Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje nuo lapkričio rengiamos paskaitos apie meną „Koncepcijos“. Tai – idėjos, kurios jungia menininkus, jų tyrimus, kūrinius, parodas ir galerijos erdves. Paskaitų ciklą inicijavo bei surengė Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dekanas prof. Ramūnas Banys ir VDA Telšių galerijos vedėjas Donatas Repeika bei parodų kuratorė Emilija Globytė.
Skirtingos patirtys – unikalios įžvalgos
Pirmąsias koncepcijas atskleidė menininkas Julijonas Urbonas, skaitęs pranešimą apie asmeninius meninius tyrimus, kuriuose apsijungia menas, dizainas, architektūra, mokslas ir fantastika. Antrąją paskaitą gruodį skaitė menininkas Vladas Suncovas, atskleidęs savo įžvalgas apie erdvių kūrimą kaip meninę praktiką.
Dizaineris, tyrėjas, inžinierius, Lietuvos erdvės agentūros steigėjas J. Urbonas pranešimą skaitė apie asmeninius meninius tyrimus, kuriuose apsijungia menas, dizainas, architektūra, mokslas ir fantastika. J. Urbonas kurį laiką dirbo Vilniaus dailės akademijos prorektoriumi menui ir buvo Klaipėdos atrakcionų parko direktoriumi. Daugiau nei dešimtmetį dirbdamas tarp kritinio dizaino, atrakcionų parkų inžinerijos, performatyvios architektūros, scenografijos, kinetinio meno disciplinų, menininkas sukūrė įvairių projektų, kuriuose tyrinėja gravitacinę estetiką.
V. Suncovas – menininkas, kuriantis erdves architektūros, dizaino, technologijų ir meno metodais. Kūrybinę praktiką jis plėtoja atskleisdamas meną viešoje erdvėje, scenografijas, parodų dizainą, mažąją architektūrą, instaliacijas, eksperimentinius baldus ir edukacinius projektus. Jo kūrybos bruožai išskirtiniai – modulinės, dislokuojamos konstrukcijos, mechaninės inžinerijos elementai, parametrinis dizainas, taip pat erdvės transformacijos naudojant konceptualiai pagrįstus, dažnai kritinius sprendimus.
Nuo „Eutanazijos kalnelių“ iki eksperimentų
Paskaitą VDA Telšių galerijoje skaitęs menininkas J. Urbonas atskleidė, jog jo vaikystė, praleista ne tradiciniuose darželiuose, o atrakcionų parke, įkvėpė doktorantūros studijų metu suprojektuoti garsiąją mirties karuselę – įrenginį, skirtą savanoriškai nutraukti gyvybę (eutanazijai). J. Urbonas savo kūrinį pavadino „Eutanazijos kalneliais“ („Euthanasia Coaster“). Menininko baigtinis – mirtinas – atrakcionas yra skirtas žmogui padėti numirti maloniai, su pakilimu. Projektas buvo pristatytas 2010 m. Dubline. Po to J. Urbono internetinį puslapį užplūdo dešimtys tūkstančių žmonių, kurie reiškė savo poziciją.
„Atrakcionai vystėsi aukštėdami, greitėdami, kol pasiekė žmogaus kūno stimuliacijos piką. Šiandien nebegalima sukurti ko nors labiau stimuliuojančio, nes tai jau sukurta. Siekiant įprasminti tam tikru požiūriu atrakcionų parkų baigtį, sukūriau galutinį, baigtinį, idealų atrakcioną“, – pasakojo „Eutanazijos kalnelių“ idėjos autorius.
Savo projektą J. Urbonas pristatė taip: „Krintant dideliu greičiu žemyn ir įveikus pirmąją vertikaliąją atrakciono kilpą, dėl išcentrinės jėgos žmogus yra prispaudžiamas prie sėdynės taip, kad kraujas subėga į aptinę kūno dalį, viršutinėje kūno dalyje praktiškai išvis nelieka kraujo. Ir tada žmogaus smegenys po truputėlį ima dusti, kol galiausiai miršta“.
Kitas menininkas V. Suncovas savo paskaitoje apžvelgė keletą universalių ir praktiškų konstravimo būdų: modulines konstrukcijas, laisvų formų erdvinius karkasus, įvairias jungtis, įtampų konstrukcijas, kinetinius sprendimus, elektromechanikos principus. Menininkas pristatė, kaip naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, galima kurti gyvas menines erdves, kurios ne tik įrėmintų veiksmą, tačiau galėtų būti aktyvios jo dalyvės, arba autonomiški kūriniai patys savyje.
„Menininko ir mokslininko profilis atrodo labai artimas. Tos sritys persipynusios ir jose pilna noro pažinti, atrasti, eksperimentuoti. Man įdomu nerti į kažką, ko nežinau. Mėgstu dirbti su problemomis, iššūkiais: tai ganėtinai artima dizaino sričiai, kurioje stengiamasi dizainu išspręsti vienokią ar kitokią problemą“, – apie save pasakojo V. Suncovas.
