Sonya Vseliubska/Tie2.lt

Tetyana Teren – viena svarbiausių šiuolaikinės Ukrainos kultūros veikėjų. Tetiana yra žurnalistė, kultūros vadybininkė, knygų projektų ir literatūrinių programų kuratorė bei Ukrainos PEN vykdomoji direktorė.

Pakvietėme Tetyaną pokalbiui ir aptarėme šiuolaikinės Ukrainos literatūros paklausą, knygų industrijos būklę, Ukrainos PEN ypatumus esant pilno masto karui ir ukrainietiškos literatūros prieinamumą užsienyje.

Galvoju apie ukrainiečių literatūrą per ukrainietiško kino prizmę. Pavyzdžiui, šiuolaikinis ukrainietiškas dokumentinis kinas tarptautinėse erdvėse veikia kaip dekolonijinis pareiškimas ir tiesos kovoje panaudotas ginklas. Ar galima sakyti, kad šiandien panašią funkciją atlieka, tarkime, ukrainietiška istorinė literatūra?

Manau, kad tokią funkciją šiandien atlieka visa ukrainiečių kultūra, ne tik kinas. Tai liečia tiek situaciją Ukrainos viduje, tiek mūsų komunikaciją su išoriniu pasauliu.

Nuo 2022 metų stebime augantį ukrainiečių susidomėjimą savo istorija ir kultūra. Tam yra keletas priežasčių, bet pagrindinė – noras daugiau žinoti apie save ir savo šaknis tuo metu, kai tave siekiama sunaikinti dėl tavo tapatybės, dėl to, kas esi. Ir nors karo sąlygomis sudėtinga rinkti bet kokią statistiką, pilnos salės knygų renginiuose, didėjantis knygų pavadinimų ir leidyklų skaičius, naujų knygynų atidarymas, klasikos serijų leidyba, knygų klubų atsiradimas įvairiuose miestuose rodo, kad ukrainiečiai šiandien daugiau skaito ir nori geriau pažinti savo literatūrą.

Kalbėdama užsienyje dažnai primenu, kad Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo ne 2022 m., ir net ne 2014 m., o prieš kelis šimtmečius. Tad kitoms šalims, norinčioms suprasti šio genocidinio karo priežastis ir Rusijos keliamas grėsmes, svarbu pažinti ukrainiečių istoriją bei kultūrą – ne tą, kurią perrašė, draudė ir represavo imperija, bet tą, kurią galime papasakoti tik mes patys. Atsakydama į klausimą, kaip galima paremti ukrainiečių kultūrą šiandien, visada sakau: prašau, versti mūsų knygas.

2022 m. Ukrainos kritikų ir literatūros tyrinėtojų interviu pasirodė mintis, kad tikslas – įrodyti tarptautiniam skaitytojui, jog ukrainiečių literatūra gali būti integruota į Europos ir pasaulio kontekstą. Kaip vyksta šis procesas pastaruosius trejus metus? Ar ši problema vis dar egzistuoja?

Tęsiant mintį, mums reikia palaikymo ne tik šiuolaikinių kūrinių, bet ir klasikos vertimui. Tai dar vienas būdas paneigti imperinį naratyvą, kad „ukrainiečių kalbos ir kultūros nebuvo“. Būtina parodyti ir įrodyti, jog ji visada buvo Europos kultūrinių procesų dalis. Tačiau šioje srityje padaryta dar per mažai. Nors pastaraisiais metais Ukrainoje atsirado valstybinė vertimų programa „Translate Ukraine“, taip pat įsteigtas Drahoman Prize – apdovanojimas už vertimus iš ukrainiečių kalbos į pasaulio kalbas, karo sąlygomis valstybei trūksta lėšų kultūrai remti. Todėl ypač svarbu ieškoti tarptautinės paramos šioms iniciatyvoms.

Nors PEN („PEN“ – anglų kalbos žodžių „poetai“ (poets), „dramaturgai“ (playwrights), „esė autoriai“ (essayists) ir „romanų rašytojai“ (novelists) santrumpa, – red. pastaba) veikia daugelyje pasaulio šalių, akivaizdu, kad Ukrainoje dėl karo jis yra unikalus. Kokias funkcijas atlieka Ukrainos PEN, kurių neturi jūsų tarptautiniai kolegos?

Aš nesakyčiau, kad esame unikalūs, nes kiekvienas PEN centras, veikdamas pagal Tarptautinio PEN vertybes ir struktūrą, turi savo ypatybių – priklausomai nuo iššūkių ir poreikių jų šalių kultūros, žiniasklaidos ir žmogaus teisių bendruomenėse.

Po karo pradžios Ukrainos PEN beveik visiškai pakeitė savo darbo prioritetus. Išsaugojome premijas, festivalius ir rezidencijas, tačiau pradėjome vykdyti ir naujas veiklas: paramą literatūros bendruomenei, karo nusikaltimų prieš Ukrainos kultūrą dokumentavimą, tarptautinį informavimą apie Rusijos agresiją ir kultūrinio gyvenimo atkūrimą šalyje.

Milijonai ukrainiečių išvyko į užsienį. Literatūra daugeliui tapo būdu išlaikyti ryšį su savo kultūra. Kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje atrodo situacija su ukrainietiškos literatūros prieinamumu?

Sunku vertinti situaciją Lietuvoje, nes nuo karo pradžios ten nebuvau. Tačiau suprantama, kad ukrainiečių kultūros išsaugojimas ir plėtra užsienyje daugiausia priklauso nuo privačių ukrainiečių pastangų. Tai ypač svarbu, prisimenant, kaip ankstesnės emigrantų kartos išsaugojo ukrainietišką kultūrą. Turime daug pavyzdžių: Ukrainos namai Danijoje, švietimo ir kultūros centras „Обійми“ Kipre, Ukrainos institutas Londone, kultūrinės iniciatyvos „Razom for Ukraine“ JAV.

Manau, kad mums reikia sprendimų, kaip šias bendruomenes ar veikėjus suartinti su valstybe, kad jie nesijaustų atskirti, ir sukurti platformą, kurioje jie galėtų keistis patirtimi bei palaikyti vieni kitus.