Pranešimas spaudai
Žiemos saulėgrįža – lietuviams, kaip ir kitoms Europos tautoms, ypatinga šventė nuo seniausių laikų. Šį gamtos virsmą žyminčiuose šventės laukimo, Kūčių vakaro, Kalėdų dienos ir tarpušvenčio papročiuose susipina pagoniškos ir krikščioniškos tradicijos. Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM) kviečia pasigilinti į šios šventės ištakas ir pasvarstyti, kaip tą virsmą pasitinkame šiandien.
Esminis metų virsmas
Nuo Žiemos saulėgrįžos naktis nustoja ilgėti ir pradeda ilgėti diena. Nuo senų senovės šis momentas laikytas esminiu metų virsmu. Tikėta, kad tai stebuklingas laikas – kas nutiks šiuo metu, turės įtakos visiems ateinantiems metams. Todėl žmonės stengėsi elgtis itin apgalvotai: vengė konfliktų, skolų, triukšmingų darbų, apsivalydavo.
LNM Istorijų namų edukatorė Audronė Daraškevičienė pasakoja: „Iki šiol stengiamasi prieš Kalėdas išvalyti namus, sutvarkyti nebaigtus reikalus. Kai kas dar išlaikęs pasninkavimo tradiciją. Visi šie dalykai svarbūs kaip fizinio ir dvasinio apsivalymo praktikos, padedančios pasirengti didžiajai metų šventei ir naujam, šviesesniam metų etapui. Kulminacinis šventės laukimo momentas – Kūčių vakaras, kai svarbi kiekviena detalė – žmonių mintys ir elgesys, buvimas kartu, valgiai ir iš ko jie pagaminti. Nuo seniausių laikų svarbu, kad ant Kūčių stalo būtų valgių iš grūdų, medaus, aguonų, riešutų, simbolizuojančių gyvybės tęstinumą ir įkūnijančių kitų metų derliaus viltį.“
Krašte paplitus krikščionybei, senosios tradicijos neišnyko. Jos persipynė su naujais religiniais pasakojimais. Šviesos sugrįžimo šventė sutapatinta su kūdikėlio Jėzaus gimimo švente. Dėl šio persipynimo lietuviškos Kalėdos įgavo savitą veidą: krikščioniški simboliai egzistuoja greta simbolių, kildinamų iš pagoniškosios kultūros. Kalėdos – lūžio taškas – atlieka tą pačią funkciją kaip ir prieš šimtmečius: padeda sustoti, įvertinti tai, kas yra, ir simboliškai pradėti iš naujo.
Nenutrūkstantis ryšys
Kūčių, Kalėdų metu Lietuvoje labai svarbi šeimos bendrystė, o taip pat gyvųjų artumas su mirusiais artimaisiais. Iki dabar paplitęs tikėjimas, kad ilgiausią metų naktį suartėja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Nuo seno gyvuoja tradicija kviesti prie šventinio stalo mirusiųjų vėles, paliekant joms lėkštę, nenukraustant maisto per naktį.
„Protėvių vėlių kvietimas prie vaišių stalo išreiškė gyvųjų pagarbą protėviams, nenutrūkstantį ryšį su jais. Be to, kviečiant vėles į vaišes, stengtasi įgyti jų palankumą. Tikėta, kad protėviai yra namų, šeimos, derliaus, gyvulių globėjai, nuo jų priklausanti šeimos sveikata, derlius, sėkmė,“ – pasakoja A. Daraškevičienė.
Šiuose papročiuose galima įžvelgti tikėjimą, kad vėlės nėra visiškai atitolusios nuo gyvųjų pasaulio, veikiau perėjusios į kitą savo būties ciklo etapą. Taip pat galima pastebėti prosenovinį tikėjimą, kad viskas sukasi ratu arba spirale: ir žmogaus gyvenimas, ir metai neturi nei pradžios, nei pabaigos, o tik virsmo taškus, kuriuose būtina stabtelėti prieš žengiant į naują etapą.
Daugiau apie įvairias senąsias lietuvių tradicijas galima sužinoti ekskursijose po Lietuvos nacionalinio muziejaus etnografijos saugyklas, kurios įsikūrusios LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius). Šventiniu metu siūlomos teminės ekskursijos apie dovanojimo tradicijas. Daugiau informacijos lnm.lt.
