Nors augo ir brendo vokiškoje aplinkoje, P. Domšaitis aktyviai deklaravo lietuvišką kilmę, ir 1920 m. jam buvo suteiktas Lietuvos Respublikos pasas, o apie 1938 m. kūrinius pradėjo pasirašyti sulietuvinta pavarde – Domsaitis.
Pokario Austrijoje sutikęs išeivių lietuvių dailininkų, tarptautinėse karopabėgėlių kūrybos parodose pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. Čia užsimezgę ryšiai su išeivija nenutrūko visą gyvenimą – bendrauta laiškais, dalyvauta jų rengiamose parodose JAV ir Kanadoje.
1949 m. P. Domšaitis su žmona Adelheida Armhold išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Apsigyvenęs Keiptaune, pasinėrė į kūrybą ir greitai įsiliejo į vietos kultūrinį gyvenimą: rengė personalines parodas, 1963 m. atstovavo šaliai prestižinėje San Paulo bienalėje.
Kūrybinis P. Domšaičio palikimas vingiuoja Rytų Prūsijos, Vokietijos, Austrijos, galiausiai – Pietų Afrikos maršrutais. Menininkas ne tik fiksavo geografinių vietovių peizažus ten, kur trumpiau ar ilgiau apsigyvendavo, bet, būdamas tikras nomadas, eskizavo kraštovaizdžius, į kuriuos jį nublokšdavo smalsumas. Daugiausia tai buvo Europos žemyno ribas peržengiančios šalys – Tunisas, Somalis, Bosforo sąsiauris, Turkija ir kt.
Kelionėse daug dėmesio Domšaitis skirdavo aplinkos stebėjimui. Gamta ir įvairių vietovių gyventojai buvo svarbiausias dailininko įkvėpimo šaltinis ir paveikslų objektas. Eskizuose iš kelionių, kurtuose pieštuku ar pastele, vėliau aliejiniais dažais perkeltuose ant drobės, regimos figūros – dažniausia moterys, pozuojančios en face dailininkui / žiūrovui arba atliekančios kasdienius namų ruošos darbus. Portretinio žanro tapybos darbuose, įspraustas į “vyriško žvilgsnio” rėmus, nesunkiai atpažįstamas tuo metu dominavęs moters vaizdavimo kanonas, paremtas egzotizuoto grožio, etninių bruožų išryškinimo ir subtilaus psichologizmo imperatyvais.
P. Domšaičio vardas Europoje, ypač Vokietijoje, iki Antrojo pasaulinio karo, o po jo – Pietų Afrikos Respublikoje, visada buvo minimas tarp dailės garsenybių, jo kūryba neatsiejama nuo moderniosios dailės istorijos. 1964 m. už meno pasiekimus jam buvo suteiktas vienas garbingiausių Pietų Afrikos apdovanojimų – „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (Artistis of Fame and Promise).
Parodoje susipina du klasikinės tapybos žanrai – portretas ir peizažas, siekiant išryškinti skirtingiems geografiniams kraštovaizdžiams būdingus spalvinius niuansus ir portretuojamų, daugiausia moterų, atvaizdų etnografiškumą. Šiuolaikiniu postkolonijiniu požiūriu tai kritinio apmąstymo reikalaujantis žvilgsnis į Kitą kultūrą ir žmogų, tačiau klimato kaitos iššūkių akivaizdoje natūralios gamtos peizažai neabejotinai kelia susižavėjimą. Tapatybės klausimai iškyla ir bandant charakterizuoti paties Domšaičio – užsieniečio be tėvynės (vok. Heimatlose Ausländer) – portretą.
Dailininko kūrybinis palikimas, pristatomas šioje parodoje, liudija, kad iki pat šių dienų tarp kalbų ir kultūrų, identitetų ir geografijų migruojantis (meno) pasaulis nuolat konfrontuoja su “jie” ir “mes” skirtumais grįsta savimone, susiduria su vizualinės kalbos kodais, turinčiais gilias (ideologines) tradicijas Vakarų kultūroje.
Paroda veiks iki 2025 02 09.
