Pranešimas spaudai

Kaip vynas iš retai vartojamo gėrimo tapo tarpukario Lietuvos kasdienybės dalimi ir davė pradžią atskirai pramonės šakai? Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantūros studentas Karolis Bradūnas tiria, kaip kartu su vyno populiarėjimu keitėsi visuomenės įpročiai, plito europietiškos kultūros įtaka ir augo vietos verslas.

Vynas – europietiškas gėrimas

Tarpukario Lietuvoje vynas buvo ne tik gėrimas ant šventinio stalo. Iš vietinių vaisių ir uogų gaminti vynai keitė visuomenės vartojimo įpročius, skatino sodininkystę ir ilgainiui tapo sparčiai augančios pramonės šakos pagrindu. Tačiau kaip šalyje, kurioje beveik neaugintos vynuogės, susiformavo savita vyno kultūra?

K. Bradūnas pažymi, kad vyno atsiradimas dabartinės Lietuvos teritorijoje siejamas su krikščionybės plitimu į baltų žemes. Vis dėlto ilgą laiką šis gėrimas buvo prieinamas tik nedidelei visuomenės daliai.

„Lietuvai priėmus krikštą vyno vartojimas tapo tiek apeiginiu, tiek socialinius rėmus formuojančiu reiškiniu tuometėje luominėje visuomenėje. Dėl geografinių Lietuvos teritorijos ypatumų vynuoges ir vyną teko importuoti, todėl jis buvo pasiekiamas tik aukštuomenei. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo plačiosioms visuomenės grupėms buvo įprasta vartoti rusijos imperijoje labiau paplitusius alų ir degtinę, tačiau atsiskyrus nuo imperijos šią tendenciją ėmė keisti nauji vartojimo įpročiai“, – pasakoja VU studentas.

Atkūrus nepriklausomybę, nauji vartojimo įpročiai tapo platesnio Lietuvos visuomenės europėjimo dalimi. Jauna valstybė siekė modernizuoti ne tik ekonomiką ar politinę sistemą, bet ir kasdienę kultūrą. Kartu mėginta atsiriboti nuo rusijos imperijos palikimo ir ieškota pavyzdžių senosios Europos valstybėse.

„Tuometė Lietuvos valstybė lygiavosi į kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, kur kultūriniai įpročiai smarkiai skyrėsi nuo Lietuvos teritorijos, ilgą laiką buvusios rusijos imperijos sudėtyje. Šį kultūrinį skirtumą galima įžvelgti ir alkoholinių gėrimų vartojimo įpročiuose. rusijos kultūrinėje erdvėje dominavo alus ir degtinė, o Europoje tuo metu itin didelę reikšmę turėjo vynas“, – teigia K. Bradūnas.

Vynas iš lietuviškų sodų ir miškų

Kadangi Lietuvos klimato sąlygos nebuvo palankios pramoniniam vynuogių auginimui, europietišką vyno tradiciją teko pritaikyti prie vietos galimybių. Lietuviško vyno pagrindu tapo soduose auginti vaisiai ir miškuose rinktos uogos.

„Be knygų, tarpukario publicistikoje buvo apstu straipsnių, skirtų vyno gamybai namų sąlygomis, ir patarimų. Vyną buvo siūloma daryti iš spanguolių, juodųjų serbentų, kurie Lietuvoje vadinti šiaurės vynuogėmis, o šermukšnių vynas buvo priskiriamas prie stipriųjų vynų. Praskiestas jis padeda virškinti maistą, o kai kas vartojo reumatizmui gydyti ir sakė, kad gelbsti. Taip pat – raudonųjų serbentų, braškių, vyšnių, rojaus obuoliukų, kriaušių, slyvų, mėlynių, žemuogių, aviečių, agrastų ir visko, kas dera Lietuvos grunte ir turi bent šiek tiek saldumo. Tačiau dažniausiai vynas buvo gaminamas iš obuolių“, – apžvelgia istorikas.

Išnagrinėjęs tarpukario šaltinius, K. Bradūnas teigia, kad visuotinai pripažinto obuolių vyno recepto taip pat nebuvo.

„Skyrėsi ne tik autorių patarimai, bet ir ūkininkų soduose prieinama žaliava. Vienur siūloma naudoti bet kokios rūšies nukritėlius obuolius, išskyrus saldinius, geriausiai tinkami raudoniukai. Kitur įvardijama, kad vasariniai obuoliai nėra tinkami, geriau rūgštūs, kieti, sultingi, bet prinokę, o jeigu nespėjo prinokti, palaikyti, kol juose prisikaups pakankamai cukraus. Kitas šaltinis siūlo daryti visiškai priešingai – vartoti vasarinius ir ankstyvuosius vasarinius obuolius, o žieminius pasilaikyti žiemai arba pardavimui. Tai patvirtina teiginį, kad vieno gamybos būdo negalėjo būti vien dėl skirtingos žaliavos. Kas ūkininko sode augo, tas vynui ir tiko“, –  pasakoja studentas.

Lietuviškas Bordo vynas iš vyšnių

Tarpukario spaudoje skelbti patarimai atskleidžia ir gana laisvą požiūrį į žinomų Europos vynų pavadinimus. Buvo manoma, kad pasirinkus tinkamas mieles iš vietinių vaisių galima pasigaminti Mozelio, Reino, Bordo, Madeiros ar Malagos vyną.

„Norint pasigaminti Mozelio vyną, reikia obuolių sulčių, 500 g cukraus ir Mozelio mielių, o Bordo vynui – 650 g cukraus, lietuviškų vyšnių sulčių ir Bordo mielių. Specialių vyno mielių buvo galima įsigyti beveik visose vaistinėse. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, vyšnių vyno vadinimas Bordo vynu atrodo neįprastai, nes šiuo pavadinimu gali būti žymimas tik Prancūzijos Bordo regione iš nustatytų vynuogių veislių pagamintas vynas. Tačiau tarpukario Lietuvos gyventojui tokios mielės suteikė galimybę svečią pavaišinti ne paprastu naminiu vaisių vynu, o savuoju „Bordo“, – pasakoja K. Bradūnas.

Istorikas aptiko ir ne mažiau išradingą receptą, kaip gelbėti nepavykusį gėrimą. Sugedusį vyną siūlyta taisyti į statinę įleidžiant audekle suvyniotų susmulkintų krienų ir juos kas kelias dienas pakeičiant šviežiais. Drumzliną vyną rekomenduota filtruoti per drobę ar vilnonį audinį, o nuosėdoms pašalinti naudoti želatiną arba iš žuvų plaukiojimo pūslių gaminamus klijus.

Vyno pramonė tarpukariu 

Didėjantis susidomėjimas vaisių vynu skatino ne tik jo gamybą namuose, bet ir specializuotų dirbtuvių steigimąsi. Per kiek daugiau nei dešimtmetį jų skaičius išaugo kelis kartus, o vaisvyniai tapo savarankiška Lietuvos pramonės šaka. 1923 m. Lietuvoje buvo priskaičiuotos net 8 tokios dirbtuvės, o 1926 m. – 11 vaisvynio įmonių. Jos buvo išsidėsčiusios Kauno mieste (1) ir apskrityje (2), Ukmergėje (2), Šiauliuose (2), Kėdainių (2) ir Mažeikių (1) apskrityse bei Klaipėdos krašte (1). Dar po metų skaičius beveik padvigubėjo (20).

„Įžengus į ketvirtąjį dešimtmetį įmonių toliau gausėjo. 1931 m. Lietuvoje veikė 38, 1932 m. – 40, 1933 m. – 32 vaisvynio daryklos. Be jau minėtų miestų ir apskričių, įmonių dar atsirado Biržų, Marijampolės, Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Telšių apskrityse“, – sako K. Bradūnas.

Istoriko teigimu, vietos gamintojų augimą skatino ir valstybės ekonominė politika: „Siekdama, kad lietuviška vaisių vyno pramonė įsitvirtintų ir galėtų konkuruoti su užsieniniu vynu, valdžia ėmėsi tam tikrų priemonių. Svarbiausias valdžios „ginklas“ įvardytam tikslui pasiekti buvo muitai ir tarifai. Kaip rašoma 1926 m. spaudoje, tarifo pakėlimas paveikė Lietuvos vaisvynių gamybą. Per 1925 m. sausį ir vasarį Lietuvoje buvo pagaminti 6135 litrai vaisvynių, o per tą patį 1926 m. laikotarpį – 14 546 litrai.“

Sparčiai auganti pramonė susidūrė su nauja problema – Lietuvos soduose neužauginta pakankamai vaisių. Todėl ūkininkai buvo skatinami sodinti daugiau obelų, kriaušių, slyvų, serbentų ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių, o jų sodinukus buvo galima įsigyti net išsimokėtinai.

„Ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuviškas vaisių vynas jau buvo tapęs įprasta švenčių stalo dalimi. Didžiosios Kauno gastronomijos ir delikatesų parduotuvės prieš šias šventes išpardavė apie 9000 butelių vietinio vyno ir tik 700 užsieninio. O Naujųjų išvakarėse parduota 1400 butelių vietinio šampano ir 190 užsieninio“, – apie vyno vartojimo ypatybės tarpukario Lietuvoje pasakoja istorikas K. Bradūnas.