vieną ar kitą savo kūrinio idėją.