Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje kovo mėnesį veikia tapytojų grupinė paroda – ,,Žarija”. Tai – praeitais metais vykusios parodos „Ruja“ tęsinys, tik šį kartą nebe Vilniaus dailės akademijos ,,Titanike”, o truputį kuklesnėje – Pamėnkalnio galerijoj. O parodos dalyviai – šį sykį tik praėjusios parodos kuratoriai.
Parodos anotacijoje nurodoma vietos svarba – galerija įrengta šalia Vilniaus pamėnkalnio, dar vadinamo Tauro kalnu. Tai yra Vilniaus centre gyvenančių žmonių kasdienės geografijos elementas. Pavadinimas byloja apie svarbų vaidmenį miesto praeičiai. Pamėnkalnis pirmą sykį paminėtas dar Kazimierio Jogailaičio (1427 – 1492) laiškuose, tiesa, tuomet kalnas vadintas Velnio arba Velnių kalnu. Senovės lietuvių tikėjime Velnias nebuvo neigiamas personažas, o atvirkščiai – gerbtinas dievas. Vėliau XVII – ame amžiuje fiksuotas kalno, kaip Pamėnkalnio pavadinimas (pamėnas – šmėkla, pamėklė). O tai taip pat turi artimą ryšį su prieš tai buvusiu pavadinimu. Žodžiu, ši vieta – tai tarsi tarpinė stotelė – tarp žemės ir anapus. Apie tai rašoma ir parodos anotacijoje – čia aprašoma legenda apie dvasių rezervuarą, kuriame klaidžioja mirusios sielos, kol jos gauna progą įsikūnyti į naują savo avatarą. O menininkų kūriniai šioje parodoje – tarsi tų sielų, belaukiančių kada galės vėl įsikūnyti, atspindžiai. Taigi šioje parodoje tapytojų darbai byloja apie praėjusius gyvenimus, transcendenciją ir reinkarnaciją. Šį religinių apeigų įspūdį tikrai sustiprina galerijos centre ovalu pakabinta užuolaida, tarsi dulkių uždanga ar rūkas, per kurią menininkų darbai atrodo visiškai kitokie nei išlindus iš šio apeiginio rato. Išnirus už šio paslapties šydo, tapytojų paveikslai patraukia dėmesį įvairiom tapybos technikom, plačiu temų spektru ir įdomiu paveikslų tarpusavio santykiu.
Emilio Šepučio „Future torments“ – tai dar vienas menininko kūrinys, sukurtas pasitelkiant stalo žaidimo „Yu-gi-oh“ kortas (praėjusį mėnesį, menininkas pristatė personalinę parodą iš darbų, sukurtų pagal „Yu-gi-oh”). Šis žaidimas sulaukė didelio populiarumo prieš dvidešimt metų, o menininkas vaikystės žaidimo kortas pasitelkė kuriant savitą kalbą tapyboje: per vaizdo ir teksto sandorą. Šepučio kūrinys, tiesiogiai kalba apie meilę ir jos kančias ir įdomiai rezonuoja su Kristijono Gurčino „Pušaloto Marija“ – Šv. Mergelės Marijos skulptūros portretu (aptaškytu galbūt krauju?).
Gurčino nutapytas portretas aktualus daugeliui temų – tiek, kai kalbama apie katalikų bažnyčios vaidmenį Lietuvos istorijoje, tiek pasaulio istorijoje; apie religinius karus, motinos meilę sūnui ir pan. Kitas Gurčino kūrinys – „Apie mirtį ir popsą“, pasirodė sudėtingesnis, sunkiau perskaitomas ir galbūt reikalauja atskiro autoriaus teksto? Juodame fone nupurkštas animacinio filmuko ar kompiuterinio žaidimo personažas atrodo įdomiai. Ypač parodoje, kalbančioje apie transcendenciją. Šalia esantis Jono Meškausko pušynas gražina žiūrovą atgal į Šiaurės Europą, o naktinį matymą arba VHS vaizdo kasetę primenanti gofruoto kartono faktūra sufleruoja nutapyto vaizdo dokumentiškumą – tarsi kažkas po šį mišką vaikštinėjo su senovine kamera rankoje. Intriguoja tai, jog šis darbas sudėliotas iš keleto skirtingų kartonų, pritvirtintų varžtais prie sienos, nes toks pasirinkimas truputį primena metalo plokštes. Galbūt čia kalbama apie vaizdo refleksiją blizgančiam metalo paviršiuje?
Jau minėtus Gurčino „Apie mirtį ir popsą”, Beno Matijošaičio „Be pavadinimo“ ir Liucijos Pačkauskaitės „Ne gervės, tai rūkas miega“ tarpusavyje jungia tapybinė plastika – vaizduojamų objektų suplokštinimas ir siluetiškumas. Tiesa, Matijošaičio ir Gurčino darbai sukurti pasitelkiant pastaruoju metu populiarią aerozolinių dažų techniką, tačiau norint labiau suprasti šiuos kūrinius, praverstų ir papildomas tekstas. Tuo tarpu Pačkauskaitės gervės ir Meškausko flamingai tarpusavyje koreliuoja, tik šalia esantis vyriškio juosmuo su užrašu „No mercy“ ir ginklais užkištais už kelnių – savotiškas humoras. Paulinos Domašauskaitės „Plazdesys“ primena audio kūrinių vizualizacijas kompiuterio ekrane, vabzdžių raštus, o gal audeklą? Be papildomo menininkės paaiškinančio teksto, „Plazdesys“ lieka nekonkretus, tačiau efektingas ir estetiškas.
Kitas Šepučio kūrinys pavadinimu „…“ – tai naujas autoriaus darbas, fotografinės juostos negatyvą primenantis vaizdas, su menininkui būdingais smulkesniais vaizdiniais – ikonomis (šiuo konkrečiu atveju – figūra ant vienos kojos ir gėlėmis). Juostos negatyve galima įžvelgti tekančio vandenio vandens ar medžių siluetus.
Pačkauskaitės peizažai – „Alėja, ties kriokliais“ ir „Kūdra naktį“ sukuria rimties ir neįprastumo nuotaiką. „Alėjoje“ tvyro nerimas, o „Kūdra“ primena mokslinės fantastikos filmus: tarsi tai būtų vaizdas iš kitos planetos. Gurčino „Arbatinė amžinai“ – vėl gražina prie santykio su istorija ir genealogija. Samovaras, protėviai, pasenusi išblukusi nuotrauka – visiems pažįstamas vaizdas iš senelių foto albumo. Įdomus pasirodė išbalimas paveikslo paviršiuje: jo ovali forma sufleruoja, lyg tai būtų arbatos puodelio atspaudas ant nuotraukos. Šis išbalinimas drobės paviršiuje jungia Gurčino darbą su kitu Matijošaičio paveikslu – „Nuline gravitacija“. Kūriniai kartu kalba apie palikimą ir tęstinumą. Galop viską reziumuoja Domašauskaitės raitelis kūrinyje „Jaunaties metu mėnuo būna mirusiųjų karalystėje“. Šis raitelis, prisodrintas orientalistinių raštų, truputį primena šiuolaikišką lietuviškąjį Vytį, gal net ateityje užmegs dialogą su lietuvių klasiku Leonu Surgailiu, jei Vytis taps Šventu Jurgiu, kovojančiu prieš slibiną?
Parodos pabaigoje galima pasvarstyti apie tai, kokią žinią į ateitį siunčia šie menininkai. Kai jų darbų idėjos reinkarnuosis ir įgaus naujus pavidalus. 2000-ųjų vaikų žaidimai, lietuvių tautos istorinis palikimas, šių laikų aktualijas žyminits humoras bei tapybos kalbos plėtra ir universalumas.
Grupinė tapytojų paroda „Žarija“ veikia Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje iki šių metų kovo 29 dienos.
Nuotraukos Kristupo Ališausko.
