Tie2.lt
Lapkričio pradžia Lietuvoje ir pasaulyje žymi laiką, skirtą mirusiųjų atminimui. Šiuo laikotarpiu minimos kelios skirtingos, bet viena kitą papildančios šventės – Visų Šventųjų diena, Vėlinės ir Helovinas. Kiekviena iš jų turi savo unikalią istoriją, prasmę ir papročius. Pavyzdžiui, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės yra dvi artimos, bet skirtingos šventės, turinčios skirtingas reikšmes.
Visų Šventųjų Diena (lapkričio 1 d.)
Visų Šventųjų diena yra krikščioniška šventė, minima lapkričio 1-ąją. Ši diena skirta pagerbti visus šventuosius – tiek oficialiai kanonizuotus, tiek ir tuos, kurie nėra pripažinti, bet laikomi dorybingais ir šventumo pasiekusiais žmonėmis. Tai laikas, skirtas apmąstyti šventųjų gyvenimus, jų nuopelnus bei įtaką tikinčiųjų gyvenimams, taip pat siekti jų užtarimo.
Lietuvoje ši šventė yra reikšminga ir glaudžiai siejasi su Vėlinėmis, kurios švenčiamos lapkričio 2-ąją dieną. Nors Visų Šventųjų diena pirmiausia skirta šventiesiems, o Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimui, Lietuvoje šios dvi šventės neretai susilieja. Visų Šventųjų dienos išvakarėse ir lapkričio 1-ąją žmonės lanko kapus, tvarko kapavietes, uždega žvakes ir meldžiasi už savo artimųjų bei šventųjų sielas.
Ši šventė kilo dar ankstyvaisiais krikščionybės laikais, kai tikintieji pradėjo kolektyviai pagerbti kankinius, žuvusius už tikėjimą. 609 m. Romos popiežius Bonifacas IV paskyrė gegužės 13-ąją dieną švęsti Visų Šventųjų dieną, tačiau vėliau, 835 m., popiežius Grigalius IV perkelė šventę į lapkričio 1-ąją. Perkėlimas buvo siejamas su noru išplėsti šventę po visą krikščioniškąjį pasaulį ir sustiprinti krikščioniškas tradicijas rudens laikotarpiu, kuris tuo metu kai kuriose pagoniškose bendruomenėse buvo siejamas su dvasių pagerbimu.
Lapkričio 1-oji tarpukario Lietuvoje buvo nedarbo diena, kaip ir dabar. Sovietmečiu lankyti artimųjų kapus per Visus šventuosius ir Vėlines buvo įsakmiai nepageidautina. Lapkričio 1-oji nedarbo diena vėl paskelbta Atgimimo metais, 1990 m. vasario 9 d.
Per Visų Šventųjų dieną vyksta iškilmingos pamaldos, bažnyčios pagerbia šventuosius, kurių atvaizdai dažnai išstatomi ir papuošiami gėlėmis bei žvakėmis. Daugelis tikinčiųjų šią dieną dalyvauja mišiose, o kai kuriose bendruomenėse rengiamos procesijos ir kiti ritualai, skirti šventiesiems pagerbti.
Nors Visų Šventųjų diena daugiausia siejama su bažnytinėmis apeigomis, daugelis žmonių taip pat lanko artimųjų kapus, tvarko juos, uždega žvakes, taip pratęsdami ryšį su savo šeimos tradicijomis ir mirusiųjų atminimu.
Vėlinės (lapkričio 2 d.)
Iškart po Visų Šventųjų dienos, lapkričio 2-ąją, Lietuvoje minima Vėlinių šventė. Ši diena, skirtingai nuo Visų Šventųjų, yra rimtesnė, intymesnė, skirta ne šventiesiems, bet visų mirusiųjų atminimui. Tai ypatinga diena Lietuvoje, kuomet prisimenami ir pagerbiami mirusieji, prisimenant jų gyvenimus ir paveldo svarbą. Šventė turtinga savo istorija ir giliosiomis simbolinėmis reikšmėmis, kurios siejasi su senovės lietuvių tradicijomis ir tikėjimu amžinu sielų gyvenimu. Vėlinės – tai metas, kai gyvieji, prisimindami savo protėvius ir artimuosius, ne tik rodo jiems pagarbą, bet ir atgaivina senolių puoselėtus papročius.
Vėlinių tradicijos Lietuvoje turi labai gilias šaknis, siekiančias pagoniškus laikus. Senovės baltų tikėjimuose buvo tikima, kad po mirties žmogaus siela lieka gyvųjų pasaulyje ir kad ji gali būti naudinga ar netgi reikalinga gyviesiems. Vėlinių laikotarpiu buvo rengiamos ypatingos apeigos, kurių metu protėviai būdavo kviečiami pasidalinti išmintimi ir apsaugoti gyvuosius. Svarbi šios šventės dalis buvo maldos, vaišių ruošimas, simbolinių maisto aukų dėjimas ant kapų, kad sielos jaustųsi prisimenamos ir gerbiamos. Tikėta, kad tinkamai pagerbti protėviai atneš laimę, derlingumą ir apsaugą.
Ši diena pradėta minėti, kai prie Visų šventųjų dienos 998 m. popiežius Grigalius V pridėjo lapkričio 2-ąją, skirtą pagerbti mirusiuosius. Iš Prancūzijos benediktinų ordino vienuolyno kildinama šventė vadinta Mirusiųjų diena – tądien buvo meldžiamasi ir aukojamos mišios už visus mirusiuosius, tikint, kad gyvųjų maldos palengvins jų kančias skaistykloje. Į Lietuvą Vėlinės ilgainiui atėjo kaip katalikiška šventė ir, pasak etnologų, gana nesunkiai čia įsitvirtino, susidubliavusi su agrarine tradicija. Lenkų kronikininkas, istorikas Janas Dlugošas (1415–1480) yra aprašęs, jog iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje buvo švenčiama derliaus nuėmimo šventė, vadinamosios Ilgės.
Mirusiesiems pagerbti skirta senovės lietuvių rudens šventė su suneštinėmis vaišėmis švęsta kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Laukų globėjo Žemėpačio buvo prašoma malonių, aukojama Perkūnui. Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), buvo aukojami gyvuliai ir paukščiai, vaišinamasi, dainuojama, žaidžiama.
Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas. Šiaurės rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje Ilgių paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo išliko iki XX a.
Įvedus krikščionybę, Vėlinės įgavo naują religinę prasmę – ši diena tapo mirusiųjų pagerbimo diena, įtraukta į krikščionišką kalendorių kaip Visų Šventųjų dienos išvakarės. Lapkričio 2-oji dabar skirta specialiai paminėti mirusius. Nepaisant krikščionybės įtakos, Lietuvoje Vėlinės išlaikė daugelį senovinių papročių, tokių kaip žvakių deginimas kapuose, kuris simbolizuoja šviesos ir vilties simbolį mirusiųjų sieloms. Žvakių šviesa kapinėse suteikia vietai ypatingą atmosferą ir sustiprina ryšį su praėjusiais amžiais puoselėtomis tradicijomis.
Vėlinės lietuviams yra ne tik kapų lankymas, bet ir vidinio susikaupimo metas. Ši diena primena, kad mirusiųjų atminimas yra tarsi gyva mūsų kultūros dalis – prisiminę protėvius, mes puoselėjame jų palikimą ir perduodame jį ateinančioms kartoms. Pagarba mirusiesiems ir jų atminimui suteikia galimybę giliau suvokti gyvenimo trapumą ir ryšį tarp kartų.
Helovinas (spalio 31 d.)
Helovinas, arba Visų Šventųjų išvakarės, švenčiamas spalio 31 d. ir yra ypač populiarus Vakarų pasaulyje, ypač JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje. Kai XVIII-XIX a. airių ir škotų imigrantai atkeliavo į JAV, jie atsivežė Helovino tradicijas. Šventė įgavo naujas formas: atsirado kostiumai, „pokštas arba saldainis“ tradicija (angl. trick-or-treating), moliūgų pjaustymas. Jungtinėse Valstijose Helovinas tapo pramogine švente, per kurią žmonės rengiasi kostiumais, puošia namus ir dalyvauja vakarėliuose.
Helovinas atsirado senovės keltų žemėse – dabartinėje Airijoje, Škotijoje, ir Anglijoje – ir kilo iš jų pagoniško rudens festivalio, vadinamo Samhain. Šis festivalis buvo švenčiamas spalio 31 d., siekiant pažymėti vasaros pabaigą ir tamsesnio metų laiko pradžią. Keltai tikėjo, kad per Samhainą riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio tampa labai plona, todėl mirusiųjų dvasios gali sugrįžti į žemę. Helovinas išsiskiria linksma, teatrališka nuotaika. Šią dieną žmonės rengiasi kostiumais, dažnai vaizduojančiais antgamtinius personažus – raganos, vaiduoklius, skeletus. Vaikai eina iš namų į namus, sakydami „Pokštas arba saldainis“ („Trick or Treat“), o suaugusieji dalyvauja vakarėliuose, kur dažnai vyksta maskaradų konkursai. Populiarus Helovino simbolis – moliūgai, kurie yra išpjaustomi ir apšviečiami žvakėmis, siekiant atbaidyti piktąsias dvasias. Ši šventė labiau orientuota į pramogas nei į dvasinį mirusiųjų pagerbimą.
