Tie2.lt
Kino pasauliui netekus vieno įtakingiausių Europos kino grandų, kviečiame prisiminti Béla Tarr kino kelią. Turbūt nesuklysime teigdami, kad režsierius buvo vienas radikaliausių ir įtakingiausių Europos kino autorių, kuręs ne tik filmus, bet ir iš esmės keitęs patį kino laiko, ritmo ir žiūrėjimo suvokimą. Jo kinas tapo lėtas, sunkus, asketiškas ir nepatogus – tačiau būtent dėl to jis tapo vienu svarbiausių XX–XXI amžiaus sandūros meno kino balsų.
Tarr gimė 1955 m. liepos 21 d. Pėče, Vengrijoje, darbininkų šeimoje. Jaunystėje jis anksti susidomėjo socialinėmis problemomis, o kinas, sakoma, jam iš pradžių buvo ne estetinė, bet socialinė ir politinė priemonė. Kurį laiką jis studijavo sociologiją Budapešte, kas vėliau stipriai paveikė jo kino mąstymą – dėmesį bendruomenėms, socialinėms struktūroms ir kolektyvinei elgsenai. Vėliau jis baigė Vengrijos teatro ir kino akademiją, kur studijavo režisūrą.
Ankstyvieji Tarro filmai – „Šeimos židinys“ (1979), „Pašalietis“ (1981) ir „Prefab žmonės“ (1982) – buvo kuriami socialinio realizmo dvasia. Juose vaizdavo buitines įtampas, skurdą, santuokos irimo procesus, marginalizuotų žmonių gyvenimus. Šiuose darbuose dar vyravo dokumentinis tikrumas ir tiesioginis socialinis komentaras.
Lūžis įvyko su filmu „Prakeikimas“ (1988), kuriame galutinai susiformavo Tarro atpažįstamas stilius: juodai balta kinematografija, itin ilgi neperskiriami planai, lėtas ritmas, minimalus dialogas ir pasaulis, paniręs į purvą, lietų, nuovargį bei moralinį išsekimą. Nuo šio momento Tarr tapo autoriumi, kuriam siužetas buvo mažiau svarbus nei laiko ir būvio patyrimas.
Didžiausias ir garsiausias jo kūrinys – „Sátántangó“ (1994), ilgiausias Tarro filmas, trunkantis apie 432 minutes (7 valandas 12 minučių). Tai vienas drąsiausių ir labiausiai legendinių filmų kino istorijoje. Sukurtas pagal rašytojo László Krasznahorkai romaną, filmas pasakoja apie suirusią kaimo bendruomenę, kuri patiki melagingu išganytoju. „Sátántangó“ nagrinėja saviapgaulę, kolektyvinę atsakomybę, vilties mechaniką ir istorijos cikliškumą, o jo struktūra primena tango žingsnius pirmyn ir atgal. Šis filmas tapo ne tik kino kūriniu, bet ir žiūrovo kantrybės bei dėmesio išbandymu.
Vėlesni filmai – „Werckmeister Harmonies“ (2000), „The Man from London“ (2007) ir paskutinysis „The Turin Horse“ (2011) – dar labiau sutirštino Tarro pasaulį. „Werckmeister Harmonies“ kalba apie chaoso įsiveržimą į tvarką, minią ir autoriteto iliuziją, o „Turino arklys“, įkvėptas Nietzsche’s legendos, vaizduoja pasaulį, kuris pamažu išsijungia: nyksta šviesa, judesys, valia. Po šio filmo Tarr paskelbė nebekursiantis vaidybinių filmų.
Tarro kūrybai didelę įtaką darė Miklós Jancsó (ilgi planai, choreografuotas judėjimas), Robert Bresson (asketizmas, moralinė tyla) ir Rytų Europos literatūra, ypač Krasznahorkai tekstai. Nors jis dažnai lyginamas su Andrejumi Tarkovskiu, pats Tarr pabrėždavo, kad jo kinas nėra metafizinis – jis kalba apie žemišką, pavargusią tikrovę.
Savo ruožtu Béla Tarr tapo viena kertinių figūrų vadinamajame lėtojo kino (slow cinema) lauke. Jo įtaka akivaizdi tokių režisierių kaip Lav Diaz, Tsai Ming-liang, Carlos Reygadas, Gus Van Sant ir daugelio jaunų Europos autorių darbuose. Be to, jis aktyviai veikė kaip mokytojas ir mentorius, vadovavo Sarajevo kino mokyklai, skatindamas studentus atmesti industrines taisykles ir ieškoti asmeninės, etiškai atsakingos kino kalbos.
Nors jo kinas niekada nebuvo masinis, Tarr buvo nuolat rodomas svarbiausiuose Europos festivaliuose, ypač Berlyno, ir pelnė tarptautinės kritikos pripažinimą bei apdovanojimus už režisūrą ir meninį nuoseklumą. Jo filmai reguliariai įtraukiami į visų laikų svarbiausių meno kino kūrinių sąrašus.
Béla Tarr mirė 2026 m. sausio 6 d. Budapešte, palikdamas nedidelę, bet išskirtinai vientisą filmografiją. Jo kinas liko kaip lėta, tamsi ir gili meditacija apie žmogų, laiką ir pasaulį, kuris atrodo pavargęs nuo pats savęs. Tai kinas, kuris nereikalauja patikti – jis reikalauja žiūrėti, ištverti ir mąstyti.
