Nieko nesitikėdama, kažkurį vakarą įsijungiau  „The Roses“ – nauja Jay Roach juodojo humoro komedija, paremtą Warren Adlerio romanu, jau kartą virtusiu kultine juosta „The War of the Roses“. Nors istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta – apie porą, kurios santuoka lėtai virsta mūšio lauku – filmas pateikia ją su ironija, lengvu grotesku ir puikiai išjausta aktorių vaidyba. Tiesa, jau buvau skaičiusi gana neblogų žymių kritikų atsiliepimų, todėl, žinoma, buvo ir smalsu. Aišku, kritikų liaupsės, visų pirma, skriejo puikiajam aktorių duetui. Ir, tiesą sakant, šioje vietoje negalėčiau nesutikti.

Olivia Colman ir Benedict Cumberbatch – Didžiausias šio filmo turtas.  Jų duetas balansuoja tarp meilės ir neapykantos, tarp kandžių dialogų ir tikrų emocinių krizių. Colman geba vienu žvilgsniu parodyti visą vidinį Ivy pasipiktinimą ir nuoskaudą, o Cumberbatch subtiliai atskleidžia Theo nevisavertiškumo jausmą bei pasipriešinimo troškimą. Kartu jie kuria santykį, kuris atrodo gyvas, kartais juokingas, kartais šiurpiai atpažįstamas.

Filmo siužetas gana tiesmukas – karjeros pokyčiai ir vaidmenų persiskirstymas šeimoje virsta grandinine reakcija, kurioje kiekvienas mažas konfliktas išauga iki katastrofos. Tačiau paprastumas čia veikia kaip privalumas: režisierius apie sudėtingus dalykus – valdžią santykiuose, ambicijų ir meilės susidūrimą – kalba labai paprastai ir su humoru. Negailėdamas ironijos.

Ne viena scena parodo, kaip kasdieniai ginčai gali peraugti į absurdą. Bene įsimintiniausia – vakarienė su draugais, kai nedidelis nesusipratimas baigiasi tikru „tortų mūšiu“. Tai puikus pavyzdys, kaip filmas ironizuoja santuoką: iš pažiūros civilizuotas pokalbis akimirksniu virsta chaotiška kova, kurioje triumfuoja neišsakytos nuoskaudos.

Šią vidinę kovą dar labiau paaštrina juokingi, aštrūs dialogai, kurie yra viena stipriausių filmo pusių. Ypač įsimintina scena pas advokatus, kai ginčydamiesi dėl turto ir teisių, jie šaudo vienas kitam ironijas greičiau nei advokatai spėja reaguoti. Tai primena teatrinį farsą – absurdiška, bet kartu labai žmogiška, nes kiekviena kandži replika slepia tikras nuoskaudas.

Tonaliai filmas balansuoja tarp komedijos ir tragedijos. Kartais jis atrodo lyg romantiška komedija su gražiai nufilmuotais namais, kartais – kandus komentaras apie šiuolaikinę santuoką, o kartais – beveik groteskiškas farsas. Būtent ši įvairovė ir daro filmą įdomų: jis nėra nei sunki drama, nei tuščia komedija, o kažkur per vidurį – apie tikrus žmones, jų žmogišką silpnumą ir tai, kaip meilė gali transformuotis į destrukciją.

„The Roses“ – tai paprasto siužeto, bet ne prastos istorijos filmas. Jis įrodo, kad nereikia sudėtingų siužetinių vingių, kad papasakotum stiprią istoriją. Užtenka gerai parašyto dialogo, ironiško humoro ir aktorių, kurie gali perteikti tiek juoką, tiek ašaras vienoje scenoje.

Trumpai tariant: jei ieškote kino, kuris priverstų juoktis iš absurdiškų kasdienybės situacijų, bet kartu užkabintų gilesnius klausimus apie meilę, pinigus ir užsispyrimą – „The Roses“ yra puikus pasirinkimas.