Pranešimas spaudai
Kalbino Greta Vilnelė.
Su režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene kalbamės apie jos pirmąjį darbą lėlių teatre – vos prieš kelias savaites Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatytą spektaklį „Mergaitė su šautuvu“. Kūrinys paremtas Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knyga tuo pačiu pavadinimu.
Tiesa, tai ne pirmasis režisierės susidūrimas su teatru vaikams. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ji yra sukūrusi spektaklį „Trijulis aukštyn kojom“ (2018). Taip pat yra dirbusi su šiuolaikinio teatro kompanijomis „Bad Rabbits“ ir „Meno ir mokslo laboratorija“.
„Mergaitė su šautuvu“ – pirmasis Jūsų darbas lėlių teatre. Kokie atradimai Jus lydėjo šiame kūrybiniame procese?
Didžiausias atradimas – aktorių santykis su lėle. Labai pagarbus, jautrus. Lėlė čia tarsi mažas altorėlis – ją laikai atsargiai, pastatai jai skirtoje vietoje, elgiesi pagarbiai. Taip pat atradau ir naują kūrybinį kolektyvą – talentingus žmones, su kuriais dar nebuvau dirbusi.
Kaip atradote Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knygą „Mergaitė su šautuvu“? Gal prisimenate tą pirmąjį įspūdį, kurį ji Jums sukėlė?
Pasiūlė perskaityti teatro vadovas Paulius Tamolė. „Mergaitė su šautuvu“ man paliko stiprų įspūdį, sužavėjo drąsa kalbėti su vaikais tokia tema. Pasakojimas knygoje nenugludintas, priėjimas prie temos – atviras ir sąžiningas. Tai labai svarbu kalbant su vaikais.
Knyga „Mergaitė su šautuvu“ yra puikiai žinoma vaikams – ji jau sulaukė ne tik pripažinimo, bet ir kitų formų interpretacijų: pagal ją kuriamas filmas, neseniai atsirado ja paremtas stalo žaidimas. Kaip Jūs pati jautėtės imdamasi šią istoriją perkelti į teatrą? Kuo teatro kalba leidžia papasakoti tai, ko galbūt negali perteikti knyga ar kitos jos interpretacijos?
Teatras turi unikalią savybę – jis vyksta čia ir dabar. Scenoje vaizduotės objektams suteikiame kūną ir balsą, todėl žiūrovas istoriją išgyvena kur kas intensyviau.
Pavyzdžiui, spektaklyje mes tikrai atsiduriame kartu su Magde bunkeryje – ne tik stebime, bet išgyvename jos būseną. Knygoje per koliažinį pasakojimo principą šokinėjame tarp skirtingų laikų ir vietų: jos vaikystės, skautų būrio, akimirkų su seneliu. Tai padeda sušvelninti sudėtingą situaciją ir padaro ją prieinamesnę vaikams.
Iš šio pasakojimo būdo natūraliai kilo ir interaktyvus spektaklio sprendimas – įtraukti vaikus į veiksmą. Tokiu būdu jie ne tik stebi, bet ir tampa istorijos dalimi, o kartu turi galimybę bent trumpam atsitraukti nuo žiaurios realybės išgyvenimų. Knygos koliažinį pasakojimą spektaklyje pakeitė judėjimas nuo „stebiu mergaitę bunkeryje“ prie „veikiu čia ir dabar“.
Spektaklio scenografija minimalistinė, artima „Atviro rato“ trupės estetikai. Beje, studijų laikais Jūsų kurso vadovas buvo režisierius ir aktorius Aidas Giniotis – kūrėjas, su kuriuo lietuviškame teatre labiausiai siejama būtent tokia stilistika. Kaip manote, kuo minimalistinis priėjimas praturtina Jūsų pasakojamą istoriją?
Minimalizmas šiuo atveju buvo sąmoningas sprendimas – spektaklis turėjo būti mobilus, pritaikytas keliauti į regionus. Jis lengvai transformuojamas, prisitaikantis prie erdvės.
Tačiau šis estetikos pasirinkimas man artimas ir asmeniškai – jis susijęs su teatro patirtimi, su mane įkvėpusių mokytojų ir bendražygių estetika, kuri formavo mane kaip kūrėją. Minimalizmas leidžia iš nieko sukurti pasaulį, kuris pažadina vaiko vaizduotę. Pavyzdžiui, kai Masalskio spektaklyje „Aš, Fojerbachas“ degtukų dėžutė tampa paukščių pulku, tai veikia stipriau nei bet kokia dekoracija.
Vienoje spektaklio scenoje išvystame, ką Magdė sapnuoja. Virš dėžės, kurioje mergaitė miega, pamažu slenka piešiniai, kuriuose vaizduojamas karas. Tai dar vadinama miriorama. Kaip gimė ši idėja – dar nepradėjus dirbti su aktoriais ar jau repeticijų metu? Kuo Jums svarbus šis sapno motyvas?
Sapnas atsirado iš poreikio papasakoti istoriją vientisai, o ne tik fragmentiškai. Jis paremtas tėčio pasakojimu apie karą – apie tai, kaip keitėsi okupacijos, apie partizanus, apie istorijos tėkmę. Norėjosi, kad būtų jaučiamas laiko pojūtis – kad vaikai suvoktų, jog tai buvo ilga, sudėtinga kova.
Magdė per jauna viską suprasti, ji tarsi įmesta į įvykių sūkurį. Tad sapnas tampa priemone perteikti jos vidinį išgyvenimą – chaosą, prisiminimus, baimę. Ir kartu tai leidžia žiūrovui išgyventi tą pojūtį vizualiai, jautriai, per teatrinę kalbą.
Kokie spektaklio elementai buvo suplanuoti iš anksto, o kurie atsirado jau repeticijų metu?
Interaktyvumas atsirado kartu su kitais sprendimais: kad scenografija bus asketiška, kad dėžė bus naudojama įvairiai, kad bus tiesioginis ryšys su žiūrovais. Sapno elementai jau buvo numatyti nuo pat pradžių – žinojau pagrindinius dramaturginius taškus.
Bet, pavyzdžiui, batų scena tokia svarbi tapo tik repeticijų metu. Knygoje senelis taiso batus, ir jie ten tėra paprastas objektas. Tačiau repeticijų metu batai įgavo daug gilesnę, simbolinę reikšmę.
Spektaklio scenovaizdis, veikėjų kostiumai ir lėlės yra sukurti pagal Linos Itagaki iliustracijas knygoje „Mergaitė su šautuvu“. Kodėl nusprendėte vizualiai remtis knygos stilistika?
Norėjau gerbti vaikų santykį su knyga. Komiksas palieka labai stiprų vizualinį įspūdį – jei vaikas ateina į teatrą su tuo įsivaizdavimu, nenuoseklus vizualas gali jį nuvilti.
Skirtingai nei, tarkim, „Pepė Ilgakojinė“, kuri turi daug skirtingų iliustracijų, čia vaizdinys yra vienas ir labai aiškus. Norėjosi jo neišduoti.
Partizanus įprasta vaizduoti kaip herojus, tačiau Jūsų spektaklyje jie atrodo labai žmogiški – su savo jausmais, pažeidžiamumu. Kodėl Jums buvo svarbu parodyti būtent tokį jų portretą, ir kaip tai gali paveikti vaikų gebėjimą suprasti šią istoriją?
Mano močiutė buvo partizanė. Aš ją prisimenu. Ir prisimenu įvairią. Žvelgiant į istoriją, anksčiau žmonės buvo aštresni, tiesesni – jų bendravime buvo daugiau šiurkštumo. Dabar žmonės gal kiek labiau nugludinti – komunikacijoje, santykiuose, net buvime.
Tą skirtumą įsivaizduoju taip: šiandieninis „Rūpintojėlis“ galėtų būti išlietas iš plastiko, lygiomis briaunomis, išvalytas, tvarkingas. O senasis – tas medinis, šiek tiek kampuotas, šiek tiek šiurkštus, bet tikresnis, žemiškesnis. Visoks, bet vis tiek – Rūpintojėlis.
Man norėjosi perteikti, kad partizanai buvo žmonės – ne idealūs, o paprasti, gyvenę taip, kaip mokėjo. Norisi perduoti vaikams: jie buvo žmonės, kurie kovojo už tai, kuo buvo – lietuviais. Darė klaidų, buvo pažeidžiami, bet vis tiek kovojo. Toks portretas – man artimesnis nei herojiniai plakatai.
Man svarbu sugebėti istoriją matyti ne kaip racionalią, logiškai suplanuotą veiksmų seką. Būtent šio konstrukto paneigimas man atvėrė istoriją nauja spalva. Ji tapo įdomi. Mokykliniuose vadovėliuose dažnai siūlomas toks modelis: yra priežastis, yra idėja, mes ją įgyvendiname ir turime pasekmes. Bet iš tiesų viskas yra gerokai chaotiškiau, emocionaliau. Įtaką daro daugybė veiksnių, ir tai – labai įdomu.
Palyginus su knyga, spektaklis labiau alsuoja netekties skausmu nei viltimi. Kodėl pasirinkote būtent tokį finalą?
Mintis apie finalą kilo iš klausimo, kuris man įstrigo lankantis Žalio Velnio bunkeryje: „Ar partizaninis judėjimas turėjo prasmę, jei dauguma žuvo?“ Tai buvo žmonės, kurie išėjo kovoti žinodami, kad greičiausiai nebegrįš. Ir vis dėlto – jų kova įkvėpė, tapo pamatu vėlesnei nepriklausomybei.
Mūsų sąmonėje gajus įsitikinimas, kad kova turi baigtis pergale. Bet istorija tokia nebūna – dauguma partizanų mirė, jų šeimos kentėjo. Ir vis dėlto kova turėjo prasmę. Ji pasėjo sėklą. Net jei finalas liūdnas, jis kalba apie atsakomybę, apie tai, ką paliekame po savęs. Tai ir norėjau perduoti vaikams – kova yra prasminga net ir be laimėjimo.
Tai tampa paralele tikėjimo linijai spektaklyje. Juk taip pat negalima pagrįsti Dievo egzistencijos, tačiau tikima, nepaisant to. Kaip spektaklyje atsirado Rūpintojėlio scena?
Rūpintojėlis spektaklyje tampa vilties simboliu – tarsi mažas dievulis, kurį žmonės nešiojosi širdyje karo metais. Man asmeniškai jis susijęs su lietuviško tikėjimo samprata – tarsi krikščionybės ir pagonybės sandūra. Rūpintojėlis – ir medis, ir malda, ir tautiškumo ženklas.
Lietuviai dažnai yra „tikintys, bet nepraktikuojantys“. Tikėjimas veikia kaip kultūrinė tapatybė – jis nėra vien religinis. Tad ir Magdės malda finale nėra tiesiog religinis gestas – tai išgyvenimo ir vidinės stiprybės ženklas. Tikėjimas gimsta krizinėse situacijose, kai daugiau nieko nelieka.
Kaip teatras gali padėti vaikams suprasti tamsesnius Lietuvos istorijos puslapius?
Man atrodo, teatro tikslas – švelniai treniruoti vaiko psichiką. Leisti jam susidurti su sunkumais saugioje erdvėje, kur dar galima užsimerkti ar atsitraukti. Taip vaikas pasiruošia gyvenimui, kur tokios galimybės jau nebeturės.
Kai vaikas žiūri spektaklį, jis pats nusprendžia, kiek nori praskleisti šydą. Jis užduoda klausimus, į kuriuos tėvai gali atsakyti pagal jo pasirengimą. Tam ir paliktas atvirumas – tiek knygoje, tiek spektaklyje.
Mano dukra, pamačiusi, kaip Magda padovanoja vilkui totemą, pasakė: „Mama, ji jam grąžino sielą.“ Ir tai, man atrodo, puikiai atspindi, kaip giliai vaikai supranta.
