Veronika Synenka/Tie2
Šis interviu buvo įrašytas per personalinę Veros Blansh parodą „Valkirija“, kuri vyko Stedley Art Foundation 2025 m. balandžio 8 d. – gegužės 31 d. (Parodos kuratorė – Kateryna Tsygikalo). Vėliau projektas keliaus į Vilnių – birželio 19 d. Galerijoje T.2 bus atsidaryta nauja Veros ekspozicija, kuruojama Veronikos Synenkos.
Vera Blansh plataus masto invaziją į Ukrainą pasitiko su fotoaparatu rankose – dirbo karo žurnaliste fronto linijose. Vėliau persikėlė į Japoniją, kur pasuko į keramikos meną ir tradicinę japonišką tušo grafiką. Jos kūryba tapo naujo vizualinio kodo atspindžiu – ukrainietiškų ir japoniškų simbolių junginiu, kuriame kariniai šalmai susipina su vainikais, o moters figūros įkūnija mitines valkirijas – stiprybės, atminties ir nenugalimumo simbolius.
Šiame pokalbyje Vera dalijasi savo refleksijomis apie karą, moters vaidmenį mene ir fronte, taip pat apie tai, kaip kultūra tampa ginklu – švelniu, bet taikliu.
Pavadinimas „Valkirija“ labai simboliškas. Ką tau reiškia šis įvaizdis? Tai apie moterišką jėgą, apie kovotoją, apie netektis. Kaip jį jauti pati?
Viskas, ką išvardinote, – tai ir yra apie „moterį–karę“, ir apie mūsų Tėvynę-Motiną, nes ukrainiečių kalboje šis žodis vartojamas moteriškojoje giminėje. Kitaip tariant, tai apie mano šalį – Ukrainą.
Dokumentavai plataus masto karą kaip karo fotografė. Kas tapo lūžio tašku tarp dokumentikos ir meninės refleksijos?
Iš tiesų net mano dokumentika atrodo, sakyčiau, gana meniškai. Beje, nemažai žinomų Ukrainos fotografų yra užsiminę, kad mano dokumentiniuose kadruose jaučiasi mados fotografijos estetika – nes aš visada stengiuosi tai perteikti kaip kažką daugiau nei tik faktinį vaizdą. Iš esmės šių ieškojimų pradžia buvo dar iki invazijos – tai vyko natūraliai. Mano kūrybinis kelias vystėsi ir toliau vystosi kaip upė – tekėdamas savo tėkme.
Kaip gyvenimo Japonijoje patirtis pakeitė tavo vizualinę kalbą? Ar menas tapo būdu išgyti ar permąstyti patirtį?
Be abejo. Visi menininkai, net tokie kūrėjai kaip Matvijus Vaisbergas ar Vlada Ralko, su kuriais turiu artimų ryšių, kalba apie tai, kad kūryba karo metu gydo. Refleksija tampa būdu išmesti jausmą – į popierių, į molį, į performansą. Išsakai, išleidi emociją iš savęs. Ir taip, nors ir ne visiškai, bet šiek tiek išgyji. Tada tampa lengviau išgyventi kitus sukrėtimus. Nes, deja, jie nesibaigia… Apšaudymai tęsiasi, žmonės ir toliau žūsta…
Kas pasikeitė tavo kūryboje po sugrįžimo į Ukrainą? Ar buvo sunku vėl dirbti su karo tema, tik jau kitu – gilesniu – lygmeniu?
Iš tiesų būti namuose – tai didelė laimė. Mūsų ukrainietiška energija… Tokios nerasite niekur kitur. O karo metu ji keistu būdu dar sustiprėja. Tai jausmas, kuris manyje atsirado dar 2022-ųjų vasarį, kai prasidėjo invazija – tarsi gyveni paskutinę savo gyvenimo dieną. Toks gyvas įkarštis, kuris manyje pulsuoja. Gyveni taip, kad viską spėtum šiandien. Tą patį darai ir kūryboje – gyveni ir kuri tarsi paskutinę dieną.
Parodoje daug moters kūno, šalmų, vainikų. Visa tai atrodo kaip karo estetika per moterišką prizmę. Ar sąmoningai kuri šį feministinį naratyvą?
Taip, tai buvo sąmoningas žingsnis – tam tikras medžiagos švelninimas, be to, tai padėjo geriau perteikti žinią japonų auditorijai. Pati esu moteris, tad šis naratyvas man gimė labai natūraliai. Dažnai galvodavau apie moteris, kurios neteko savo mylimųjų – vyrų, sūnų ar tėvų. Apie jų patiriamą traumą, apie tai, kas su jomis vyksta – kai jos gyvena, bet tarytum jau nebegyvena. Deja, turime daugybę tokių istorijų…
Ar matai šiuolaikinėse Ukrainos kariškėse naująsias „valkirijas“? Kaip tai paveikė tavo vizualinę kalbą?
Taip, tikrai taip. Ir ne tik matau – jos mane labai įkvepia. Tiesą sakant, dažnai galvodavau pati tapti paramedike. Nežinau, ar kada pasieksiu šį tašką, bet 2022-aisiais apie tai galvojau labai dažnai. Kadangi buvau karo fotografė, dirbau su kamera, jaučiau atsakomybę. Aš buvau karys – tik kitų pajėgų: informacinių, vizualinių. Ir tai taip pat labai svarbu. Bet yra daugybė moterų, merginų, kurios dėl mūsų žūva. Ypač skaudu, kai tai – menininkės. Kaip neseniai fronte žuvusi jauna dailininkė Margarita Polovinko… Supranti, tai merginos, kurios galėjo dar ilgai gyventi, mus įkvėpti – jos tik pradėjo skleistis. Bet jos pasirinko kitą kelią…Manau, kad apie tokias moteris reikia ne tik tapyti ar kurti – apie jas turi būti kuriami filmai. Jos to vertos. Reikia, kad apie jas sužinotų plačioji visuomenė. Visgi meno projektai dažniausiai skirti siauresnei auditorijai. Jos mane labai įkvepia. Išgyvenu jų netektis. Ukrainoje yra toks jausmas, kad fronte žūva tarsi mūsų nežinomi giminaičiai – atrodo, lyg labai artimas žmogus paliko šį pasaulį. Lyg jis mirė konkrečiai dėl manęs. Todėl jos mane įkvepia…
Kaip manai, ar menas gali kalbėti apie karą nevaizduodamas jo tiesiogiai? Kaip surasti kalbą, kuri neprarastų savo gelmės?
Galbūt, tik jei tai būtų garsas? Žinome, kad Ukrainoje veikia puiki „Opera Aperta“ – tai šiuolaikinės operos laboratorija, kurią įkūrė mano draugai – Romanas Hryhoryvas ir Ilja Razumeikas. Jie kuria šiuolaikinę ukrainietišką operą. Romanas sukūrė keletą kūrinių, kuriuos atliko ant panaudoto ginklo – tai labai stipru. Ir tai taip pat yra kalba – ne iliatyvi.
Paroda kalba apie tradicijos tęstinumą. Kur, tavo manymu, susikerta istorinė atmintis ir šiuolaikinis menas?
Manau, tai – mūsų kova už laisvę. Už išlikimą. Tai folklorinė, etninė tema. Anksčiau mūsų menininkai folklorą naudojo kaip ginklą. Mūsų etniškumas buvo priešprieša raudonajam terorui. Todėl šie dalykai persipina. Kalbant apie šiuolaikinę ukrainiečių muziką – turime puikią atlikėją Onuką. Ji labai gražiai dirba su sopėlėmis ir kitais etniniais instrumentais. Beje, ji turi rezidenciją Černihivščinoje, savo senelio, muzikos instrumentų meistro, palikimą. Dabar ten kuria muziką, artefaktus, kitus darbus. Visa tai – etniškumas, folkloras, kuris persipina su šiuolaikybe.
Žinoma, nesinori visiškai nugrimzti į tą „šarovarščyną“ (Šarovarščyna – kultūrologinis ir publicistinis terminas, dažniausiai vartojamas neigiamai, reiškiantis paviršutinišką, kičinį ukrainietiškos kultūros vaizdavimą per pseudotautinius kostiumų ir buities elementus – red. past.), ir tikiuosi, kad esu nuo to toli. Tačiau vis dėlto, kai įpiname etniškumą, folklorą ar istorines patirtis į šiuolaikinį Ukrainos vizualųjį meną – tai ir kuria mūsų šiuolaikinę kalbą. Man atrodo, tai įdomu.
Apskritai, kaip sakė išminčius Saliamonas: „Po saule nėra nieko naujo.“ Viskas, kas yra – jau buvo, o kas bus – jau yra. Kitaip tariant, mes negalime išrasti nieko visiškai naujo. Mes tiesiog semiamės įkvėpimo iš savo istorijos. Ir todėl mūsų refleksijos tokios gilios. Tu negali reflektuoti kitaip, nes turi vienintelį kodą – tai tavo etniškumas. Tai tavo kultūra. Juk kultūra apibrėžia tautą. Kalba apibrėžia tautą. Tai mūsų kodas. Ir būtent tai, už ką mus žudo, – mes dabar stengiamės populiarinti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
