Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
“Jie atėjo pasiimti manęs tada, kai ruošėmės pietauti. Grįžau iš Villefranche miestelio, kur buvau pas buvusį bendradarbį Antaną Liutkų. Namai buvo pilni vokiečių saugumo policijos. Policininkai leido susikrauti būtiniausius daiktus ir aš nuėjau persirengti į vonios kambarį. Langas buvo praviras: aš palinkau į jį, pečiai patys pralindo pro lango rėmus. Toliau driekėsi levandų laukai, išsikreivojusių alyvmedžių eilės užstojo horizontą. Žvilgtelėjau į veidrodį – vonios kambario kampe stovėjo paauglys, mano sūnus. Pajutau, kad negaliu jam parodyti savo silpnybės, nusižeminimo, negaliu bėgti.
Priglaudžiau kaktą prie stiklo – šaltas, lygus paviršius aprasojo. Užsirišau kaklaraištį, paėmiau Pitą už rankos ir išėjau pas juos…” (iš Petro Klimo prisiminimų).
Šiuos ir kitus tarpukario Lietuvos diplomatų ir politinių veikėjų prisiminimus galima pamatyti dokumentinių filmų režisierės ir prodiuserės Aušros Lukošiūnienės instaliacijų parodoje ,,Disonansai“, eksponuojamoje Šlapelių namų muziejuje iki gruodžio 31 dienos. Čia – vaizdo instaliacijos, pasakojančios apie Lietuvos diplomatų politinę egzilę sovietinės okupacijos metu. Parodoje daug autorės šeimos archyvo. „Pati, kaip ir dauguma tuo metu, gyvenau tarsi dviejuose pasauliuose – tame sovietmečio ir savajame“, – sako projekto „Disonansai“ autorė Aušra Lukošiūnienė.
Aušra, apsilankius parodoje, man pasirodė, kad keturiose praeities dienose, kaip jos pavadintos pristatyme, sutalpintas labai svarbus Lietuvai istorinis laikotarpis: per žmonių, Lietuvos istorinių asmenybių išgyvenimus, emocijas. O kaip tu pati, kaip autorė, apibūdintum, apie ką šios instaliacijos, paroda?
Man ši paroda labai asmeninė. Per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją esame patekę į
tokį didelį įvykių sūkurį, kuris daro įtaką žmogaus gyvenimui, jo jausmams. Išgyvenome
neįtikėtiną laikotarpį – nuo Sovietų Sąjungos režimo iki to laiko, kol tapome laisvi. Kaip ir kiekviena tauta turime savo istorijos tragediją. Esame panašūs savo išgyventų jausmų gama. Todėl, kuriant ,,Disonansus“, buvo svarbu atsigręžti į praeitį taip, kad praeitis kvėpuotų į mus. Kad gydytume praeities žaizdas, paliktas mūsų tėvuose, seneliuose, mumyse. Reikia nebijoti praeities, nes tik taip galėsime gyti. Reti, tuo metu nebeegzituojančios šalies, diplomatų fiksuoti gyvenimo epizodai yra neįtikėtina galimybė pažvelgti į tarsi neegzistuojantį, dingusį pasaulį… Todėl paroda, manau, yra apie tai.
Parodos aktualumas turbūt dar labiau sustiprėjo šiandien vykstančiame karų kontekste.
Žvelgiant į tavo instaliacijas, kuriose atsispindi skaudūs istoriniai įvykiai, vis ateina mintis,
kad mes iš tų klaidų nelabai ir mokomės?
Kai pradėjau dirbti prie šito projekto prieš trejus metus, manęs visi klausė: o kam tu jį
darai? Jis neaktualus, nereikalingas. Tada galvojau: gal tikrai čia tik man vienai atrodo labai svarbu. Bet dabar, kai šitame karų laikmetyje matome tokį projektą, jis staiga vėl tampa aktualus, nes priverstinės emigracijos tema vėl pradeda tapti svarbia. Todėl šis kūrinys rodomas dabar, manau, laiku ir vietoje. Nes galime pamatyti ir pajausti tragediją, kai žmogus nori grįžti į namus, bet nebegali.
Bendravai su mūsų tarpukario diplomatų šeimomis. Jų vaikais. Ar nesijautė jų nuoskaudų?
Juk likę be tėvynės, be pareigų, be nieko iš naujo turėjo ieškoti savęs, atrasti ir įsitvirtinti, gyventi nuolat klausiant: o kas dabar bus, kur būsiu aš ir kas aš esu dabar? Kaip jie mato tą praeities laikotarpį ir kokią mato dabartinę Lietuvą?
Labai džiaugiuosi, kad mes vis dar turime galimybę paklausti gyvųjų liudininkų. Liudininkų
tos tragedijos, kuri yra įvykusi per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Tarp jų ir profesoriaus
Vytauto Landsbergio, ir prezidento Valdo Adamkaus, ir kitų žmonių. Labai džiaugiuosi, kad mes dar juos turime. Be to, galime paklausti tokių puikių žmonių, kaip pirmosios moters ambasadorės prie NATO Gintės Damušytės ir aktorės Karolinos Paliulis, kurios šeimos istorija siekia šimtmetį. Taip pat Perkūno Liutkaus, diplomato Antano Liutkaus sūnaus, kuris gyvena Žydrojoje pakrantėje. Kiekvienas žmogus išgyvena šias tragedijas skirtingai. Bet kas juos vienija? Šiuos asmenis? Jie visi namuose kalbėdavo lietuviškai. Jų tėvai tą mistinę tėvynę, savo šalį, buvo užrakinę giliai savyje, gyveno jausmais ir prisiminimais. Meilę Lietuvai ir norą grįžti į ją skiepijo savo vaikams. Dėl to visi jų vaikai mokėjo lietuviškai, Amerikoje sekmadieniais ėjo į lietuvišką mokyklą. Kaip pasakojo Gintė Damušytė, reikėdavo važiuoti į priekį šimtą kilometrų ir atgal tiek pat. Tai reiškia, kad pusę dienos būdavo atiduota sekmadieninei mokyklai. Tie vaikai užaugo lietuviškoje terpėje dėl to, kad tėvai jiems ją kūrė. Jie šventė visas lietuviškas šventes. Ir ta lietuviška tėvynė – Lietuva – ir Amerikoje, ir Prancūzijoje, ir kitose pasaulio šalyse išliko kaip maža sala. Tėvai jiems perdavė meilę šaliai. Ji tapo tarsi mistine šalimi, į kurią norėjosi grįžti. Ir Gintė Damušytė, ir Karolina Paliulis grįžo. Atkūrus nepriklausomybę, jos grįžo į Lietuvą. Gintė Damušytė atidavė visą save tarnystei Lietuvai Užsienio reikalų ministerijoje. O Karolina Paliulis rašo scenarijus ir pjeses, verčia knygas, kuria spektaklius, turi knygyną Panevėžyje. Perkūnas Liutkus visas penkiasdesimt aštuonias juostas, kurias filmavo Antanas su savo kamera, įsigyta 1937 metais Vokietijoje, atidavė man, o aš perdaviau į Lietuvos centrinį archyvą. Taip tie žmonės atiduoda duoklę šaliai, kurią nuo vaikystės mylėjo. Emocinė atmintis, kaip dovana, vėl grįžo atgal į Lietuvą. Tas ryšys yra betarpiškas – ne per buitį, o per širdį.
Iš tiesų stipri emocija labai jaučiama ir parodos dokumentinio filmo epizoduose. Man dar
labai įsiminė viename iš jų girdimas cikadų garsas. Ar tai turi simbolinę reikšmę?
Tuose keturiuose epizoduose arba trumpuose prisiminimuose, pasakojimuose bandžiau
sujungti gamtos elementą su archyviniais vaizdais. Žmonės mintimis grįžę į savo
šalį prisimindavo ir jos gamtą. Juk gamtos grožis aprašytas visose knygose: ir poezijoje, ir
prisiminimuose. Karolina Paliulis pasakojo, kad jos mama, kalbėdama apie Lietuvą,
sakydavo: tu žinai, kodėl ji tokia graži? Todėl, kad joje lyja ir kvepia grybais. Bet cikadų
garsas skirtas ne tik gamtos motyvui pabrėžti. Šis garsas primena ir tam tikrus pavojus, todėl turi dvigubą reikšmę. Ne veltui parodos pavadinimas ,,Disonansai”. Tai tarsi gyvenimo neatitikimai. Mūsų tragedijos pasauliniame kontekste gal ir nėra didelės, bet mums jos yra didelės. Dėl to ir disonansas. Ir cikadų garsas yra disonansas, nes jis rezonuoja su realybe. Visi prisiminimai, jausmai, emocijos rezonuoja su tuo, kas yra dabar.
Parodoje daug tavo pačios šeimos archyvo. Aprašymuose mini, kad tavo anyta artimai
bičiuliavosi su Petru Klimu vyresniuoju ir užrašė jo mintis dar jam esant gyvam. Suprantu,
kad tu jau labai seniai gyvenai su šia istorija, kurią pristatei šioje instaliacijų parodoje?
Istorija iš tiesų labai įdomi. Mano vyro šeima – mama ir tėvas – gyveno Kaune, visai šalia Vasario 16-osios signataro, istoriko, diplomato ir politinio veikėjo Petro Klimo. Vyro mama, būdama jauna ir graži moteris, dažnai lydėdavo jau beveik apakusį, diabetu sergantį ir sunkiai ligotą Petrą Klimą į įvairiausius susitikimus, kurie tuo metu vadindavosi ,,arbatėlėmis“. Kadangi tai buvo sovietiniai laikai ir Petras Klimas jau nebebuvo politinis veikėjas, o tik iš Sibiro grįžęs kalinys, tai į jį nelabai jau valdžia kreipė dėmesį. Bet lietuviai Kaune puikiai žinojo, kas yra tas žmogus. Kviesdavosi jį arbatai, nes Kaune būdavo literatūriniai ir politiniai salonai, kuriuose lankydavosi buvę ministrai, grįžę iš Sibiro, meno žmones, intelektualai, mokslininkai. Jie gerdavo arbatą (ir ne tik), pasakodavo savo prisiminimus ir dalindavosi gyvenimo įspūdžiais ir rūpesčiais be saugumo priežiūros. Mano anyta jį labai dažnai lydėdavo ir jis pasakodavo daug savo gyvenimo detalių. Kai aš atėjau į jų šeimą, labai dažnai mes kalbėdavome apie tai, kokia yra svarbi tėvų perduodama pasirinkimo ir atsakomybės teisė. Kaip svarbu teisingai pasirinkti, neišduoti, ginti savo įsitikinimus, kovoti už juos. Man pasakojo vieną prisiminimą, kuris yra užfiksuotas ir viename iš ,,Disonanso“ dalių, ir vadinasi ,,Pasidavimas“. Apie tai, kaip atėjo suimti Petrą Klimą. Šitą istoriją esu girdėjusi nuo savo dvidešimt septynerių metų. Visą laiką galvodavau, jog gali būti, kad čia kažkas išgalvota, netikslu, prisiminimo prisiminimas ir panašiai. Bet, kai po daugelio metų, atvažiavusi į Žydrąją pakrantę, įėjau į Perkūno Liutkaus namus paimti tų penkiasdešimt aštuonių juostų, staiga Perkūnas Liutkus pradeda rodyti savo nuotraukas. Ir aš matau mažo berniuko nuotrauką prie torto su žvakutėmis. Jis pasakoja, kad tai yra kita diena po to, kai suėmė Petrą Klimą. Ir man per tokį ilgą laiko skirtumą staiga susiveda dvi istorijos. Suprantu, kad iš tiesų taip buvo! Ir tai yra tiesa. Ir kai pamatau vaizdo juostas, archyvus, man tampa aišku, kad būtinai turiu papasakoti šią istoriją, kuri buvo užrašyta vyro Mariaus mamos ir kuri buvo atspausdinta žurnale ,,Nemunas“. Mes turime rankraščius. Kai prieš keletą metų Mariaus mama išėjo, gavome labai didelį jos archyvą ir tarp tų archyvų radau ne tik šituos užrašus, bet ir Petro Klimo rankraščius, rašytus 1957 metais. Tai yra autentiški rankraščiai, kurie eksponuojami ir šioje parodoje.
Iš tiesų labai įsiminė tavo aprašytas epizodas, kaip Petras Klimas, pasipuošęs kaklaraiščiu, oriai išeina pasiduoti, nors turėjo progos pabėgti. Kaip tu manai, kodėl labai svarbu apie tokias istorines asmenybes kalbėti šiandien?
Pasaulis šiandien labai marginalizuojasi. Kas anksčiau buvo labai aišku, šiandien ribos labai smarkiai nusitrynusios. Vyksta karai, daug neteisybės. Pasaulis tarsi verčiasi aukštyn kojomis – tas, kas buvo negalima, dabar tapo įmanoma, netgi skatinama. Nekalbėsiu konkrečiai, bet matau, kaip pasaulis marginalizuojasi. Ir tos vertybės, tie didvyriški poelgiai man vėl iš naujo pasidaro svarbūs. Jei anksčiau jie buvo visiškai aiškus dalykas, apie tai tiesiog nebuvo būtina kalbėti, tai dabar tapo labai išskirtiniu poelgiu. Gerumas, lojalumas, padorumas, tokios pamatinės vertybės dabar atrodo išskirtinės. Kas anksčiau buvo normalu, dabar yra tarsi retas reiškinys. Apie tokias vertybes reikia kalbėti.
Ką norėtum, kad lankytojas išsineštų iš tavo parodos? Ar galvojai apie tai?
Manau, kad kiekvienas atras tai, ko joje ieško. Į filmą, parodą, muzikos renginį, spektaklį ateiname su savimi ir savo problemomis, savo jausmais, mintimis, norais ir siekiais. Tai, ką pamatome priešais save, yra mūsų vidaus veidrodis. Todėl tikiu, kiekvienas suras tai, kas jam yra aktualu ir svarbu. Man svarbu ne istorinis faktas, nors tai irgi yra svarbu. Svarbu santykis, jausmas į tai, ką atmename ir kaip tai yra susiję su mūsų būviu šiandien. Praeitis, kuri yra asmeniškai susijusi su manimi, yra dalis manęs. Įkvėpimo šaltinis šiandien – nepasiduoti. Norėčiau, jog tie judantys paveikslai paliestų lankytojų širdis ir praeitis įkvėptų mus kiekvienos dienos darbams.
Nuoraukos iš instaliacijų parodos ,,Disonansai”.