Kelly Grovier/BBC/Tie2
Po menininko mirties ( 1918 metais) parduotas ant Gustavo Klimto molberto paliktas paveikslas „Ponia su vėduokliu“ gali būti brangiausias aukcione parduotas paveikslas Europoje, kurio vertė siekia 65 mln. svarų sterlingų. Kas padarė jį šedevru? Kelly Grovier tyrinėja to priežastis.
Austrų tapytojas simbolistas Gustavas Klimtas geriausiai žinomas dėl pranašingų modernaus meno gairių, tokių kaip aukso lapais inkrustuotas „Bučinys“ (1907–1908) ir „Adelės Bloch-Bauer I portretas“. Klimtas 1918 metų vasarį mirė nuo plaučių uždegimo nuo gripo (praėjus mėnesiui po insulto, dėl kurio jis buvo iš dalies paralyžiuotas ir nebegalėjo tapyti), šiandien tikimasi gauti didžiausią kada nors sumokėtą kainą už paveikslą Europoje. Nes jis kitą savaitę bus parduotas aukcione. Savo tekstūra ir tonu radikaliai besiskiriantis nuo jo geriau žinomų šedevrų, nuostabiai kerintis Dame mit Fächer (,,Ponia su vėduokle”), 1917–1918 m., manoma, bus parduotas už daugiau nei 65 mln. svarų sterlingų (83 mln. USD). Kaina atrodo tarsi iš kito pasaulio ir parodo, kad Klimto vaizduotė, tapo itin artima pandemijos apimtam pasauliui.
Susipynusių raštų ir susimaišiusių ritmų stebuklas, ponia su vėduoklė, užfiksuoja mintyse paskendusią jauną moterį, kuri stovi priešais mus ir kreivai žiūri į tolį. Jos tapatybė lieka nežinoma. Kad ji nepastebėjo įsiskverbimo į intymią erdvę, kurioje ji gyvena, miegamąjį ar buduarą, atrodo pakankamai aišku iš puošnaus chalato slydimo ir bandymo jį sulaikyti pirštais, kad neatidengtų krūtų.
Mus akina moters žavesys – tai kruopščiai suderintas rašto, pigmento ir tekstūros susidūrimas užfiksuotas šiame viliojančiai stilizuotame kūrinyje. Kūrinys – tai ryški paties Klimto kultūrinių manijų kolekcija, pradedant kiniškais drabužiais ir baigiant plaukiojančiu japonų ukiyo-e medžio raižinių lyriškumu, kuriuos menininkas surinko ieškodamas įkvėpimo. Klimto namuose, pasak austrų ekspresionisto Egono Schiele, kuriam Klimtas vadovavo, buvo „daug japoniškų spaudinių, dengiančių sienas“ ir „didžiulė drabužių spinta, kurioje buvo nuostabi kiniškų ir japoniškų chalatų kolekcija“. Sodrus jaunos moters žalios ir auksinės spalvos dryžuoto chaoso šilkas, raudonai paraudusi porcelianinė oda, kaštoninės garbanos ir įsivaizduojamas vėduoklės lapų plazdėjimas – visa tai sukelia stiprius jausmus, kuriuos dar labiau pagyvina už nugaros tvyrantis chaosas. Fonas, primenantis glotnius japoniškų medžio kaladėlių ir dažyto kiniško porceliano matmenis, gali būti puošnus tapetas, kaip ir nematerialus svajojančios jaunos moters vaizduotės kūrinys. Čia randame plūduriuojantį mistinį feniksą (arba Fènghuángą, malonės ir dorybės simbolį kinų mitologijoje) su nuostabiomis smaragdo dygliuotomis plunksnomis, tarsi pabėgusią iš jos paslapties. Priešais feniksą, stovintį drobės dešinėje ir besipuikuojantį spindinčio ultramarino plunksnomis, stovi ilgakojis gervė, išminties ir nemirtingumo simbolis, o aplinkui oras sprogsta nuo ryškių rožinių lotoso žiedų pliūpsnių.
Ponia su vėduoklė yra vienas iš nedaugelio Klimto, Viena Secession meno judėjimo lyderio, portretų, kurie priklauso privačiai kolekcijai. Paskutinį kartą jis buvo parduotas 1994 metais už 11,6 mln. USD (9 mln. svarų). Tikimasi, kad praėjus trisdešimčiai metų, tai bus beveik septynis kartus didesnė suma. Tai, ko gero, taps vienu brangiausių kada nors aukcione parduotų portretų – jei „Sotheby’s“ pasieks prašomą kainą – 65,5 mln. svarų sterlingų (83,4 mln. USD). Paskutinis Klimto paveikslas aplenks René Magritte’o „L’empire des Lumières“, kuris 2022 m. buvo parduotas už 59,4 mln. GBP (75,6 mln. USD); Alberto Giacometti „Vaikštantis žmogus I“, kuris 2010 m. buvo parduotas aukcione Europoje už 65 mln. svarų sterlingų (83 mln. USD) ir Claude’o Monet „Le Bassin aux Nymphéas“, kuris 2008 m. buvo parduotas už 40,9 mln. svarų (52 mln. USD).
Greta žinomų Klimto darbų, tokių kaip „Bučinys“ ir „Adelės Bloch-Bauer I portretas“, „Ponia su vėduokle“ atskleidžia, kiek menininkas kūrybingai nukeliavo likus dešimtmečiui iki mirties. Dingo įžūlūs aukso lapų blizgesiai, kurie aukštino jo jausmingus subjektus -pasaulietines ikonas. Kur kas laisvesnė ir išraiškingesnė teptuko potėpiais „Lady with a Fan“ savo intensyvumu remiasi tiek materialinių, tiek psichologinių faktūrų susiliejimu, nes viskas susilieja į vieną mirgančią medžiagą. Tą nepataisomo sklandumo pojūtį sustiprina paveikslo akimirkos, kai vis dar matomas plikas lininės drobės pynimas – nedažyti lopai, dėl kurių kai kas įtaria, kad darbas vis dar nebaigtas. Bet tai yra paveikslas, kurio galybė kyla dėl srauto ir fragmentacijos. O jo neužbaigtumas ir yra tai, kas jį užbaigia.
