AFP-BNS
Būdamas 83 metų ketvirtadienį mirė garsus JAV režisierius Robertas Wilsonas (Robertas Vilsonas), sukėlęs scenos ir operos meno revoliuciją, pranešė jo vadovybė.
„Robertas Wilsonas šiandien ramiai mirė Voter Milyje, Niujorke, sulaukęs 83 metų, po trumpos, bet ūmios ligos“, – sakoma jo interneto svetainėje paskelbtame pareiškime. Jame teigiama, kad jis dirbo iki pat pabaigos.
R. Wilsono originalių kūrinių ir tradicinio repertuaro kūrinių pastatymai buvo labai populiarūs visur, kur tik buvo rodomi. Tačiau geriausiai jis buvo žinomas Prancūzijoje.
1976 metais Wilsoną į tarptautinę sceną iškėlė „Einšteinas paplūdimyje“ (Einstein on The Beach) – beveik penkių valandų trukmės opera, kuriai muziką parašė Philipas Glassas (Filipas Glasas).
R. Wilsono kūrybai būdinga minimalistinė estetika, Azijos teatro formų paveikta kūno kalba ir sapnų pasaulius primenantys šviesos efektai.
R. Wilsonas, kuris taip pat buvo vizualiųjų menų kūrėjas, bendradarbiavo su choreografu Andy de Groatu (Endžiu de Groutu), Tomu Waitsu (Tomu Veitsu), Isabelle Huppert (Izabel Hiuper) Virginijos Woolf (Virdžinijos Vulf) romano „Orlando“ adaptacijoje ir Lady Gaga (Leidi Gaga), su kuria kūrė jos videoportretus Luvre.
„Blaiviai ir ryžtingai žvelgdamas į savo diagnozę, jis vis tiek jautė pareigą dirbti ir kurti iki pat mirties“, – rašoma jo interneto svetainėje.
„Jo darbai scenai, darbai popieriuje, skulptūros ir videoportretai, taip pat (meno centras) „The Watermill Center“ išliks kaip Roberto Wilsono meninis palikimas“, – teigiama pranešime.
R. Wilsonas gimė advokato šeimoje 1941-ųjų spalio 4-ąją Veike, Teksase. Būdamas 12 metų jis šeimos garaže pats vaidino savo pjeses, tačiau prisiminė, kad mokykloje turėjo prasčiausius pažymius savo klasėje.
Stipraus mikčiojimo jis atsikratė su šokiu dirbusio psichoterapeuto dėka.
Būdamas dvidešimties, jis atsidūrė Niujorke, tačiau nekentė to, ką matė teatruose, ir instinktyviai prisirišo prie amerikiečių avangardo: Andy Warholo (Endžio Vorholo), Johno Cage’o (Džono Keidžo), choreografų George’o Balanchine’o (Džordžo Balančino) ir, ypač, Marthos Graham (Martos Grejem).
Jam patiko puoselėti kylančius talentus, o 1992-aisiais netoli Niujorko jis įkūrė „The Watermill Center“.
