Išaušus naujam pavasariui ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo progos šventės rytui, kviečiu kiekvienam iš mūsų pamąstyti apie pastaruosius 34-ius Lietuvos laisvės metus (istorikų įvardijamus Lietuvos “aukso amžiumi”) ir užduoti retorinius klausimus, kiek realaus principinio patriotizmo mes dar turime išsaugoję savo Tėvynei – Lietuvai:

Ar patriotiška lietuviui pirkti prekes iš verslo, kuris maitina teroristinę valstybę?

Ar patriotiška verslininkams nemokėti į Lietuvos valstybės biudžetą mokesčių, darant beveik legalias mokestines operacijas per „ofšorines“ įmones?

Ar patriotiška palaikyti ekonominius, verslo santykius su teroristine valstybe ir kelis metus meluoti bendrapiliečiams, kaip neva sunku iš tos kruvinos rinkos pasitraukti?

Ar patriotiška jaunuoliui girtis, kad nėra perskaitęs nė vienos knygos, nes skaityti tarp bendraamžių „nekieta“ (nekalbant apie elementarų istorijos išmanymą)?

Ar patriotiška pagal beveik legalias schemas „grobti“ gėrybes iš savo darboviečių bendro sandėlio?

Ar patriotiška visuomenei tylėti, išgyvenant svetimą gėdą, kai visokie žemaitaičiai garsiai dergia žydų tautą?

Ar patriotiška vengti privalomosios karinės tarnybos, teisinantis, kad esi pacifistas ar turi nepamainomą pelningą darbą „britų ar norgės stroikėse“?

Ar patriotiška neaukoti Ukrainai vykstant karui už jos Laisvę? Ar patriotiška tyčiotis, juodinti ar menkinti paramos ar labdaros akcijas, jų organizatorius?

Ar patriotiška ilgai nedirbti bei neieškoti jokio darbo, bet sėdėti prie televizoriaus ir laukti „tavęs verto“ garbingo darbo?

Ar tikrai patriotiška bet kokiame (net vaikui prieinamame) ekrane patraukliai reklamuoti azartinius žaidimus, proporcingai nešviečiant visuomenės apie jų daromą žalą?

Ar patriotiška tarp draugų girtis ir didžiuotis išvengus privalomosios karinės tarnybos ir reklamuotis socialiniuose tinkluose, kaip tą laiką praleidai po palme egzotiškuose kraštuose?

Ar patriotiška pasitaikius mažiausiai progai juodinti, šmeižti krikščionybę, bažnyčią bendrąja prasme, infantiliai argumentuojant, kad „VISI kunigai yra pedofilai ar velniai su sutanom“? Ar patriotiška negerbti kito žmogaus religinių įsitikinimų?

Ar patriotiška ramiai stebėti ir tylėti, kai minint Antrojo pasaulinio karo metines atvažiuoja žmogeliukai ir įsisegę „koloradkes“ neša gvazdikus ant „didvyrių“ kapų?

Ar patriotiška lietuviui būti nesavarankišku, neugdyti kritinio mąstymo, nesidomėti istorija?

Ar patriotiška gausiai vartoti ar kitaip remti akivaizdžiai prorusišką (janutienių, paleckių, celofanų, orlauskų ir kt.) informacinį šlamštą?

Ar patriotiška neremti faktinės tiesos apie gyvenimo reiškinius atskleidžiančių, kritinį mąstymą ugdančių, aukštos etikos standartais dirbančių žurnalistinių kanalų, visuomeninį rezonansą sukeliančių tyrimų?

Ar patriotiška ignoruoti rinkimus arba už skatikus parduoti (pragerti) savo balsą?

Ar patriotiška eiti į akivaizdžiai prorusišką koncertą, argumentuojant tuo, kad man patinka tik muzika, o politika ir kultūra yra netapatu?

Ar patriotiška bijoti būti kitokiu, originaliu, unikaliu, išmokti kritiškai mąstyti?

Ar patriotiška nejausti asmeninės atsakomybės už tai, ką viešai publikuoji, transliuoji socialiniuose tinkluose?

Ar patriotiška nepagrįstai kritikuoti valstybės valdžią, nekreipiant dėmesio į prasmingus jos atliktus darbus?

Ar patriotiška kaitalioti politines partijas pagal savo savanaudiškus interesus ar karjeros galimybes?

Tebūnie šis klausimynas tarsi Kovo 11-osios patriotiškumo mumyse visuose „barometras“ arba tiesiog tylus tautinis sąžinės balsas, kurį dažnai savo godumu, tingumu, puikybe, prisitaikėliškumu, patogumu mėginame slopinti ar net užčiaupti.