Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ nuo kovo 26-os dienos veikia Viktorijos Kemeklės personalinė tapybos paroda „Limbo“.
Pavadinimas girdėtas, terminas Limbo yra plačiai paplitęs populiariojoj kultūroj, trumpoj paieškoj internete galima rasti filmų, žaidimų, dainų bei muzikinių albumų pavadintų „Limbo“. Pasak žodyno, Limbo (dktv.) katalikiškoj pasaulėžiūroj reiškia vietą tarp dangaus ir pragaro, kur patenka nekrikštytų mirusių kūdikių sielos. Parodos anotacijoje šis terminas pasitelkiamas apibūdinti tarpinę, pereinamą būseną – tarp tikrovės ir dirbtinumo. Pasak anotacijos, tapyba, kuri prasideda nuo užfiksuoto „pamatymo“ (šią patirtį dar galima vadinti pirminiu vaizdiniu, kuomet tapytojas pastebi motyvą – pirmapradį vaizdą) per tapymo procesą nuo baltos drobės iki baigtinio paveikslo: pereina Limbo būseną ir tampa įvykiu, faktu – meno kūriniu. Nuo statiško vaizdo per dinamišką procesą iki vėl statiško vaizdo. Anotacijoje ši tapybos medijos specifika pabrėžiama kaip svarbiausia šioje parodoje.
Nepažįstant Viktorijos Kemeklės darbų, anotacija gali suintriguoti: čia neatskleidžiama konkreti paveikslų motyvus vienijanti tema, daugiau kalbama apie vieną iš tapybos konceptualių reikšmių. Tačiau pirmą sykį pažvelgus į parodą ganėtinai greitai galima surasti bendrus vardiklius, kurie kartojami paveiksluose. Kelio, mašinų, urbanistiniai motyvai sufleruoja šiuolaikiškos miesto kasdienybės vaizdą. Kelionė mašina, miesto šviestuvai, mirgančios dirbtinės šviesos naktyje, daugiabučiai – visiems pažįstamas vaizdas – menininkės paveiksluose patalpinamas į vakaro žarą arba nakties tamsą, tokiu būdu sukuriant intymesnį santykį su žiūrovu, neblaškant dienos šviesoje matomomis detalėmis.
Kemeklės darbuose jaučiasi anotacijoje minimas kasdieniško vaizdo „pamatymas“, jį sufleruoja dinamiški kelionės motyvai bei kompozicijų fragmentiškumas. Šis fragmentiškumas sukuria ryšį su žiūrovu, tarsi pats žiūrintysis galėtų pamatyti vaizdą autorės akimis. Tai ypač jaučiama kelionės peizažuose žvelgiant per automobilo langą. Manau, šią autorės kūrybos dalį galima būtų pavadinti dienoraščiu. Kasdienių vaizdų fiksavimas ir vėliau atkartojimas ant drobės turi paralelių su dienoraščio rašymu, ypač kai autorės kūrinių pavadinimai nurodo konkrečias vietas, kelių pavadinimus, pavyzdžiui, Vienna, Geležinio vilko gatvė.
Kelionės peizažuose mane suintrigavo horizonto linija. Dažnai horizonto linija būna formalios erdvės kontrukcijos dalis, tačiau peizažuose „E40 II“ ir „Geležinio vilko g.“ horizontas tampa bene esminiu kompozicijos veiksniu – kitaip tariant, kelionės tikslu. Abu paveikslai sukomponuoti taip, jog veiksmas (šiuo atveju – kelionė) arba prasideda nuo horizonto, arba baigsis už jo.
Taip pat parodoje išsiskyrė trys tamsūs portretai – iš tolo tai tik trys kvadrato formą menančios drobės, tačiau iš arčiau matosi mėnesienos nušviesti žmonių veidai. Švelni šviesa išryškina vos kelis veido bruožus. Darbai tarsi primena pašnekesius prieš miegą. Rutina suskaidyta į atskirus fragmentus – paveikslus, šioje Kemeklės parodoje tampa plataus emocijų spektro veidrodžiu: žvelgiant į paveikslus, šviesos (natūralios ar dirbtinės) svarba, abstrahuota aplinka, detalių stoka ir daiktų siluetiškumas kalba ne apie kasdienybėje atliekamų veiksmų beprasmybę ar asmeninius kasdienius ritualus, bet apie jausmus, patiriamus kasdienėje aplinkoje. Išgyvenant rutiną.
Kemeklės tapybos paroda „Limbo“ pasirodė vientisa ir išbaigta, kalbanti apie rutiną, procesų monotoniškumą, miesto gyventojų suvienodėjimą bei intymumą užgesus naktiniams šviestuvams. Dienoraščio pasakojimą primenantys paveikslai greitai užmezga santykį su žiūrovu, nes vaizdai daugeliui pažįstami. Atrodo, jog tai yra vieną menininkės kūrybos periodą apibendrinanti paroda, tad intriguoja klausimas: kur ves toliau Kemeklės kūryba?
Viktorijos Kemeklės tapybos paroda „Limbo“ veiks VDA galerijoje „Akademija“ iki balandžio 12 dienos.
Nuotraukos K. Ališausko.
