Veronika Synenka / Tie2.lt
Iya Kiva – žinoma ukrainiečių poetė, vertėja, aktyvistė ir visuomenės veikėja, drąsiai reiškianti savo nuomonę svarbiausiais Ukrainos visuomenės ir politikos gyvenimo klausimais. Iya dalijasi savo požiūriu į dabartinę šalies situaciją ir literatūros vaidmenį joje. Atvirai ir be pagražinimų – šis interviu leidžia pažvelgti į vienos ryškiausių šiuolaikinės Ukrainos literatūros mąstytojų mintis.
,,Mano svajonė – kad ukrainiečių literatūra pagaliau būtų suvokiama kaip pilnavertė europietiška literatūra, turinti savo veidą ir balsą, o ukrainiečių autoriai būtų kviečiami į tarptautines literatūrines scenas dėl estetikos ir poetikos, kaip ir apie ką jie rašo, o ne dėl karo, kai tokie kvietimai traktuoja tam tikrą gerumo palaikymą. Ši parama, be jokių abejonių, yra labai svarbi ir vertinga, tačiau kai iš jos kyla politikos, kurios egzotizuoja ukrainiečių patirtį per karą, tai labiau atitolina mus nuo galimybės užmegzti tvarų dialogą su kitomis kultūromis, nei priartina.”, – sako ukrainiečių poetė Iya Kiva.
Kaip prasidėjo jūsų istorija su poezija? Kas įkvėpė meilę žodžiui?
Kai man buvo dešimt metų, su klasės drauge paėmėme eilėraštį iš mokyklinės programos, kuris mums atrodė nuobodus, ir pabandėme pagal jo rimas sukurti savo tekstus. Katryna tada pasakė: „Man nieko įdomaus neišėjo, o tavo eilėraštyje kažkas yra.“ Žinoma, nepamenu, koks buvo tas tekstas, bet pati mintis, kad egzistuoja būdas save išreikšti per žodžius, mane labai sužavėjo. Nuo tada pradėjau bandyti rašyti, bet daugiausia „į stalčių“. Tai truko iki dvidešimt septynerių metų, kai pirmą kartą išdrįsau viešai perskaityti savo tekstus. Tačiau žodžių stebuklas, dėmesys jiems, susidomėjimas etimologija ir prasmių niuansų tyrinėjimas mane lydėjo visą laiką, net kai dar nieko nežinojau apie filologiją kaip mokslą. Galėčiau pasakyti taip: vieniems patinka žaisti mašinėlėmis, kitiems – lėlėmis, o man visada patiko „žaisti žodžiais“ ir stebėti, kas iš to išeina. Kalbant apie įtaką, manau, kad tai susiję su tuo, jog mano tėvai visada skaitė knygas. Tad, pagal auklėjimo taisykles, skaičiau ir aš. Jie mėgo poeziją, dažnai cituodavo eilėraščius, ieškodavo retų autorių knygų Donbase. Juk knyga – tai pokalbio erdvė. Su savimi, kai rašai, su kitais – kai daliniesi tuo, ką parašei, tarp žmonių – kai keitiesi skaitytojų patirtimi. Dažnai toks pokalbis apie literatūrą tampa paprastesnis ir kažkuria prasme saugesnis nei tiesioginis minčių dalijimasis žiūrint į akis.
Iš kur semiatės įkvėpimo šiandien?
Aš nepriklausau tiems, kurie tiki įkvėpimo teorija, nes poezija – tai tam tikras mąstymo ir patirties suvokimo būdas: savo, kitų žmonių, mažesnių ar didesnių bendruomenių. Gyvenimas tiesiog vyksta, ir kultūros suteiktų priemonių dėka mes galime jį užfiksuoti žodžiais, nagrinėdami patirtį iš įvairių perspektyvų ir detalių.
Man labai svarbu toliau kalbėti apie meilę ir žmogiškumą, kurie laiko Ukrainos pasaulį egzistencinės grėsmės akivaizdoje. Myliu ir vertinu gyvenimą, o Ukrainos realybėje tai yra sąmoningas pasirinkimas ir didelė atsakomybė už atmintį, kurią paliksime po savęs – tiek prieš mirusius, tiek prieš gyvuosius.
Kaip jūsų kūrybos suvokimą paveikė persikėlimas iš Donecko?
Pirmiausia patikslinkime: tai ne persikėlimas, o priverstinis perkėlimas iš rusų okupuoto Donecko 2014 metais. Šis netikslumas žodžių vartosenoje per daugelį metų prisidėjo prie to, kad sakome, jog Rusijos ir Ukrainos karas prasidėjo 2014-aisiais, bet daug kas tai ignoruoja arba neigia. Nepadėkime ignoruoti karo nusikaltimų ir neteisybės.
Atsakau į klausimą: mano kūrybos suvokimas keitėsi kartu su manimi. Po 2014-ųjų aš ir tapau poete, nes atvykau į Kijevą ne kaip privilegijuota rašytoja, o kaip paprasta pilietė su dviem sportiniais krepšiais vasarinių drabužių. Man trūko visko: indų, patalynės, drabužių, svarbiausia – supratimo, kas aš esu ir ką daryti toliau. Rašymas tapo vieninteliu būdu pasakyti: „Karas egzistuoja, jis nutiko man ir mano miestui.“ Po 2014 metų aš negaliu tylėti – nei morališkai, nei poetine prasme
Jūsų eilėraščiuose dažnai paliečiamos karo, netekties ir tapatybės temos. Ar poezija padeda suvokti jūsų, kaip persikėlėlės, patirtį?
Eilėraščiai nepadeda suvokti patirties – jie ir yra patirties suvokimo forma. Nesvarbu, ar tai karo, ar taikos patirtis. Tai, ką rašau, yra tai, kaip galvoju; tai, ką noriu ir galiu pasakyti. Todėl poezija, kaip nuoširdus pokalbis su savimi, mano gyvenime tampa būdu vidinei kartografijai, benamystės ir pabėgėlio patirties apmąstymui, gyvenimo iki 2014 metų ir po jų jungties bei išskyrimo analizei.
Papasakokite apie savo rinkinius, ypač apie „Pirmas žiemos puslapis“. Kaip atsirado šios knygos idėja?
Priklausau tiems autoriams, kurie galvoja ne rinkiniais, o atskirais tekstais. Todėl mano atveju rinkinys – tai tarsi tam tikro laikotarpio ataskaita, kaip finansinė ataskaita. „Pirmas žiemos puslapis“ tapo tokia ataskaita už 2015–2019 metus ir kartu vidiniu leidimu galiausiai pasirinkti ukrainiečių kalbą kaip rašymo kalbą. Nenorėjau to daryti dirbtinai ar siekdama išorinio pritarimo, tarsi sakydama: „Pažiūrėkite, aš perėjau prie ukrainiečių kalbos“. Šis požiūris man visų pirma neetiškas. Todėl šis rinkinys tapo savotišku meilės prisipažinimu ukrainiečių kalbai, kaip bažnyčioje prisipažįstama noru susituokti – patvirtinimu šio pasirinkimo.
Kalbant apie tematiką, čia atsispindi ir Orumo revoliucija, ir Rusijos-Ukrainos karo pradžia, okupacija, benamystė, tam tikros šeimos istorijos ir istorinės traumos, taip pat nuojauta, kad žiema mūsų šalyje truks ilgai ir mes dar tik pradedame rašyti savo žiemos karo knygą. Kaip parodė 2022-ieji, šios nuojautos buvo pagrįstos.
Ar turite mėgstamų eilėraščių iš savo rinkinių? Kodėl būtent jie?
Man sunku įsivaizduoti, kad galima taip galvoti apie savo eilėraščius. Tai būtų tarsi kalbėti apie mėgstamesnius ar mažiau mėgstamus savo odos lopinėlius. Mano eilėraščiai – tai ir esu aš. Tai ta mano dalis, kurioje labiausiai esu pati savimi. Tam tikrą papildomą vertę man turi tik tie tekstai, jų interpretacijos ar skaitymai, kurie atveda į mano gyvenimą svarbius ir brangius žmones. Arba atskleidžia tokias mano tekstų prasmes, kurių pati, kaip autorė, nebuvau pastebėjusi. Arba sukuria itin subtilias ir gilias sąveikas, kaip, pavyzdžiui, nutiko su ukrainiečių kompozitore Alla Zagaykevič, kuri pagal mano tekstus sukūrė jau du kūrinius – „Priešybės ženklai“ ir „Kritimo psalmės“. Šių kūrinių dėka mano eilėraščiai dabar gyvena savarankišką muzikinį gyvenimą ir toliau kvėpuoja. O šiaip turėčiau pasakyti banalybę: akimirka, kai baigi eilėraštį, paverčia autorių skaitytoju. Tačiau skaityti save man nėra labai įdomu – kur kas įdomiau bandyti rašyti save toliau.
Kaip dirbate prie eilėraščio formos? Kas jums svarbiau – emocija ar techninis tobulumas?
Paprastai eilėraštį parašau nuo pradžios iki pabaigos vienu kartu. Tačiau mintyse apie jį, apie dalykus, kurie taps jo kūnu, galiu galvoti mėnesiais. Man svarbi tam tikra sinchronizacija tarp kūno, emocijų, minčių ir laiko, kuriame gyvenu, nes iš to gimsta mano kalba. Kitaip tariant, turiu jausti tekstą, kurį rašau – tiesiogine prasme, kūno lygiu (man tai dažniausiai širdis arba smilkiniai). Jis turi būti svarbus man kaip mintis, kurią, rašydama eilėraštį, pirmiausia atskleidžiu ir ištariu sau. Ir ši mintis kartu yra emocija, kuri veda kalbą nuo pirmo žodžio iki teksto pabaigos. Rašymo metu turinys ir forma man yra tas pats, tačiau, atrodo, apie tai jau seniai iki manęs pasakė Hegelis.
Jūs taip pat verčiate kūrinius. Kaip renkatės autorius vertimui?
Prasidėjus plataus masto karui, mano vertėjos identitetas tarsi sustojo – savanorystė ir žmogiškos užduotys, be abejo, yra svarbesnės už dar vieną išverstą tekstą. Yra trys būdai. Gali būti pasiūlyta išversti tekstą. Tada sprendi, ar leidykla, autorius tau tinka, ar pavyksta pajusti tekstą taip, kad vertime jis skambėtų deramai. Tokiu formatu nuo 2019 metų bendradarbiauju su projektu „Pižaminė biblioteka“, kuri užsiima vaikiškų knygų apie žydų kultūrą platinimu – šias knygas verčiu ir redaguoju. Jos išleidžiamos leidykloje „Dvasia ir literatūra“ ir platinamos nemokamai. Dalies mano šeimos šaknys – Berdyčeve, Holokaustas – taip pat mano šeimos istorija, todėl dalyvavimas šiame projekte – tai tam tikras ryšys su prarastu žydų pasauliu, kuris kadaise buvo neatsiejama didelio ukrainiečių pasaulio dalis.
Jei pati renkuosi autorius, tai yra du variantai: tekstas gali būti labai artimas vidumi ir emociškai, kai galvoji: „Aš irgi taip jaučiu, tai ir apie mane“, arba sukelti intelektualų susižavėjimą. Tokiu atveju autorius gali būti ne itin artimas rašymo optika ir priemonėmis, tačiau suvoki tam tikrų jo tekstų ar viso kūrybos palikimo svarbą ir reikšmę. Šiuos du požiūrius palyginčiau su įsimylėjimu ir draugyste kaip būdais mylėti.
Kas jums sudėtingiau – rašyti savo eilėraščius ar versti kitų kūrinius?
Šie sunkumai yra skirtingo pobūdžio ir labai priklauso nuo kiekvieno atskiro teksto.
Rašant sunku pamatyti vertę savo patirtyje, mintyse ir tam tikrų dalykų supratime, kad galų gale užfiksuotum visa tai popieriuje ar kompiuteryje, nes fiksacijos verti tikrai ne visi dalykai. Juk rašymas susideda tiek iš parašyto, tiek iš neparašyto. Jei įsivaizduotume žmogaus parašytų tekstų visumą kaip partitūrą, svarbios ne tik natos, bet ir pauzės, kurios taip pat turi savo reikšmę ir priežastis. Eilėraštis – tai tik matoma dialogo dalis, kurį autorius nuolat veda su savimi ir pasauliu.
Vertimas tam tikra prasme suteikia pranašumą – jau turi parašytą tekstą ir tau belieka priderinti jį prie savo kalbos ir kultūros. Tačiau kas paprasčiau: statyti ar perstatyti namą, siūti ar perdirbti kostiumą – tai filosofinis klausimas. Be to, visi suprantame, kad bet koks vertimas, ypač poezijos, neišvengiamai susijęs su praradimais, nes eilėraštis – tai visų pirma tam tikras kvėpavimo būdas: kalbos ir konkretaus autoriaus kvėpavimas kalboje ir per kalbą. Visi mes kvėpuojame skirtingai, nieko nepadarysi, tačiau bandymas išgirsti ir pajusti kito kvėpavimą – tai didelis iššūkis ir didelis džiaugsmas, jei pavyksta.
Be to, rašymas ir vertimas susiję su skirtingais atsakomybės lygmenimis. Rašant atsakai tik sau ir kalbai, o verčiant – taip pat ir autoriaus tekstui. Duoti pažadą sau ką nors padaryti – viena, duoti tokį pažadą kitam žmogui – jau kas kita.
Ar laikote vertimą savotiška kultūrų dialogo forma? Kokie iššūkiai kyla šiame procese?
Taip, neabejotinai. Tačiau tai ne tik dialogas tarp kultūrų, bet ir apskritai tarp žmonių. Juk viskas pasaulyje yra vertimas, nes bandydami ką nors suprasti, mes tai išverčiame į savo asmeninę kalbą ir individualų mąstymo būdą. Taigi literatūrinis vertimas – tai visų pirma kito žmogaus ir jo kitoniškumo išklausymas, kuris padeda išplėsti vertėjo, skaitytojų, o vėliau, jei tekstas ar jo autorius tampa diskurso dalimi, ir priimančios kultūros įsivaizdavimo repertuarą.
Iššūkiai čia labai įvairūs. Dažnai tai būna teksto supratimui būtino konteksto stoka. Pavyzdžiui, jei verčiame Afrikos autoriaus tekstą gyvendami europocentristinės švietimo paradigmoje, vargu ar jis bus visiškai suprantamas be papildomų žinių apie autorių, jo šalį, tradicijas, istoriją ir kultūrą. Paprastai tokie dalykai formuojami per pratarmes ir postfaces, straipsnių ciklus, tinklalaides apie tam tikrų šalių kultūras, mokslinius darbus akademinėje srityje, o svarbiausia – sistemingą dialogą tarp šalių festivaliuose, viešose diskusijose ir institucijų veikloje.
Juk neturėdami gyvenimo tam tikroje šalyje patirties arba dažnų jos lankymų mes dažnai neturime žinių apie ją, o tik įsivaizdavimą apie ją. Tokiam įsivaizdavimui formuoti galima daryti įtaką tuo, ką verčiame ir kaip apie tai kalbame. Iššūkiu gali būti ir tai, kad tie patys dalykai skirtingose kultūrose turi labai skirtingas, o kartais ir priešingas interpretacijas.
Pavyzdžiui, jei Europoje sąvoka „europinės vertybės“ siejama su kažkuo teigiamu, priešpastatant Rusijos pasauliui su jo nuolatiniu grįžimu į diktatūrą ar autokratiją, tai daugeliui Afrikos šalių gyventojų ši sąvoka reiškia vietinių tradicijų ir kultūrų griovimą, kolonializmo patirtį. Kitaip tariant, darbas su kita kultūra vertimo lygmenyje reikalauja kompetencijos, jautrumo ir suvokimo, kad mūsų interpretacijos yra laikinos, kartais konfliktiškos, traumuojančios ir skausmingos.
Kultūrinis dialogas – tai visada ilgas darbas. Norint tai pasiekti, reikia ekspertų centrų, tiek pačioje Ukrainoje, tiek užsienyje, o tam reikia didelių finansinių išteklių ir nuoseklios valstybės politikos.
Be to, norint, kad ukrainietiška literatūra būtų matoma kitų kultūrų diskursuose, būtina kurti vertėjų tinklą tose šalyse, kur norime būti matomi. Tai reikalauja ne tik leidybos finansavimo, bet ir Ukrainos studijų centrų užsienyje atidarymo, nes vien išversti knygą nepakanka. Reikia dar ir ekspertų, kurie sukurtų kontekstą gilesniam suvokimui, taip pat tarpkultūrinio dialogo centrų, kur tie dialogai galėtų vykti tiesiogiai. Taip pat manau, kad mums reikalingos vertimo mokyklos, kurios galėtų kaupti teoriją ir vertimo praktiką iš ukrainiečių kalbos į kitą kalbą. Tai formuotų tam tikrą kartų perdavimą tarp vertėjų, nes toks darbas negali prasidėti ir baigtis tik su atskirais žmonėmis.
Kaip vertinate šiuolaikinę ukrainieičių poeziją? Ar yra autorių, kurie jums ypač artimi?
Man atrodo, kad šiandieninę ukrainiečių poeziją galima laikyti būdu išsaugoti ukrainiečių tapatybę, tiek kaip jos buvimo patvirtinimą, tiek kaip archyvą – savotišką idėjų, minčių, metaforų ir įvaizdžių banką, į kurį galime kreiptis dabar ir kurio dėka mūsų kultūrą galėsime atstatyti ateityje. Ji taip pat grąžina mums jautrumą gyvenimui, o taip pat – orumą, tai, kad mes vis dar gyvi, nes galime taip jausti, taip rašyti, taip mylėti vieni kitus ir nekęsti priešų. Jei palyginsime Ukrainą su dideliu kūnu, esančiu reanimacijoje, tai poezija yra tas, kuris palaiko gyvybę jame, stengdamasis išgydyti šį kūną, kuris kasdien patiria vis naujas traumas. Jei kalbėsime apie konkrečius autorius, nenorėčiau vardyti, nes yra daugybė ukrainiečių poetų, kuriuos labai gerbiu. Tačiau taip atsitiko, kad per invaziją dažnai grįždavau prie Boriso Gumenyuko eilėraščių, kuris nuo 2022 metų pabaigos laikomas dingusiu be žinios. Jo „Testamentas“ – tekstas, į kurį nuolat grįžtu, kad verksčiau ir palaikyčiau teisėtą pyktį, kuris šiandien yra ne tiek naikinanti emocija, kiek tam tikras anglis, suteikianti šilumą ir leidžianti judėti į priekį. Tegul šis mūsų pokalbis taip pat primins apie Boriso likimą ir jo poeziją.
Kaip, jūsų nuomone, karas veikia ukrainiečių literatūrą?
Tai labai sunkus klausimas. Iš vienos pusės, karas – tai negrąžinamos netektys. Ypač negrąžinamos kultūrinės netektys. Leiskite prisiminti tik Viktoriją Ameliną, Volodymyrą Vakulenko ir Maksimą Kryvtsovą, nors sąrašas ukrainiečių kultūros veikėjų, kuriuos sunaikino Rusija, deja, yra daug ilgesnis. Nei šių žmonių, nei jų ypatingų autorių, vertėjų, leidėjų, redaktorių, vadybininkų ir kitų požiūrių niekas nepakeis. Kiekvieno šio vardo vieta mūsų kultūroje dabar visada bus didelė tuštuma. Tačiau Rusija naikina ukrainiečių intelektinį potencialą ne tik fiziškai, bet ir netiesiogiai, nes karas atima erdvę pilnavertėms mintims, kūrybai, planų kūrimui ir savo galimybių įvertinimui, kad galėtume ką nors išsakyti, griauna vaizduotę ir mąstymą. Karas taip pat išsekina ukrainiečių kultūrinę infrastruktūrą ne mažiau nei bet kurią kitą.
Iš kitos pusės, literatūros įrankiai padeda mums tapti matomiems, suteikia viltį, kad mūsų nesunaikins, kad mes nebusime galutinai ištrinti, padeda ieškoti sąjungininkų užsienyje. Kadangi naujienos tam tikru momentu, taip veikia žmogaus psichika, tampavieno tipo informacijos srautu, literatūra – tai visada istorijos apie konkrečius žmones, apie žmogų apskritai, ji suteikia erdvę kitų patirčių išgyvenimui, jų palyginimui su savo, užuojautai, emocinei reakcijai, dialogui, grąžina vertę kiekvieno iš mūsų asmeniniam egzistavimui.
Ar literatūra turi būti politinė?
Akivaizdu, kad literatūra priklauso simbolinės galios pasauliui, o tai reiškia, kad ji yra švelni galia, padedanti formuoti tam tikrą save (pasaulio, valstybės, visuomenės, kultūros, bendruomenės, atskiro žmogaus) įvaizdį, kurį mes naudojame formuodami socialines ir kultūrines politinio gyvenimo taisykles. Kadangi kalba, kuria mes apibūdiname save ir tai, kaip norime gyventi, kas mums priimtina ar nepriimtina, kas yra geras ar blogas, naudingas ar žalingas, yra jausminga, sustiprinta ir formuojama į naratyvus, kurie tampa visuomenės sutarties ir kasdienių kultūrinių praktikų dalimi, pirmiausia, teksto lygiu. Politikos menas visada prasideda nuo teksto meno. Šiuo požiūriu literatūra taip pat yra politinė, kaip ir viskas mūsų gyvenime. Kita vertus, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus atsakomybės lygio, noro dalyvauti tam tikruose procesuose ir prisiimti atsakomybę, įskaitant žodžius ar, pirmiausia, žodžius. Nes galima gyventi realybėje, kurioje pasakoma: „Kodėl tavo sūnus guli cinko karste? Nežinau, aš nesidomiu politika“, deleguojant atsakomybę už savo gyvenimą tam tikram vadybininkui, arba galima gyventi pasaulyje su šūkiu „Asmeninis – tai politinis“, kuris atsirado antrosios amerikiečių feminizmo bangos metu, suprantant, kad mūsų egzistavimo politika, t.y. tam tikri mūsų gyvenimo taisyklės ir normos, norai ir siekiai, galimybės ir apribojimai formuojami kiekvieno iš mūsų. Arba galima pagalvoti apie literatūrą kaip politiką taip: jei tekstas – tai vieta balsui ir vieta balsui, tai rašymas – tai balsavimo forma, kažkas panašaus į rinkimų biuletenį, kuriame nusprendžiame savo gyvenimo ir aplinkinio pasaulio ribas.
Kas jums šiuo metu reiškia „namai“?
Bijau, kad ši sąvoka man nieko nereiškia: žodis iš žodyno, šalia kurio – didelis baltas dėmės plotas. Juk praradus namus dėl karo, prarandi ir socialinę ekosistemą, kurią kūrei su savo šeima dešimtmečiais. 2014 metais ji pirmą kartą sugriuvo, nes aš išvažiavau, 2022-aisiais – antrą kartą, nes išvažiavo, išėjo į frontą arba buvo nužudyti žmonės, su kuriais kūriau naują socialinę ekosistemą toje Ukrainos dalyje, kur karo dar nebuvo. Neužsimenu apie karo psichologinį poveikį mums visiems, nes jo ne taip lengva įvertinti. Kartais žmonės, dėkui Dievui, yra gyvi, bet jie jau yra nauji, kitokie ir vieni kitiems nepažįstami žmonės, su kuriais dažnai nepavyksta vėl sukurti dialogo. Namų pojūtyje socialinis komponentas yra labai svarbus, norime mes to ar ne.
Kita vertus, aš jaučiuosi kaip namie ten, kur aplink mane skamba ukrainiečių kalba. Tai gali būti tiek Ukrainoje, tiek atsitiktinėje pokalbyje, nugirstame kur nors užsienyje. Po 2022 metų vasario idėja apie namus man tapo ne vidiniu erdviu – sakykime, kažkokiu būstu su sienomis, skalbimo mašina ir gėlėmis ant palangės, bet labiau išoriniu erdviu – tai Ukraina kaip idėja, ukrainiečių valstybingumas, ukrainiečių tapatybė. Jei sakyti kuo griežčiau, karo situacijoje dėl visiško sunaikinimo man svarbu, kad turėčiau ką atsakyti į klausimą: „Iš kur jūs?“, o ne kur užvirti arbatą.
Kaip jūs matote poeto vaidmenį ir misiją pasaulyje, kuris taip greitai keičiasi?
Ginti nuoširdumą, sąžiningumą, žmogiškumą ir meilę, nes pasaulį kuria arba naikina žmonės. Jei poezija yra menas, reikalaujantis tikslumo ir klausos, tai poeto darbas – būti pasaulio seno pianino derintojui, kuris nuolat sugenda ir skamba neteisingai.
Koks yra jūsų didžiausias troškimas kaip autorės ir žmogaus?
Kalbant apie literatūrą, mano svajonė – kad ukrainiečių literatūra pagaliau būtų suvokiama kaip pilnavertė europietiška literatūra, turinti savo veidą ir balsą, o ukrainiečių autoriai būtų kviečiami į tarptautines literatūrines scenas dėl estetikos ir poetikos, kaip ir apie ką jie rašo, o ne dėl karo, kai tokie kvietimai traktuoja tam tikrą gerumo palaikymą. Ši parama, be jokių abejonių, yra labai svarbi ir vertinga, tačiau kai iš jos kyla politikos, kurios egzotizuoja ukrainiečių patirtį per karą, tai labiau atitolina mus nuo galimybės užmegzti tvarų dialogą su kitomis kultūromis, nei priartina.
Bet iš tiesų norėčiau pasakyti, žinoma, kad mano troškimas – tai Ukrainos pergalė, tačiau problemų spektras čia platesnis: nauja tarptautinė saugumo ir taikos architektūra; Europos projekto išsaugojimas, nes visi suprantame, kad Rusijos ir Ukrainos karas yra nukreiptas ne tik į ukrainiečių ir ukrainiečių tapatybės sunaikinimą, bet ir į pasaulį, kuris kuriamas pagal sutarties laikymosi, diskusijų, atvirumo, jautrumo ir paritetiškumo principus; tarptautinis karinis tribunolas Rusijai, rusų imperinio projekto likvidavimas ir kt. Akivaizdu, kad be šių dalykų apie jokią tvarią taiką Europoje ir ne tik tikrai negalėsime kalbėti.