Šiandien, gruodžio 6 d., sukanka 500 metų nuo jos gimimo.
Ant Barboros Radvilaitės karsto Radvilų giminės atstovas kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł) nuo giminės ir visų ją atmenančių ir mylinčių žmonių padėjo akanto lapų vainiką, puoštą karališkomis baltomis lelijomis ir Barboros taip mėgtais perlais – mažyčiais gubojos spurgeliais.
Pagerbiant žymiausią Radvilų giminės moterį skambėjo giesmė „Prie Barboros Radvilaitės karsto“, sukurta po Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės mirties, jai atminti. XVI a. nežinomo autoriaus parašytą giesmę atliko kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. atkurtą giesmę „Aidija“ dar išplėtojo ir gieda iki šiol. Rašytojas Sigitas Geda (1943–2008) iš lenkų kalbos išvertė jos tekstą, parašytą valdovo dvaro poeto Mikolajaus Rėjaus (Mikołaj Rej, 1505–1569):
„Prie Barboros Radvilaitės karsto“
Kur taip leki? Gal sustoki?
Koks kūnas čia, sužinoki.
Pažvelk, kas guli šiam karste,
Gal pastovėsi mintyse.
Tai Barbora, tai skaisčioji,
Goštautienė prakilnioji.
Mylėjo Viešpats ją karštai,
Ir karūnavo nelauktai.
,,Esu genties aš garbingos,
Radvilų rūmuos šlovinguos
Užgimus etmono dukra,
Nuo mažumės išauklėta.“
Didžia karaliene patapus,
Karūną deimantų gavus
Iš Karalystės Lenkijos,
Kunigaikštystės Lietuvos.
