Tekstas ir nuotraukos iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo.
„…Kas valdovui ir Lietuvos valstybei dievų lemta, tegul ir įvyksta!
Geležinis vilkas simbolizuoja neįveikiamą pilį ir miestą, kurį valdovas įkurs.
Tas miestas būsiąs lietuvių žemių sostinė, o vilko staugimas ženklina to miesto šlovę – ji pasieksianti visus pasaulio kraštus…“ (Legenda apie Vilniaus įkūrimą).
2023 m. sukanka 700 metų, kai 1323 m. Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose buvo pirmą kartą paminėta Lietuvos sostinė Vilnius, įsikūrusi giliaklonių upių santakoje, kur nemažus plotus užima raguvomis suskaidyti miškėti šlaitai. Seniausioji miesto užuomazga – senamiestis – yra Neries ir Vilnios santakoje, kurią supa upių slėnių šlaitai, vietomis į miestą įsiliejantys natūralūs miškai. Senamiesčio pastatai bei jų elementai priklauso įvairiems architektūros stiliams, kurie darniai tarpusavyje susipynę ir papildo vienas kitą. Senamiestyje yra išlikę nemažai autentiškų XIV-XIX a. pastatų. XV-XVI a. sparčiai statyti gotikiniai plytų mūro pastatai: pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų ansambliai, naujieji pirklių gildijų pastatai, Lietuvos gotikai būdingos architektūros stačiatikių cerkvės.
1387 m. Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės, prie Katedros įkurta pirmoji mokykla. Senamiestyje pradėjo kurtis vokiečių pirkliai, atsirado žydų ir rusų kvartalai, kuriuose buvo daug katalikų, liuteronų, žydų ir stačiatikių maldos namų.
XVI a. pradžioje miestas buvo apjuostas gynybine siena su devyniais vartais ir trim bokštais. Vilniuje Pranciškus Skorina pradėjo spausdinti pirmąsias knygas, buvo įrengtas vandentiekis ir atidaryta pašto linija Vilnius-Krokuva-Viena-Venecija. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras 1579 m. įkūrė universitetą, kuris tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru.
XVII-XVIII a. Vilniui buvo negailestingi – miestas buvo užimtas carinės Rusijos armijos, paskui čia karaliavo švedai. Nuo 1795 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo Rusijos imperijos dalimi, gubernijos centru.
XVII-XVIII a. Vilniui buvo negailestingi – miestas buvo užimtas carinės Rusijos armijos, paskui čia karaliavo švedai. Nuo 1795 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo Rusijos imperijos dalimi, gubernijos centru.
XIX a. Vilnius tapo ne tik stambiausiu žydų kultūros centru, bet jame kūrėsi baltarusių, rusų ir tautybių bendruomenės. 1860 m. nutiesta geležinkelio linija, o 1903 m. pastatyta pirmoji elektrinė.
1920 m. Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, o sostinė perkelta į Kauną. Ir tik 1939 m. Vilnius vėl buvo sugrąžintas Lietuvos Respublikai. Po Antrojo pasaulinio karo, smarkiai apgriautame senamiestyje pradėti atstatymo darbai, tuo pačiu prasidėjo naujų rajonų statyba – Naujamiestis, Žirmūnai, Viršuliškės ir kiti rajonai.
Dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir architektūros Vilnius laikomas viena gražiausių Europos sostinių, o jo senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą.
