Pranešimas spaudai
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Didysis kelias“ gimė kovido laiku ir pirmasis rodymas vyko be žiūrovų – tik kamerai ir publikai, stebinčiai pastatymą per ekranus, vėliau spektaklis atsikraustė į naujai pastatytą LNDT salę, kuri taip ir vadinosi Naujoji salė, o rekonstrukcijai galutinai pasibaigus persikėlė į atnaujintą Didžiąją sceną. Pirmas spektaklio rodymas 86-ąjį sezoną vyks spalio 31 d. – prieš pat visų šventųjų dieną. Tinkamas laikas tokiai filosofinei dramai.
Ši paskutinė iškilaus švedų dramaturgo ir režisieriaus Augusto Strindbergo drama neatsitiktinai lyginama su savotišku testamentu ar teatriniu autoriaus autoportretu. Ją Strindbergas vaizduoja lyg kelionę į savo atmintį, kai kiekvienoje „stotelėje“ dramos protagonistas regi savo paties personažą ir kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. Pagrindinį Jėgerio vaidmenį kuria Vytautas Rumšas, jo pakeleivius įkūnija Rimantė Valiukaitė, Remigijus Bučius, Eimantas Pakalka, Džiugas Siaurusaitis, Jūratė Vilūnaitė, Jurga Kalvaitytė, Dalia Michelevičiūtė ir kt.
Praėjus penkeriems metams po premjeros, Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio režisierių Joną Vaitkų apie spektaklio pokyčius ir aktualumą.
Po Augusto Strindbergo dramos „Didysis kelias“ premjeros praėjo penkeri metai. Tai spektaklis, sukviečiantis publiką, mėgstančią klasikinius tekstus, klasikinę aktorių vaidybą. Kokios „Didžiojo kelio“ temos šiandien skamba dar aktualiau, nei tuo metu, kai kūrėte šį spektaklį?
Šio kūrinio visos temos aktualios. Didesnė problema ta, kad šiandien vis mažėja žmonių, kurie apskritai domėtųsi Strindbergo temomis, žmones vis mažiau domina filosofinės temos. Šiuolaikinis žmogus daug ką išmeta iš savo gyvenimo: „O ko čia per daug galvoti, reikia tiesiog gyventi.“ Vis dažniau girdžiu tokią nuostatą. Žmonės siekia ne diskutuoti, aiškintis, kritikuoti, o gyventi kaip kas gali. Jeigu esi tam tikrų sąlygų verčiamas sakyti tai, ko nejauti, arba nuo tavęs nutolusios visos temos, apie kurias kalba Strindbergas, nieko nebus. Dabar žmonėms artimesni kiti dalykai – maži, smulkūs… Būtent tai ir padaro žmogų nuo jų priklausomą.
Pastaruoju metu keičiasi darbo ir kūrybos sąlygos, temos, dramaturgija, keičiasi žmonių sąmonė. O žmonių, kurie sugebėtų pabūti kūrinio temoje, man atrodo, vis mažiau. Šiandien viskas daug paprasčiau, daiktiškiau, patogiau. Visi rūpinasi šia diena, ne daugiau. O tai visiškai skiriasi nuo Strindbergo amžinybės temų. „Didžiojo kelio“ pagrindinis herojus Jėgeris – individas, bandantis suprasti laiką, priežastis, kodėl tas laikas yra būtent toks. Neabejoju, kad šiandien Strindbergas suprantamas vis pragmatiškiau arba net abejojama jo tiesomis.
Strindbergas visus kūrinius parašė „iš savęs“, ir viską išgyvendamas gana skaudžiai. Jis suprato, kaip svarbu būti išgyvenus tai, apie ką rašai. Strindbergas tarytum padeda žmogui atlaikyti spaudimą, kuris „ateina“ iš visuomenės, buities, politinių peripetijų. Svarbu, kad žmogus rūpintųsi savo individualia pasaulėjauta – tada Strindbergas bus tinkama pagalba. Tik „einant“ per save gali atsispirti nuomonėms, diktuojamoms iš išorės – „ekspertų“, nuomonių formuotojų ir panašiai. Svarbu suvokti ne teoriškai, o pačiam patiriant.
Įdomu prisiminti XX a. pradžią, kai tuo pat metu kūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Augustas Strindbergas, Edvardas Munchas. Panašios jų vizijos, pasaulio matymas. Čiurlioniui esate skyręs net du visiškai skirtingų režisūrinių sprendimų spektaklius – „Svajonių piligrimas“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 1975, Vilniaus mažasis teatras, 2008) ir filmą „M. K. Č. Zodiakas“ (Lietuvos kino studija, 1986), taip pat esate pastatęs pačią niūriausią Strindbergo pjesę „Tėvas“ (Jaunimo teatras, 1997). Dabar jau XXI amžius įsibėgėjo, bet praėjusio amžiaus genijus mes dažnai prisimename. Kokie dėsniai būdingi meno istorijai? Kaip šiame kontekste skamba „Didžiojo kelio“ temos?
Meno istorija neatsiejama nuo žmonių istorijos. Tie žmonės, kurie domisi teatru arba visai juo nesidomi, gerokai pasikeitę. Nežinau žmogaus, kuris šiandien galėtų pasakyti, kad jam teatras padeda atsakyti į kokius nors rūpimus klausimus, sustabdyti jo nerimą, mirties baimę, patikėti nemirtingumu. Šiandien žmonėms užtenka elementaraus tarpusavio bendravimo, negalvojant plačiau, kaip viskas vystysis. Rūpi „čia ir dabar“ gimę pasvarstymai, įspūdžiai, pafilosofavimai, – tokie trupiniai. Šiandien – tik norėk imti, juk yra iš ko, bet visuomenėje dominuoja „patys savaime protingi“. Šiandien tapo madinga kalbėti „per save“ ir „apie save“ – tai, kas mane domina, tai ir yra svarbiausias dalykas gyvenime. Požiūris labai supaprastėjęs. Sakoma: „Mano toks požiūris į teatrą, į dramaturgiją“ ir pan. Šiandien taip pat gali išgirsti sakant: „Ir aš tapau paveikslus“. Bet tas žmogus nebus perpratęs tapybos dėsnių, užduočių, tapybos poveikio. Svarbu tapybą paversti įtaigia. Tas pats vyksta teatre. Kaip teatrą paversti veikiančiu? Tai yra svarbiausia. Teatras nėra teksto perskaitymas tarp dekoracijų.
Ir vis dėlto aš tikiu žmogumi. Pasaulio tobulėjimo, įsigilinimo, įsisavinimo ribos toli gražu nepasiektos ir visiškai neišnaudotos. Žmogus privalo tobulėti pamažu, ir tai labai svarbu. Reikia suvokti, kad būtent tu gali padaryti tai, ko nesugeba padaryti kiti aplinkiniai. Iš čia ir supratimas, ką vis dėlto žmogus gãli ir kokios jo ribos. Kartais būna, kad gãli tik vienas iš tūkstančio ar net iš dešimties tūkstančių, bet tik taip įmanoma pasiekti tai, kas stebintų ir jaudintų.
Jaunieji dažnai mato tik tai, ką patys daro. Jiems nelabai rūpi, kaip reaguojama į jų kūrybą. Svarbu padaryti, gauti atlygį, truputį pasigarsinti, truputį pakentėti, atsakyti į kažką, bet taip ir lieka pojūtis, kad jiems nesvarbu įsiskverbti į tai, kas susiję su pačiu žmogumi.
O jeigu jis supranta, kad nesugeba? Dažniausiai tai susiję su talento stoka. Be to, teatre lengviausiai paslėpti savo nesugebėjimus, nes spektaklius kuria „komandos“, net šis terminas atkeliavęs iš sporto pasaulio.
Yra žmonės, kurie ryškiai išsiskiria ypatingu mąstymu ar matymu. Net vaikų darželyje gali matyti, kas duota vienam ar kitam vaikui. Dažnai žmonės sugadinami, suniveliuojami, nes žmogui iš prigimtiems duota labai daug. Individualiai dirbant su vaiku, galima pasiekti labai daug. Gyvenant būtina suvokti, kad svarbu ne lenktynės, kas geresnis ar blogesnis, bet kelias į kito širdį. Ar aš surandu kelią į jį per savo kūrybą? Jei nesurandi, verčiau nekurti. Tikslas turėtų būti – veikti, kad žiūrovai atsigręžtų į menininką ir išgirstų jo rūpestį. Panašiai vyksta šeimoje: jeigu ji susikuria, tuomet veikia ir mažiausios smulkmenos, formuojančios prasmių aktualumą, žmogiškumą, tobulėjimą.
„Didįjį kelią“ kūrėte didžiulėje Kino klasterio erdvėje. Repeticijų pabaigoje kovidas jau lipo ant kulnų. Vėliau šis spektaklis buvo perkeltas į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naująją salę. Spektaklis gyvas iki šiol. Aktoriai šį spektaklį myli. Kartas nuo karto repetuojate su naujais aktoriais, ruošiančiais šio spektaklio vaidmenis. Kaip pakito šis spektaklis? Kas apskritai keičiasi spektakliai, gyvenantys ne vienerius metus?
Viskas priklauso nuo aktoriaus. Jeigu spektaklyje jis jaučia savo reikšmę, viskas atsistoja į savo vietas, mastelis tampa nesvarbus. Jeigu įvyksta ryšys, pasekmės, nori ar nenori, bus. Turi įvykti abipusis ryšys. Jeigu aktorius nejaučia, ar jį žiūrovai girdi, tuomet viskas, – toks aktorius nereikalingas. Vaidindamas aktorius turi girdėti, ar jį klauso, ar žiūrovai „eina“ paskui jį.
Šiandien mažėja žiūrovų, kurie į tą patį spektaklį eina ne vieną kartą. Tai jaučia ir aktoriai, jiems vaidinti tampa nelabai įdomu. Jie nesiveržia vaidinti, jie nesupranta, kaip galima tą gyvastį palaikyti, vėl žiūrovus įkvėpti.
Kartais matau, kaip spektakliuose keičiasi emocinis raiškos būdas. Vyksta racionalus, verbalinis kalbėjimas, temų įgarsinimas, o ne išgyvenimas. Tos temos turi „užkabinti“, vesti toliau. Vaidinant ansamblyje, jeigu aktorius negirdi emocinės įtampos, viskas gęsta. Jeigu išgirsta, visi eina vienas paskui kitą. O žiūrovai visada girdi, ar scenoje sakoma tiesa. Jeigu juos įtikina, tuomet gerai, jie eis paskui aktorių. Tuomet ir ašarų aktoriams nereikės lieti – jas lies žiūrovai.
Šiandien žmonės labai blogai vienas kitą girdi ir nenori girdėti. Tai – didžiausia problema.
