Tie2.lt
Marcello Mastroianni – vienas žymiausių XX amžiaus aktorių, kurio vardas neatsiejamas nuo Europos kino renesanso, ypač itališkojo neorealizmo ir vėlesnių modernistinių filmų. Jis buvo ne tik didelė Italijos kino žvaigždė, bet ir pasaulinio masto ikona, garsėjanti savo unikaliu talentu, elegancija bei nepakartojamu žavesiu. Jo vaidyba, pasak kritikų, buvusi plataus diapazono, gausi psichologinių niuansų.
Ankstyvasis gyvenimas
Marcello Vincenzo Domenico Mastroianni gimė 1924 m. rugsėjo 28 d. mažame Italijos miestelyje Fontana Liri, tačiau netrukus jo šeima persikėlė į Romą. Nors Mastroianni jau vaikystėje buvo susižavėjęs kinu, iš pradžių jis neplanavo tapti aktoriumi. Jis studijavo architektūrą, tačiau, veikiamas Italijos kino aukso amžiaus ir draugystės su kai kuriais menininkais, pasinėrė į aktorystės pasaulį.
Karjeros pradžia ir neorealizmas
Mastroianni debiutavo kine Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai Italija išgyveno sunkius ekonominius laikus, tačiau kino industrija buvo kupina energijos ir kūrybiškumo. Jo ankstyvoji karjera buvo susijusi su itališku neorealizmu – judėjimu, siekusiu realistiškai vaizduoti paprastų žmonių gyvenimus. Šis laikotarpis atskleidė Mastroianni, kaip aktorių, sugebantį autentiškai perteikti sudėtingas emocijas ir visuomenines problemas.
Bendradarbiavimas su Federico Fellini ir tarptautinis pripažinimas
Viena svarbiausių Mastroianni karjeros viršūnių buvo jo ilgalaikis bendradarbiavimas su garsiuoju režisieriumi Federico Fellini. Filmas “La Dolce Vita” (1960) pavertė Mastroianni tarptautine žvaigžde. Jo personažas Marcello, ciniškas žurnalistas, besiblaškantis Romos aukštuomenės vakarėliuose ir egzistencinėse kančiose, tapo ikonišku laisvės ir dekadencijos įvaizdžiu.
Šis filmas ne tik įtvirtino Mastroianni kaip charizmatišką ir talentingą aktorių, bet ir tapo viena svarbiausių kino istorijos akimirkų. Mastroianni įvaizdis su juodu kostiumu ir akiniais nuo saulės, pasivaikščiojantis Trevi fontane su gražiąja Anita Ekberg, tapo nesenstančia kino simbolika.
Toliau dirbdamas su Fellini, Mastroianni sukūrė dar vieną nepakartojamą vaidmenį filme “8½” (1963). Šioje mistiškoje, siurrealistinėje juostoje jis įkūnijo režisierių Guido Anselmi – žmogų, išgyvenantį kūrybinę ir asmeninę krizę. Šis filmas laikomas vienu didžiausių visų laikų kinematografijos kūrinių, o Mastroianni vaidyba jame buvo giriama už gylį, subtilumą ir emocinį atvirumą.
Aktoriaus universalumas ir meistriškumas
Nors Mastroianni yra geriausiai žinomas dėl savo vaidmenų Fellini filmuose, jis taip pat dirbo su kitais garsiais Europos režisieriais. Jo kūrybinis bendradarbiavimas su Michelangelo Antonioni, Vittorio De Sica, Luchino Visconti ir Ettore Scola atskleidė aktoriaus gebėjimą puikiai perteikti įvairius žanrus – nuo dramų iki komedijų.
Viena iš labiausiai atpažįstamų jo vėlyvosios karjeros rolių buvo filme “Ypatinga diena” (1977), režisuotame Ettore Scola. Šiame filme jis suvaidino homoseksualų radijo laidų vedėją, kuris per susitikimą su Sophia Loren personažu išgyvena asmeninės ir politinės sistemos represijas fašistinėje Italijoje. Už šį vaidmenį Mastroianni pelnė daugybę apdovanojimų ir pagyrimų už subtilų ir jautrų charakterio atskleidimą.
Gyvenimas ir asmeninis žavesys
Marcello Mastroianni nebuvo tik talentingas aktorius – jis taip pat buvo simbolis vyriškos elegancijos ir italų kultūros charizmos. Jo natūralus žavesys ir paprastumas pelnė jam didžiulį populiarumą tarp moterų ir viso pasaulio gerbėjų. Nepaisant savo šlovės, Mastroianni išliko kuklus ir žemiškas, dažnai prisipažindamas, kad jo populiarumas buvo labiau atsitiktinumo, o ne sąmoningų siekių rezultatas.
Nors jis buvo vedęs aktorę Flora Carabella, Mastroianni garsėjo romanais su kitomis garsenybėmis, įskaitant Catherine Deneuve, su kuria jis turėjo dukrą, aktorę Chiara Mastroianni. Šis romanas sustiprino jo tarptautinę šlovę, ypač Prancūzijoje, kur jis taip pat buvo gerbiamas kaip talentingas aktorius.
Paveldas ir reikšmė
Marcello Mastroianni mirė 1996 m. gruodžio 19 d. sulaukęs 72 metų, tačiau jo palikimas gyvena kino istorijoje. Per savo ilgą ir įvairiapusę karjerą jis sukūrė daugybę įsimintinų personažų, kurie ne tik atspindi italų kinematografo raidą, bet ir įkūnija universalias žmogaus būsenas, emocijas ir dilemas.
Mastroianni unikalumas buvo jo gebėjime natūraliai derinti intelektualumą, jautrumą ir humoro jausmą. Jis buvo aktorius, galintis būti melancholiškas ir linksmas, tragiškas ir komiškas vienu metu, o jo meistriškumas padarė jį nepamirštamu veidu pasauliniame kine.