Gaja Danieliūtė/Tie2.lt
„Aš peržengiau laiko vandenynus, kad tave surasčiau,“ – sako Drakula savo mylimajai filme „Bremo Stokerio Drakula“ (1992 m.). Aktorius Garry Oldman sako, kad būtent dėl šios dialogo eilutės ėmėsi pagrindinio vaidmens Francio Fordo Coppolos filme. Būtent ši eilutė arba šis – romantinis – žvilgsnis į visų gerai žinomą Drakulos istoriją paskatino aktorę Winoną Rider duoti paskaityti scenarijų F. F. Coppolai ir šis prisiminė vaikystėje jaustą susižavėjimą šia mitine būtybe. Ne kartą ekranizuota Drakulos istorija tuo metu jau buvo atsibodusi, bet Jameso V. Harto parašytas scenarijus siūlė pažvelgti į grėsmingąjį vampyrą kitu kampu – kaip į amžinos meilės istoriją.
Filme pasakojama rumunų riterio Vlado Drakulos istorija, kuri prasideda penkioliktame amžiuje. Grįžęs iš karo, kur kovėsi vardan krikščionybės, Drakula randa savo mylimąją Elizabetę (Winona Rider) mirusią. Kunigas pareiškia, kad dėl savižudybės ji pasmerkta pragarui. Riteris prakeikia Dievą ir tampa vampyru. Prabėgus keletui šimtmečių, devyniolikto amžiaus pabaigoje, pas Drakulą atvyksta įgaliotinis Džonatanas Harkeris (Keanu Reeves), kuris padeda šiam įsigyti nekilnojamos nuosavybės Londone. Vampyras pamato Džonatano sužadėtinės Minos nuotrauką. Užtikrintas, kad tai Elizabetės reinkarnacija, jis leidžiasi į Angliją, siekdamas susigrąžinti mylimąją.
„Bramo Stokerio Drakula“ kitoks nei įprasti vampyrų filmai. Nors istorija pernelyg nenutolsta nuo 1897 m. Bramo Stokerio romano „Drakula“, joje esama ir šio to naujo. Pirma, vampyras čia tiesiogine to žodžio prasme įkūnija amžiną meilę. Jo nemirtingas gyvenimas įgauna pramę – jis skirtas puoselėti ilgesį prarastam žmogui. Antra, čia vampyras įkūnija visas formas, su kuriomis kada nors buvo siejamas, ir ne tik. Trečia, šis filmas yra meno kūrinys. Jis atveria mums visiškai unikalų ir nepažintą fantastinį pasaulį, leidžiantį suvokti, kodėl mes žavimės vampyrais ir kodėl jie to susižavėjimo verti.
Vampyrų naratyvas jau daugiau nei šimtą metų užvaldęs kino pasaulį, ištisą žanrų skalę: nuo siaubo iki komedijos, nuo romantikos iki satyros, nuo absurdo iki dokumentikos. Ir derėtų pripažinti, kad vampyro personažas toli gražu ne visada tėra pigus naratyvo paįvairinimas. Tai – stiprus simbolis, galintis įkūnyti įvairiausias prasmes, priklausomai nuo istorijos, kurioje atsiranda. Filme „Interviu su vampyru“ (1994 m.) buvimas vampyru iššaukia konfliktą su savo identitetu. „Saulėlydžio“ dalyse vampyrai jaunai veikėjai Bellai simbolizuoja jos norą būti kitokia. Filme „Išgyvena tik mylintys“ (2013 m.) vampyrizmas – tarsi priklausomybė. „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014 m.) kalbama apie sukurtą šeimą ir bandymą sugyventi kartu. Serialas „Tikras kraujas“ (2008 m.) per vampyrus tyrinėja grupių diskriminaciją. Filme „Mergina naktį namo grįžta viena“ vampyrė tampa tarsi feministine superheroje, „atstatančia“ patriarchalinės visuomenės žalą. Ir, žinoma, dažnai net be kūrėjų intencijos vampyras naratyvuose iššaukia erotikos, sulaukėjimo ir homoseksualumo temas. Įvilktos į fantastikos žanrą, jos tampa tarsi priimtinesnės.
Gotikinę kultūrą tyrinėjančios profesorės Lauros Westerngard teigimu, vampyras personažas palieka daug vietos intertekstualumui: jis elgiasi neįprastai, bet nekelia abejonių, nes yra antgamtinė ir dažnai antagonistinė jėga. Senesniais laikais, kai apie apie jokį seksualumą ar erotiką beveik nebuvo kalbama, tokie personažai suteikdavo priemones kalbėti. Dėl šios priežasties jie visada buvo mėgiami daugelio LGBTQ bendruomenės žmonių. Jie tapatinasi su slepiama erotika, nakties šešėliuose nubundančiu gyvenimu ir sunkiu pritapimu net ir šiandieninėje visuomenėje.
Prisimindamas senuosius Drakulos filmus, Francis Ford Coppola nuo pat pradžių apsisprendė filmuoti šį kūrinį be jokių kompiuterinių efektų, viskam pasitelkdamas fizines priemones – taip, kaip būtų buvę daroma 1900-aisiais. Tai gerokai apsunkino filmavimo procesą ir kūrėjams teko imtis išradingų sprendimų, tokių kaip atbulinis filmavimas, du kadrai sukomponuoti į vieną, šešėliai, dūmai, nematomas kranelis veikėjams kilnoti, pakaitiniai aktoriai, vaizdo projekcijos, teatrališkos dekoracijos ir t.t.
Vienam filmo intarpui nufilmuoti F. F. Coppola pasitelkė vintažinę Pathé kamerą. Tokios kameros buvo naudojamos nebylaus kino eros pirmojoje pusėje 1900-ųjų pradžioje – pasižymėjo nespalvotu vaizdu ir pagreitintu tempu. Šitaip Coppola tarsi atiduoda pagarbą senąjam kinui ir kartu perteikia siužeto istorinio laikmečio dvasią. Tai metas, kai kinas tik pradėjo busti, bet aukštuomenės dar buvo laikomas pigia pramoga – tai atskleidžiama per filmo veikėjos Minos panieką šiam išradimui: „Jeigu ieškai kultūros, aplankyk muziejų.“ Vis dėlto kiek vėliau matome Miną ir Drakulą per projektorių žiūrinčius pačius pirmuosius nebylius filmus.
Nors „Bremo Stokerio Drakula“, kitaip nei kai kurie kiti filmai apie vampyrus, nepaliečia itin skaudžių ar šiems laikams aktualių temų, jis išsiskiria forma ir emocine atmosfera. Nors Coppola ir siekė, kad šis Drakula niekuo neprimintų ankstesniųjų įvaizdžių su blyškia oda, juodu apsiaustu, nėra vampyriškesnio vampyro už šį. Režisierius skatino filmo vizualikos kūrėjus siūlyti jam visas „keistas ir tolimiausias“ idėjas ir vengti bet kokio banalumo.
„Aš visada tikėjau, kad tuo metu, kai esi šalia vampyro, fizikos dėsniai nebeveikia taip, kaip veikė.“ Šią Coppolos mintį galima matyti įspūdingai atsiskleidžiant filme, kur daiktai ir garsai juda patys, nepriklausomai nuo judintojo ar kalbėtojo, ir žiūrovui lengva pasijusti tarsi kreivų veidrodžių kambary, kaip, ko gero, jaučiasi ir pasimetęs Keanu Reevesas.
Kurdama filmo fantastiką vizualinė komanda ieškojo įkvėpimo keistuose paveiksluose tokių menininkų kaip Jan Toorop, Henry A. Payne ir Edward Munch. Šie vaizdiniai, taip pat kostiumai, aktorių vaidybos ekspresyvumas, ir fiziškai sukurtos erdvės (vengiant realių lokacijų) pasitarnauja bendram filmo tikslui – pažadinti žiūrovo jusles ir sukurti sapnišką jausmą. Filmui kostiumus kūrusi japonų menininkė Eiko Ishioka pasakojo, kad įkvėpimo sėmėsi iš gyvūnų – šarvuočio ir driežo. Vienas iš Drakulos apdarų buvo įkvėptas Gustavo Klimto paveikslo „Bučinys“. „Mano vaizdinys apie Drakulą yra milijonai veidų, tai tarsi transformacija,“ – sakė Ishioka.
Šie jos žodžiai iš esmės apibūdina patį filmą. Garrio Oldmano sukurtas Drakula yra keturių šimtų metų senumo mitinė būtybė, pasirodanti visokiausiais pavidalais: senio, jaunuolio, vilkolakio, šikšnosparnio, miglos, būrio žiurkių ir dar keleto sunkiai apibūdinamų būtybių. Jo dalyvavimas jaučiamas ir tose scenose, kur jo nėra, nes pasieniu praslenka jo šešėlis, pro langą įšliuožia žalsva migla, tolumoje nuaidi jo aimana ar iš dangaus stebi didelės grėsmingos akys. Jis visur – neaprėpiamas, nesugaunamas, neišvengiamas.
Šis Drakula pačia savo esybe nusako, kodėl vampyras apskritai atsirado mūsų istorijose ir traukia mus kaip idėja. Jis nusimeta mus taip apribojantį žmogiškumą ir išsiplečia per visas fizines formas. Nusimeta laiko pančius ir atsiduoda aistroms. Atrodo, kad jis plečiasi ne tik keisdamas pavidalus, bet ir įvairiausiais būdais užvaldydamas aplinkinius. Išprotėjęs R. M. Renfield (Tom Waits) – jo lengviausia auka, o Mina – sunkiausia. Kita vertus, vargu ar juos galima vadinti aukomis, nes nemažai veikėjų, regis, trokšta būti užvaldyti Drakulos. Būti užvaldytam aukštesnės tamsios jėgos, reiškia išsilaisvinti nuo visuomenės, šeimos ir artimųjų primetamų pareigų, taisyklių ir normų, bet neprisiimti už tai atsakomybės.
Tokią psichologinę kelionę gražiai iliustruoja Minos istorija. Iš pradžių ji – nekalta, rami, geraširdė, naivi ir ištikima – tobula nuotaka savo sužadėtiniui, kurio net ir profesija simbolizuoja tvarką ir padorumą. Kiek vėliau jos draugė Liusė (Sadie Frost) užtinka ją vartant knygą su erotinėmis iliustracijomis. Atsiskleidžia jos užgniaužtas smalsumas ir, greičiausiai, geismas. Dviejų merginų draugystė turi erotinių poteksčių, bet tik sutikusi Drakulą Mina po truputį nusikrato visko, ką jai primetė visuomenė ir aplinkiniai, ir atsiduoda aklai aistrai. Šioje meilės istorijoje slypi moters išsilaisvinimo tema. Mina nuolat blaškosi tarp aistros Drakulai ir „doros“ meilės Harkeriui: „Galbūt, nors ir bandžiau būti gera, esu bloga.“ Vampyrizmas yra Minos tapimas moterimi. Čia galima įžvelgti simbolinį ciklą – Mina, būdama ir Elizabete, tris kartus miršta ir tris kartus atgimsta. Matant, kaip ši veikėja keičiasi istorijos eigoje, drįsčiau abejoti, kuris iš jų – ji ar Drakula – iš tiesų
yra pagrindinis veikėjas. Savo viziją Coppola apibūdino, kaip „tamsų erotišką košmarą“. Kieno šis košmaras, režisierius nedetalizavo.
„Bremo Stokerio Drakula“ iki šiol vertinamas gana kontraversiškai. Viena iš aštriausių kritikų skiriama Keanu Reeveso vaidybai. Vargu ar kas, matęs filmą, teigtų kitaip – aktorius sukūrė negyvą, nuobodų personažą. Kita filmui skiriama kritika kiek abstraktesnė: istorijos primityvumas, perkrovimas ir „baisumo“ stoka. Vis dėlto, turint omeny, kad Coppola siekė senovinio kino įspūdžio, ši kritika atrodo nepagrįsta o naratyvinis perkrovimas prisideda prie sapniško ir chaotiško filmo pojūčio, leisdama pasinerti į filmą pernelyg jo neanalizuojant, atsiduodant pojūčiams ir vaizdams.
„Iš žvėrių Galima daug išmokti,“ – sako Drakula Minai, glostydamas ją išgąsdinusį vilką. Galbūt vampyras – tai mūsų pasąmonės žvėris, primenantis, kad kažkurioje gyvenimo stotelėje palikome aistrą, beprotybę ar laukinę laisvę.