PagrindinisInterviuŽurnalistė iš Ukrainos Svitlana: jaustis kaltam, kad išgyvenai turbūt normalu, bet tai nepadeda

Žurnalistė iš Ukrainos Svitlana: jaustis kaltam, kad išgyvenai turbūt normalu, bet tai nepadeda

Paskelbta

Valdonė Rudenkienė/Tie2

Alinos Pleskos nuotr.

Ukrainietė žurnalistė Svitlana Kostrykina į Lietuvą atvyko dėl karo. Bet apie karą ji kalba mažai. Sako, turbūt dar ne laikas. Lietuvą vadina savo sielos drauge. O  lietuvius – geraisiais vikingais. Šiandien Svitlana rašo knygą-detektyvą, dirba portalo Tie2/Ukraina redaktore ir mokosi lietuvių kalbos, kuri jai skamba kaip senoviniai burtai. Po pergalės pažadėjo sau parašyti knygą apie karą, apie patirtis būnant karo pabėgėliu.

Papasakok šiek tiek apie save. 

Prieš 35 metus gimiau Kyjive. Studijavau žurnalistiką Kyjivo universitete ir beveik septyniolika metų dirbau žurnalistinį darbą. Kai pagalvoji, beveik pusę savo gyvenimo. Dirbau laikraščiuose, žurnaluose, rašiau scenarijus detektyviniams televizijos serialams, prodiusavau ir dirbau redaktore televizijos realybės šou, esu  bendrautorė dviejų knygų, buvau pogrindžio (underground) muzikos portalo redaktore. Anksčiau Kyjive, o dabar ir Vilniuje rengiu kūrybinio rašymo užsiėmimus. Pasakoti istorijas – mano didžioji aistra. Kiek save prisimenu, tiek tai ir darau. Visada norėjau būti rašytoja. Nors vaikystėje svajojau būti gydytoja arba roko žvaigžde, vėliau dirbau televiziniame šou apie mediciną bei įrašiau garso istoriją su muzikantu draugu. Tad visos mano vaikystės svajonės išsipildė (juokiasi).

Kai Rusija užpuolė Ukrainą, atvykai į Lietuvą. Kodėl Lietuva?

Tai buvo visiškas aplinkybių sutapimas. Planavau vykti į iš dalies saugius vakarinius Ukrainos regionus, įsėdau į pirmąjį evakuacinį traukinį, į kurį tilpau – atvežė į Lvivą. Apsistojau savo draugų bute (mažiausias, kokį buvau mačiusi savo gyvenime), bandžiau rasti butą, kurį galėčiau sau leisti, bet kainos buvo 4-5 kartus didesnės nei įprastai. Kitą dieną, mano draugė su lietuviais-draugų-draugais-savanoriais važiavo į Lietuvą. Todėl nusprendžiau vykti su ja. Tarsi į niekur. Važiavome mikroautobusu su vaikinais, apie kuriuos beveik nieko nežinojome. Tik kad jie mėgsta futbolą (nuo ​​tada ir aš šiam žaidimui jaučiu šiltus jausmus, nes jie buvo tokie malonūs ir rūpestingi, pirko moterims ir vaikams, kurie keliavo su mumis iš Enerhodaro, saldumynus). Važiavome pas nepažįstamą žmogų – nuostabią merginą Rugilę, kuri dabar yra mano gera draugė.

Kokie buvo pirmieji įspūdžiai apie Lietuvą? Konkrečiai apie Vilnių

Iš tiesų buvau buvusi Lietuvoje prieš keletą metų kaip turistė ir įsimylėjau Nidą. Mano nuomone, tai nuostabiausia vieta pasaulyje. Jūra, kopos, pušys, nuostabūs mediniai namai, bažnyčios, kapinės. Jautiesi tarsi pasakoje.

Vilnius mane sužavėjo kitaip – tarsi derinys senosios Europos centro, seni vietiniai mediniai namai ir post-sovietiniai blokinių namų rajonai, atrodantys beveik taip kaip Kyjive. Nors ne visai vienodai. Pavyzdžiui, gali pamatyti aštuonių aukštų namą, suprojektuotą lygiai taip pat kaip devynaukštis mano rajone Kyjive. Šios smulkios detalės verčia jaustis keistai, tarsi būtum sapne arba pusiau pamirštoje atmintyje.

 Ar čia jautiesi gerai?

Manau, Lietuva yra mano sielos šalis. Praėję metai man buvo patys sunkiausi – dažnai jausdavausi sukrėsta, depresuota ir desperatiška. Bet niekada to nesiejau su buvimu čia. Sunku svetimoje aplinkoje adaptuotis, kai tavo Tėvynėje vyksta karas, bet žmonės čia labai palaiko ir pati šalis labai įkvepianti.

Esi žurnalistė, rašytoja, scenaristė. Rašai knygą. Bet knyga – ne apie karą, tai – detektyvas. Papasakok šiek tiek apie ją.

Ji vadinasi „Miškas, audra ir moteriškas vardas“. Tai istorija apie televizijos kriminalinių laidų žurnalistę, kuri tiria savo kolegos dingimą. Idėja kilo mąstant apie savo patirtis dirbant realybės šou televizijoje – keliones į atokiausias Ukrainos vietas, susitikimus su pačiais įvairiausiais žmonėmis, išgirstas šimtus istorijų, užkulisius ir kino magiją. Melas, tiesa, etiniai pasirinkimai, paslaptis ir dramatiškas pasakojimas, kuris užkabina. Tai grožinės literatūros knyga, bet kaip ir mozaika ji sukurta iš mano gyvenimo šukių. Gyvenimo, kuris dabar jau yra praeityje. Pirmąjį juodraštį planavau baigti 2022 metų pavasarį. Vasario pabaigoje, dar vieno apšaudymo naktį metu, parašiau greitą dar nebaigtų skyrių santrauką ir nusiunčiau draugui, kuris jau buvo išvykęs į saugesnę vietą. Man tai buvo tarsi egzistencinis momentas: kai supranti, kad šią naktį gali mirti, ką bandysi išgelbėti iš viso savo 34 metų gyvenimo? Man – tai romanas, primenantis nesibaigiančias naktines pamainas vaizdo montažo patalpose, važiavimą tamsiais keliais po metalo koncertų. Skamba savanaudiškai ir nesubrendusiai? Galbūt. Bet juk šiame romane daug ne tik mano gyvenimo – tai ir ikikarinė Ukraina, kurią visi taip mylėjome. Manau, kad ši istorija nusipelnė būti baigta ir rasti skaitytojų, nes kodėl gi ne? Šiuo metu publikuoju skyrių po skyriaus savo Patreone. Žinojimas, kad žmonės laukia kitos istorijos dalies, labai gera motyvacija. Labai noriu ją pabaigti ir pradėti rašyti naują – apie karą ir buvimą pabėgėliu Lietuvoje. Savo patirtį. Neskubu – reikia viską apgalvoti. Galbūt po pergalės – bet labai noriu tai padaryti. Tai mano pažadas sau.

Lietuvius vadini vikingais geraja prasme. Ar atrodome tokie šalti? 

Įdomus faktas: prieš kelias dienas skaičiau Laimos Marijos Petrusevičiūtės knygą „Melancholija ir saulė. Munchas ir Čiurlionis“. Tai žymių Norvegijos ir Lietuvos tapytojų palyginimas, o lietuvius autorė dar vadina „sausumos vikingais“, tad manau, kad taip vadinu ne tik aš. Na, pirmiausia – apie išvaizdą: Vilniuje daug labai stilingų vaikinų:  su barzdomis ir ilgais plaukais, kartais net su šiaurietiškomis pynėmis. Ir apskritai kalbant apie požiūrį: dažniausiai žmonės čia ramūs, susikaupę, intravertai, nerodantys emocijų. Ukrainiečiai apskritai yra daug aistringesni. Pateiksiu pavyzdį: praeitą žiemą ėjau šaligatviu su ausinėmis klausydamas muzikos, jaučiausi saugiai, nes motorolerių sezonas baigėsi. Tada pajutau dyzelinio kuro kvapą. Nustebusi atsisukau ir už savęs pamačiau sniegą valantį traktorių. Supratau, kad gana ilgai užstojau jam kelią. Bet vairuotojas nerėkė, nešoko nuo traktoriaus ir nekeikė manęs. Jis tik valė sniegą. Esu labai emocionalus žmogus net pagal Ukrainos standartus, todėl tai mane pirmiausia nustebino, tačiau už šio vikingiško požiūrio ir legendomis apipintų juokelių slypi tiek šilumos, kad aš (su savo ne itin lengva istorija) jaučiuosi labai susieta ir suprasta. Ne tik kaip žmogus, bet ir kaip ukrainietė. Neįtikėtina, kaip lietuviai, kurie patys nėra milijonieriai, perka bairaktarus ir radarus fronto linijai, nuolat aukoja ir renka lėšas visais įmanomais būdais: nuo kavos degustacijų iki juodojo metalo labdaringų koncertų, savanoriauja ir tiesiog telkia paramą. Tai neįkainojama.

Jau beveik metai, kai gyveni čia Vilniuje ir intensyviai mokaisi lietuvių kalbos. Kokia tau atrodo ši kalba?

Tai sunki kalba, o mano kognityviniai gebėjimai nėra geriausios formos dėl streso, todėl viskas dar sunkiau, bet man patinka. Tai labai reta ir graži kalba, skamba kaip senoviniai burtai ir kuo labiau įsigilinu, tuo daugiau suprantu apie gimtakalbių pasaulėžiūrą. Kaip ir specialusis žodis, reiškiantis lietaus ir sniego mišinį, ar veiksmažodžio laikas, reiškiantis nostalgiją, kai kalbame apie dalykus, kuriuos darei anksčiau, bet dabar jau nebe (būtasis dažninis laikas). Dėl šios patirties verta kovoti su daiktavardžių galūnėmis.

Vyksta daug diskusijų, ar ukrainiečiai turėtų mokytis lietuvių kalbos. Kokia tavo nuomonė?

Manau, kad žmonės turėtų žinoti kalbą tos šalies, kurioje gyvena. Bent jau turėti pagrindus. Daug ukrainiečių nori išmokti, bet problema ta, kad nėra pakankamai nemokamų ar bent nebrangių kalbų kursų. Ne kiekvienas gali sau leisti susimokėti už kursus. Žinoma, karo pabėgėliams mokytis kalbos yra sunkiau dėl patirto streso. Bet vis tiek manau, kad valstybės reikalavimas daugeliui darbų iki 2024 mokėti kalba A2 lygiu yra pankankamai teisingas.

Ar jau aplankei kitus miestus Lietuvoje. Kokie įspūdžiai?

Buvau Šiauliuose (labai gražus miestas, netgi turi šokolado muziejų) ir buvau žymiajame Kryžių kalne.Tai sunkiai žodžais nusakoma patirtis. Buvau darbo kelionėje Kaune, aplankiau jo muziejus. Labai įdomi architektūra. Mano lietuviai draugai man parodė Klaipėdą su paslėptais pajūrio perlais ir Labanorą – didžiausią ir tamsiausią mišką, kur labai ramu ir jauku. Esu labai dėkinga už galimybę aplankyti šias magiškas vietas.

Dalyvauji susibūrimuose su ukrainiečių bendruomene. Turbūt geriausiai žinai, kaip jie jaučiasi. Ką reiktų padaryti, kad šie žmonės čia jaustųsi geriau?

Manau, ir taip Lietuva daro daugiau nei gali. Gal daugiau galimybių išmokti kalbą, kaip jau ir minėjau. Žinoma, yra klausimų, nes niekas nebuvo pasirengęs tokiai situacijai, bet matau, kad visi stengiasi problemas išspręsti.

Pati stengiesi padėti kaip žurnalistė: rašai užklausas į ministeriją dėl galimybės ukrainiečiams studijuoti Lietuvos universitetuose; klausi institucijų apie migracijos taisykles; analizuoji, su kokiais sunkumais susiduria dėl karo čia atvykę žmonės. Kaip manai, ar valstybė  turėtų kažką labiau patobulinti karo pabėgėlių atžvilgiu?

Manau, kad bandymų ir klaidų laikotarpis yra neišvengiamas, nes, kaip sakiau, tai buvo kažkas netikėto ir nenuspėjamo. Niekas nežino, kada viskas baigsis ir ką visi šie žmonės veiks po to. Kažkas jau neturi kur grįžti, kažkas vis dar turi, bet tai gali pasikeisti per naktį. Manau, kad geriausias sprendimas – būti atviriems ir kuo greičiau reaguoti į esamus iššūkius.

Ar turi patarimų kaip greičiau adaptuotis svetimoje šalyje ir kad adaptacija nebūtų tokia sunki?

Būti pasiruošus ir suprasti, kad tai nėra lengvas procesas ir bus daug krizių. Mokslinis faktas, kad kultūrinis prisitaikymas turi etapus net ir tiems žmonėms, kurie nusprendė persikelti į kitą šalį taikiu metu, kurie buvo gerai pasiruošę ir motyvuoti. Žmonėms, kurie atvyko kaip pabėgėliai, daug sunkiau. Taigi tikrai naudinga žinoti, kodėl darote tai, ką darote – suteikiate savo vaikams saugų gyvenimą be oro antskrydžių sirenų, dirbate, aukojate ir panašiai. Palaikykite Ukrainos ginkluotąsias pajėgas taip, kaip galite, bet nepamirškite, kad jausti išgyvenusiojo kaltę nėra pats geriausias dalykas. Aš dažnai jaučiuosi kalta, kad išvykau iš Ukrainos, kad nekviesta atvykau į kitą šalį, kad darau per mažai. Bet tada bandau sau priminti, kad kalti tik rusai, kurie bombarduoja miestus, kankina ir žudo žmones. Ne mes. Ir – svarbu vadovautis patarle, kad iš gautų citrinų reikia pasigaminti limonadą: stenkitės mėgautis tuo, ką dabar jums duoda naujas gyvenimas. Esu tikrai dėkinga visiems žmonėms, kuriuos sutikau, už vietas, kurias matau, oro balionus danguje ir milžiniškas sraiges žolėje. Nes gyvenimas visada laimi.

 

 

 

Naujausi straipsniai

Kritiškasis kino režisierius Jean-Luc Godard. Pozityvus žmogus pradėdavęs nuo negatyvo

Tie2.lt Žinomas prancūzų režisierius Jean-Luc Godard gimė 1930 m. gruodžio 3 d. Paryžiuje. Jo tėvai...

Europoje labai padaugėjo tymų atvejų

AFP-BNS Praėjusiais metais Europoje labai padaugėjo tymų atvejų: užregistruota 30 tūkst. susirgimų, ir tai yra...

Telšių kunigų seminarija nutrauks studijas, bet toliau ruoš kursus būsimiems kunigams

BNS Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija atsisako aukštojo mokslo studijų, tačiau toliau organizuos paruošiamuosius...

Kibernetine ataka prieš Švedijos įstaigas ir parduotuves įtariami Rusijos programišiai

AFP-BNS Dėl išpirkos reikalaujančios programinės įrangos atakos, kurią, kaip manoma, įvykdė Rusijos programišių grupuotė, sutriko...

Daugiau

Kritiškasis kino režisierius Jean-Luc Godard. Pozityvus žmogus pradėdavęs nuo negatyvo

Tie2.lt Žinomas prancūzų režisierius Jean-Luc Godard gimė 1930 m. gruodžio 3 d. Paryžiuje. Jo tėvai...

Europoje labai padaugėjo tymų atvejų

AFP-BNS Praėjusiais metais Europoje labai padaugėjo tymų atvejų: užregistruota 30 tūkst. susirgimų, ir tai yra...

Telšių kunigų seminarija nutrauks studijas, bet toliau ruoš kursus būsimiems kunigams

BNS Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarija atsisako aukštojo mokslo studijų, tačiau toliau organizuos paruošiamuosius...