Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt

„Riba“ — pagrindinis elementas šiame projekte. Aš jos nelaikau tiesiog geopolitine siena, greičiau — konceptualia linija, momentu, skiriančiu „prieš“ ir „po“. Man ši riba — 2022 m. vasario 24 d. Tai kritinė data, įsirėžusi į atmintį, laiko lūžis. Aš nuolat grįžtu prie šios nematomos ribos, kad pamatuočiau, kas buvo prarasta, kas transformavosi ir kas vis dar išlieka su manimi, – sako ukrainiečių menininkė Veronika Synenka.

Papasakok šiek tiek apie save.

Aš — vizualinė menininkė, kilusi iš Ukrainos. Savo kūryboje dažnai atsigręžiu į atminties, tapatybės ir asmeninės istorijos temas — ypač per objektus ir simbolizmą, kurį jie neša. Persikėlus į Lietuvą dėl karo, mano menas natūraliai pradėjo atspindėti persikėlimo, priklausymo ir transformacijos temas. Bet jei trumpai — aš tiesiog vadinu save „profesionalia eskapiste“, kuriai menas tapo subtiliausia pabėgimo nuo realybės forma ir pasipriešinimu entropijai.

Ar „AttRibuTes“ yra tavo pirmoji personalinė paroda?

Ne visai. Pirmąja savo personaline paroda laikau „BOTTOM“, kuri pirmą kartą buvo pristatyta Karas galerijoje Kijeve 2024 metais. Be individualios praktikos, esu ir meninio dueto V.P.V.P. narė — jį 2023 metais įkūriau kartu su kolega Artemu Karasu. Šis bendradarbiavimas gimė beveik kaip reakcija — arba, galbūt, kaip provokacija — į tam tikrus dominuojančius naratyvus meno aplinkoje. Šis projektas buvo paradoksalus, aštrus, kartais net sąmoningai diskomfortiškas. Priešingai nei anksčiau, „AttRibuTes“ — daug intymesnis, taktilinis projektas. Tylus, asmeninis dialogas — su atmintimi, su persikėlimu ir su tais intymiais daiktais, kuriuos nešiojamės su savimi.

Ką tau asmeniškai reiškia žodis „atributas“, ypač palikus gimtąją šalį?

Man „atributai“ — tai tylūs mano biografijos liudininkai… Maži, iš pirmo žvilgsnio įprasti daiktai, nešantys didžiulę emocinę naštą — objektai, gestai, ritualai, kurie formuoja mano tapatybę. Kai palikau Ukrainą, negalėjau pasiimti daug — tik keletą daiktų, pasirinktų instinktyviai, beveik atsitiktinai. Tačiau laikui bėgant tie daiktai pasikeitė. Jie nustojo būti tiesiog daiktais. Jie tapo simboliais, netgi inkarais — nutrūkusio gyvenimo fragmentais, kurie vis dar ryškiai gyvi.

Kaip sienos perėjimas tarp Ukrainos ir Lietuvos paveikė tavo savęs suvokimą  – kaip menininkės?

Tas momentas buvo ne tik fizinis perėjimas — tai buvo vidinis poslinkis. Anksčiau save suvokiau per priklausymą vietai, kontekstui — gyvenau Kyjive, buvau įsišaknijusi tam tikroje geografijoje. Tačiau po to labiau pajutau vidinę savo praktikos ašį — tą, kuri išlieka, nesvarbu, kur esu. Suvokiau, kokia adaptabili yra kūryba, kokia ji atspari — kaip ji išsaugo tapatybę, net kai viskas aplinkui keičiasi.

„Riba“ — pagrindinis elementas šiame projekte. Aš jos nelaikau tiesiog geopolitine siena, greičiau — konceptualia linija, momentu, skiriančiu „prieš“ ir „po“. Man ši riba — 2022 m. vasario 24 d. Tai kritinė data, įsirėžusi į atmintį, laiko lūžis. Aš nuolat grįžtu prie šios nematomos ribos, kad pamatuočiau, kas buvo prarasta, kas transformavosi ir kas vis dar išlieka su manimi.

Kokius daiktus pasiėmei ir kaip jie paveikė tavo darbus šioje parodoje?

Daugiausia pasiėmiau su savimi kasdienio gyvenimo atributus ir kelis asmeninius daiktus. Tai buvo dvi knygos — Johanno Wolfgango fon Goethe „Faustas“ ir Hermanno Hesse „Stepės vilkas“, mano eskizų knygelė su pieštukais, tabakas ir dar keli dalykai, būdingi „nikotino vergams“. Šie objektai tapo centrine mano kūrybinio proceso dalimi. Jie atsiranda darbuose ne tik kaip vizualūs vaizdiniai, bet ir kaip emociniai inkarai. Per juos bandžiau atkurti namų ir buvusio gyvenimo fragmentus, tyrinėdama jų ryšį su dabartimi.

Ar jautiesi, kad emigrantės statusas pridėjo naujų sluoksnių tavo meninei tapatybei?

Be abejo. Dabar matau iš vidaus ir iš išorės vienu metu. Ši distancija atneša ir skausmą, ir aiškumą. Ji pagilina mano atminties, netekties, prisitaikymo pojūtį ir atveria dialogą tarp mano praeities ir dabarties.

Kokias emocijas patyrei kurdama šiuos darbus — tai buvo labiau apie atmintį, netektį, viltį ar ką nors kitą?

Tai buvo mišinys — subtili atminties, ilgesio ir keistos, trapios vilties audra. Kartais dominavo liūdesys, formuodamas procesą savo sunkumu ir tyla. Kitais momentais — nostalgija ar net dėkingumas už tai, kas buvo. Prisiminimai nešė švelnumą, bet kartu ir egzistencinę tylą — ne dramatišką, bet giliai juntamą. Emocijos nebuvo linijinės, jos keitėsi, persipynė ir paliko pėdsaką kiekviename sukurtame darbe.

Kaip tavo mene dabar atsiranda „namų“ idėja, ypač kai turėjai juos palikti?

„Namai“ dabar man labiau vidinis jausmas — jie yra objektuose, ritualuose, kalboje, jutiminėje atmintyje. Savo darbuose stengiuosi parodyti šį poslinkį — nuo fiksuotos vietos link emocinio, nešiojamo namų vaizdinio. Manau, daugelis, kurie patyrė ar patiria persikėlimą, tai atpažins.

Ar tavo kūrybinis procesas pasikeitė po persikėlimo į Lietuvą?

Iš pradžių viskas atrodė sulūžę. Turėjau atkurti rutiną, rasti naujas medžiagas, priprasti prie naujos aplinkos. Bet laikui bėgant tas lūžis suteikė naujos laisvės. Pradėjau daugiau eksperimentuoti, leisti nepažįstamam formuoti mano darbus. Tyla ir vienatvė tapo proceso dalimi taip, kaip niekada anksčiau.

Ar ši paroda tapo būdu suvokti savo asmeninę kelionę, ar tu matai ją ir kaip balsą kitiems, atsidūrusiems panašioje situacijoje?

Viskas prasidėjo kaip asmeninė kelionė — būdas išlaikyti kažką stabilaus tarp nuolatinių pokyčių. Tačiau pradėjusi dalintis darbais supratau, kaip giliai jie atsiliepia kitiems. Nors mano dėmesys išlieka ties savo „klajonių muziejaus“ kūrimu (šį pavadinimą projektui pasiūlė mano akademijos kuratorius Kostas Bogdanas), procesas labai intuityvus ir introspektyvus. Man menas — tai būdas surinkti save iš naujo — ne iš ambicijos, o iš būtinybės. Kuriu meną tiesiog todėl, kad nesugebu kitaip.

Kaip lietuvių publika priimė tavo darbus „AttRibuTes“ parodoje?

Kaip jau sakiau, aš nekuriu meno tam, kad būčiau išgirsta ar suprasta. Todėl, jei atvirai, man ne itin svarbu, kaip konkreti auditorija interpretuoja mano darbus. Žinoma, yra žmonių, kuriuos gerbiu kaip menininkus, ir man tikrai įdomu, ką jie galvoja apie mano projektus — bet tai jau grynai profesinis smalsumas. Apskritai sakyčiau, kad grįžtamasis ryšys — paskutinis dalykas, į kurį orientuojuosi kūrybos procese.

Kokią žinutę ar jausmą norėtum palikti lankytojams po parodos?

Tikriausiai pasikartosiu — aš negaliu ir nenoriu prognozuoti ar kontroliuoti žiūrovo patirties, nes manau, kad įspūdis — tai paties žiūrovo atsakomybė.

Trumpai tariant — aš pasakoju savo gyvenimo istoriją ir švelniai siūlau žiūrovui eiti tuo keliu kartu su manimi — jei tik jis to panorės.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas