BBC/Tie2
Nuo gašlumo iki Bugs Bunny’io. Triušis per visą istoriją – pasauliniame folklore ir meninėje simbolikoje – turėjo skirtingas reikšmes. Bet kaip jis tapo Velykų simboliu?
Velykos – krikščioniška šventė, švenčianti Kristaus prisikėlimą, po jo nukryžiavimo Didįjį penktadienį. Ir vis dėlto dažnai matome, kad jas simbolizuoja nulėpausis, dantytas ir šalia kiaušinių tupintis triušis. Iš kur kilo Velykų triušio tradicija? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti.
Trys triušių temos vyrauja pasaulinėje mitologijoje ir religijoje: triušių sakralumas, jų mistinis ryšys su mėnuliu ir ryšys su vaisingumu. Analizuojami bus ir triušiai, ir kiškiai – nagrinėjant folklorą ir meno istoriją kartais sunku atskirti juos. Jie abu priklauso Lagomorpha kategorijai ir Leporidae šeimai ir dažnai buvo traktuojami vienodai religijose, pasakose ir vaizdinėje kultūroje.
Ar triušiai yra susiję su Velykomis todėl, kad jie dažnai buvo laikomi šventais? Triušiai buvo gerbiami keltų mitologijoje, o Amerikos indėnų genčių, įskaitant Michabo ir Manabush, mituose vaizduojami kaip tikri gudruoliai. Panašių pasakojimų galima rasti Centrinės Afrikos pasakose ir susijusioje Br’erio Triušio, didžiausio gudrumo herojaus figūra. Neįmanoma nematyti animacinių filmų triušių, tarp jų ir Bugs Bunny, kurie taip pat laikosi šios senovės gyvūnų gudrumo tradicijos. Pasak Jungtinės Karalystės folkloro, raganos gali virsti triušiais ir kiškiais, o daugelyje kultūrų jos laikomos ir geros, ir blogos sėkmės pranašėmis. Kiškiai yra greiti ir judrūs bėgikai, todėl bendras jų suvokimas gali būti arba gudrus, arba paslaptingas ir neaiškus.
Šį požiūrį patvirtina žaviai transnacionalinis simbolio „trys kiškiai“ reiškinys. Jame pavaizduoti trys kiškiai, bėgantys nesibaigiančiu ratu. Jų ausys liečiasi ir sudaro trikampį. Jį galima rasti daugelyje viduramžių bažnyčių JK – South Tawton (Devonas), Long Melford (Safolkas), Cotehele (Kornvalis), Šv. Dovydo katedroje Pembrukšyre ir Česterio katedroje. Ilgą laiką britų mokslininkams laikyta vietine ikona, vėliau ji buvo aptikta visoje Europoje, katedrose ir sinagogose Vokietijoje, prancūzų parapijų bažnyčiose, taip pat Sirijoje, Egipte ir Pakistano Svato slėnyje sukurtuose artefaktuose, datuojamiems 9 a. po Kr. Ankstyviausią pavyzdį galima rasti Dunhuang urvuose Kinijoje, budistų šventoje vietoje, sukurtoje VI amžiuje. Simbolio „trys kiškiai“ patrauklumą iš dalies lemia jo centrinė optinė apgaulė – kiekvienas kiškis turi po dvi ausis, bet panašu, kad iš viso jų yra trys. Priežastis, dėl kurios jis buvo taip plačiai paplitęs, tikriausiai yra dėl tarptautinės prekybos pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Kartu su daugeliu kitų plačiai paplitusių meno simbolių jis tikriausiai buvo ant objektų, kurie buvo pirkti, parduoti ir eksportuoti palei Šilko kelius, jungiančius Europą su Azija. Manoma, kad simbolis reiškia klestėjimą ir atsinaujinimą dėl savo ciklinės sudėties ir sutampančių formų. Atnaujinimo ir atgimimo temos yra susijusios su Velykų žinia. Ar Velykų zuikis galėjo kilti iš šio senovinio budizmo simbolio? Manoma, kad simbolis „trys kiškiai“ kilo iš Jatakų istorijos (pasakojimų apie Budos gyvenimą) apie „nesavanaudiškumo kiškį“. Šioje istorijoje kiškis yra ankstesnis istorinio Budos Sidhartha Gautama įsikūnijimas. Jis toks dosnus ir pamaldus, kad sutikęs badaujantį kunigą, pasiaukodamas įlipo į laužą, kad būtų suvalgytas. Kaip atlygis už dorybę, kiškio atvaizdas buvo susietas su mėnuliu. Ši istorija ir apskritai kiškių ir mėnulio asociacijos tikriausiai kilo iš daug senesnių Indijos religijų. Mėnulio paviršiuje iš tiesų yra žymė, kuri (turint šiek tiek vaizduotės ir prisimerkus) atrodo kaip kiškis.
Mėnulyje gyvenantys ir į mėnulį žiūrintys kiškiai plinta Kinijos, Japonijos ir Korėjos vaizdinėse kultūrose. Taoizmo tradicijos Kinijoje pasakoja apie mėnulyje gyvenantį triušį, kuris sumaišo gyvybės eliksyro sudedamąsias dalis. Vietinė Šiaurės ir Centrinės Amerikos kultūra turi labai panašių mitų, siejančių kiškius ir triušius su mėnuliu, tikriausiai todėl, kad jie taip pat aptiko lagomorfinių žymių Mėnulio paviršiuje. Atrodo, kad triušis yra garbingas padaras, dangiškųjų jėgų ir atjauninimo sinonimas ne tik krikščionims per Velykas, bet ir visame pasaulyje. Triušiai ir vaisingumo simbolika, gyvūnų pasakos iš Rytų pateko į Europos ikonografiją. Dauguma krikščioniškų simbolių yra kilę iš Biblijos šaltinių, nors kai kurie išliko iš senovės Graikijos ir Romos meno kultūrų. Biblija siūlo skirtingus požiūrius į triušius. Pakartoto Įstatymo ir Kunigų knygose jie vadinami nešvariais gyvūnais. Tačiau psalmėse ir patarlėse jie apibūdinami kaip turintys tam tikrą intelektą, nors galiausiai pasmerkti kaip silpni. Senovės Graikijos ir Romos rašytojus labiausiai sužavėjo jų vaisingumas. Pavyzdžiui, filosofas Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) pastebėjo, kaip triušiai gali nuolat veistis. Kitas įtakingas rašytojas Plinijus Vyresnysis (23–79 m. po Kr.) klaidingai manė, kad jų nenutrūkstamą gimdymą nulėmė tai, kad kiškiai buvo hermafroditai, o gimdymą dalijasi ir patinai, ir patelės. Ar Velykų zuikis gali būti siejamas su šia klasikine vaisingumo idėja, naudojama pavasario atjaunėjimui ir vaisingumui išreikšti? Viduramžių ir Renesanso laikotarpiais triušiai galėjo būti skaistybės arba beribio seksualumo simboliai, priklausomai nuo konteksto. Tokie stulbinantys biologinio dauginimosi įgūdžiai tikrai turėjo įtakos Europos simbolikai. Viduramžių ir Renesanso mene triušiai dažnai buvo vaizduojami kartu su Venera, senovės romėnų meilės ir seksualumo deive. Geismas yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių, o kai menininkai vaizdavo jį alegoriniu pavidalu („Luxuria“), kartais jis įgaudavo moters su zuikučiu pavidalą.
Romėnų autorius Aelianas (175–235 m. po Kr.) teigė, kad kiškės gali susilaukti pervaisinimo – gebėjimo pastoti jau esant nėščiai. Ilgą laiką iš to buvo tyčiojamasi, tačiau naujausi mokslai įrodė, kad kiškiai iš tiesų yra pajėgūs tokiam žygdarbiui. Aelianas ir kiti šio reiškinio stebėtojai manė, kad kiškiai ir triušiai gali atsivesti ir nekopuliuodami. Todėl viduramžių ir Renesanso laikotarpiais triušiai galėjo būti skaistybės arba beribio seksualumo simboliai, priklausomai nuo konteksto.
Tai matyti, kai lyginame Ticiano ramią ir šviesią „Triušio madoną“ (1520–30) su Pisanello užburiančia Liuksurijos alegorija (1426). Ticiano paveiksle baltas triušis yra Marijos celibato simbolis. Pisanello piešinyje triušis simbolizuoja išnaudojimą.
Šios biologinės triušių ir kiškių savybės taip pat siejamos su vaisingumu kitose kultūrose. Actekų mitologijoje buvo tikima Centzon Tōtōchtin – 400 dievobaimingų triušių, kurie, kaip buvo teigiama, rengė triukšmingas šventes, kuriose švesdavo šeimos pagausėjimą.
