Valdonė Rudenkienė/Tie2
,,Mokantis baleto yra koreguojami visi tavo natūraliai būsenai būdingi judesiai. Jie keičiami naujais, tinkamais šokiui, sintetiniais, nenatūraliais judesiais ir formomis. Tokia primesta transformacija reikalauja begalės pastangų ir savikontrolės. Mokytojui tolydžiai suvaldyti šio proceso neįmanoma, reikalingas papildomas kontrolės mechanizmas. Galbūt todėl artistą visą gyvenimą lydi veidrodis. Tai tarytum prižiūrėtojas, kuriame visada gali įvertinti savo padėtį ir ją koreguoti“. Ištrauka iš K. Chlebinsko akademinės esė TSPMI „Institucinė dresūra baleto teatre, per Foucault prizmę“.
Dvidešimt metų šokęs klasikinį baletą, šiandien Kipras šoka tik savo malonumui. Juokiasi, kad nuo baleto niekada nebepabėgs, nes tai – jo gyvenimo dalis. Vis dėlto buvęs pačiame karjeros pike, Kipras užtrenkė profesionalaus klasikinio baleto duris ir pasuko, kaip pats juokaudamas sako, į jam dar nepažintą žemiškąjį pasaulį. Baigė politikos mokslus Vilniaus universitete, stažavosi tarptautinėse institucijose, o šiandien sėkmingai darbuojasi komunikacijos ir renginius organizuojančioje agentūroje, dalyvauja įvairiuose projektuose, laisvalaikiu šoka. Klausantis Kipro, atrodo, kad jo gyvenimas tarsi padalintas į du etapus – balete ir po jo.
Jaudiniesi?
Žinoma, nenoriu nusišnekėti (juokiasi).
Tau svarbu, ką apie tave galvoja?
Kaip ir kiekvienam?
Esi šiek tiek egocentriškas? Ir kaltas dėl to baletas (provokuoju)?
Nežinau, ar esu egocentriškas. Manau, taip. Baletas mano gyvenime buvo svarbiausias. Šokdamas formavausi ne tik kaip šokėjas, bet ir kaip žmogus. Kita vertus, sunku pasakyti kokios savybės padeda atsiskleisti šiame mene. Galbūt egocentriškumas – viena jų? Profesionalus baletas žmogaus gyvenime atsiranda apie dešimtus jo gyvenimo metus ir lydi visą asmenybės brandos laiką. Sunku pasakyti, kas kam daro įtaką – ego rezultatams, ar rezultatai ego.
Augant aplinkoje, kurioje baletas itin svarbus (abu Kipro tėvai buvę baleto šokėjai – red. pastaba), vaikui turbūt nėra sunku apsispręsti, kokį kelią pasirinkti? Kada supratai, kad nori šokti klasikinį baletą profesionaliai?
Nebuvo kažkokio specialaus apsisprendimo momento. Jei kažkam tai buvo egzotika, man baletas buvo savaime suprantamas dalykas. Gal net sunkiau buvo suprasti, kaip kažkas galėjo gyventi be baleto. Neįsivaizdavau, koks yra gyvenimas be baleto. Pamenu, žiūrėdavau į žmones gatvėje ir mįslingai galvodavau, kaip atrodo gyvenimas už operos ir baleto teatro ribų.
Šokyje buvai nuo mažų dienų?
Na, kai augi tokioje aplinkoje, nešokti turbūt neįmanoma (juokiasi), bet profesionaliau pradėjau žiūrėti nuo dešimties, kai apsisprendžiau lankyti baleto mokyklą. Nors tai nebuvo joks labai apgalvotas sprendimas. Mama griežtai prieštaravo, norėjo, kad būčiau architektas. Buvau pirmūnas, mėgau matematiką, gerai piešiau, braižiau ir sėdėjau pirmame suole. Vieną dieną manęs tiesiog paklausė, ar noriu lankyti baleto mokyklą? Ir aš nė nemirktelėjęs pasakiau, kad taip, nes labai romantizavau teatrą, spektaklius. Greitai supratau, kad scenos užkulisiai ne tokie romantiški. Gal net ir mano išėjimas iš baleto buvo susijęs su keista būsena, kai visą laiką tarsi kažkam kažką įrodinėji. Žinoma, visų pirma sau. Bet tai labai alinantis užsiėmimas, kuris tave sekina ir fiziškai, ir psichologiškai.
Savo akademinėje esė „Institucinė dresūra baleto teatre, per Foucault prizmę“ aprašai savo, kaip šokėjo, patirtį lygindamas ją su M. Foucault analizuojamu žmogaus institucionalizavimo fenomenu – valdžios ir pavaldumo santykį, besąlygišką paklusnumą, netgi savotišką žmogaus įkalinimą ir nuolatinę kontrolę. Ar tai paralelė baleto šokėjo santykiui su instituciniu teatru? Ar šokdamas baletą apie tai galvojai?
Apie tai pradėjau galvoti tik palikęs baletą. Kai šoki, neturi laiko galvoti apie kitus dalykus nei šokis. Esi nuolatiniame repeticijų ir spektaklių verpete. Šokis tave įtraukia taip, kad viskas atrodo normalu. Keistumus supranti tik vėliau, kai jau gali pažvelgti iš šono. Kita vertus, nebūkim naivūs. Teatras nėra šventovė ar angelų buveinė. Teatras – formali, teisės aktais reglamentuota institucija. Todėl visi dėsniai, taikomi valstybinėms institucijoms, galioja ir teatrui. Kitas klausimas, kaip suvaldyti individualybes, veikiančias tokioje specifinėje institucijoje? Talentingas menininkas kausis iki galo už savo saviraiškos laisvę, galimybę spindėti scenoje.
Dabar pyksti ant baleto?
Turbūt jau nebe. Buvo laikas, kai gal kažkiek jaučiau užgautas ambicijas, bet ambicija juk iš esmės nėra vienareikšmis dalykas. Kartais perdėti, bet neišsipildę lūkesčiai žlugdo, mažina pasitikėjimą savimi. Man labiau patinka iššūkiai, kai veikla nuosekli, kai nėra nereikalingų, slegiančių ambicijų. Išėjęs iš teatro atradau harmoningą santykį su baletu. Iki tol santykis buvo sudėtingas: nulemtas nuolatinių pastangų, ambicijų ir kovos su pačiu savimi. O tai jau nėra organiška. Nebėra natūralu, nebėra balanso. Šiandien aš turiu sveiką požiūrį į šokį. Dažnai pagalvoju: jei būčiau taip mąstęs nuo pradžių, gal viskas būtų buvę kitaip? Mačiau, kad daugiausia pasiekę baleto šokėjai su šokiu turi labai gerą, nekomplikuotą santykį. Savo patirtį priėmiau kaip gerą gyvenimo pamoką. Kuo ji skaudesnė, tuo geriau įsisavinama.
Sakydamas, kad šokėjui itin svarbus sveikas santykis su šokiu, turi minty, kad mūsų šokio institucinėje sistemoje yra kažkas negerai?
Nemanau, kad kalta mokykla ar teatras. Visur tie teatrai veikia panašiai. Labiau kalbu apie patį žmogų. Žinoma, jei analizuosi socialinių mokslų aspektu, kas tas lemiamas veiksnys, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi, turbūt dedamųjų dalių būtų daugiau.
Baletas dažnai asocijuojasi su perfekcionizmu, tiesa?
Balete labai daug perfekcionizmo: šokis, judesiai, kūnas – viskas turi būti kiek įmanoma tobuliau. Balete viskas apie perfekcionizmą. Mokydamasis baleto tarsi eini prieš gamtą, priešiniesi žmogaus prigimčiai – keiti, šlifuoji kūną, judesius, eini prieš žmogaus prigimtines galimybes. Baletas siekia būti kuo toliau nuo žemiškojo žmogaus. Turi būti tarsi pakylėtas virš visko. Tuo jis ir žavi. Tačiau tame kuriamame perfekcionizmo pasaulyje dalyvauja gyvi žmonės – baleto šokėjai.
Galbūt tai ir sukuria psichologinį diskomfortą, kad tu nuolat esi siekiamybės būsenoje? Bet vieną dieną pavargsti?
Tam tikra prasme. Netgi, kai viską darai maksimaliai, tu vis tiek nebūsi tobulas. Klasikiniame balete neįmanoma būti tobulu. Kai, tuo tarpu, šiuolaikiniame šokyje priešingai – čia siekiama individualumo, natūralumo, organiškumo. Klasikiniame balete siekiama kažką atkartoti, tarsi nutapyti tą patį tobulą paveikslą tik dar tobuliau. Šiuolaikiniame – tas paveikslas kas kartą kitoks.
Ar manai, kad klasikiniame balete reiktų kažką keisti?
Ne, žinoma ne. Klasikinis baletas yra toks, koks yra. Jis susiformavo istoriškai, praėjo įvairius procesus, evoliuciją. Kiekvienas gali rinktis, koks šokio žanras jam artimas.
Ar yra baleto mokykla, kuri diktuoja baleto madas?
Baleto mokyklos skiriasi kūno formavimo ir šokio technikos metodais. Tačiau šiandien baletas labai transformavosi. Sakyčiau, suglobalėjo. Baleto mados formuojasi labiau per visuomenės grožio ar meno pojūčio supratimą O dėl mokyklų… Gal didesnę reikšmę gavo pedagogo-repetitoriaus vaidmuo. Kitą vertus, jis visada buvo svarbus. Kiekvienas dėstytojas atsineša ir perduoda mokiniui savo žinias, patirtį. Žinau tam tikras klišes, bet neišskirčiau nei vienos baleto mokyklos kaip geresnės ar prastesnės. Kiekviena turi savų niuansų. Istoriškai vienos baleto mokyklos garsėjo griežtumu, prievarta ir baleto internatais, pavyzdžiui, Rusija. Kitos – baletą siejo su karalių rūmais ir aristokratija. Kaip buvo Prancūzijoje. Nors griežtumas ir disciplina balete vėliau labai išplito. Atsirado požiūris, kuo jaunesnis žmogus pradeda šokti, tuo geresniu baleto šokėju jis tampa.
Minėjai, kad balete daug nuolankumo?
Nuolankumas ir gyvenime nėra visada blogai. Balete jis kitoks – privalai išklausyti žmogaus, kuris stebi tave iš šono, nuomonę. Net ir minėtas stebuklingas veidrodis nepajėgus visko aprėpti 3D formatu, juo labiau įvertinti tokius mįslingus dalykus kaip scenos pojūtis ar charizma. Bet tai padeda neužsidėti karūnos, nes balete kartais gali pasijusti ypatingesniu už kitus. Nuolankumas šiuo atveju galėtų reikšti prievolę priimti kritiką. Bet juk taip yra ir gyvenime, ne tik balete.
Šiandien tu pats esi labiau šiuolaikinio baleto gerbėjas?
Taip. Nes ten daugiau laisvės, kūrybos, sveiko santykio su šokiu. Jis yra ir arčiau žmogaus prigimties. Šiuolaikinis šokis yra liberalus. Jis neigia bet kokius suvaržymus. Kaip žanras atspindi šiuolaikinės visuomenės filosofines paradigmas. Šiuolaikinį šokį įdomu kurti, šokti ir apie jį mąstyti.
Manai, kad kiekvienas žmogus gali šokti?
Taip. Ne tik gali, bet ir turėtų. Šokis išlaisvina. Pasaulyje daug patirčių, kai žmonėms suteikiama pagalba šokiu. Kiekvienas žmogus gali šokti taip pat kaip mylėti, kvėpuoti, verkti. Tai prigimtiniai dalykai, kurie yra užkoduoti mumyse.
Ką patartum žiūrovui, kuris ruošiasi apsilankyti baleto spektaklyje? Pasiskaityti kūrinį, recenzijas, pasiruošti?
Visa žmogaus kasdienė būtis yra pasiruošimas klasikinio baleto žiūrėjimui (juokiasi). Muliažinio dramblio žingsniavimas „Bajaderėje“ ar plastikinių gulbių skrydis virvelių pagalba yra rimtas estetinis iššūkis šiuolaikiniam žiūrovui. Vis dėlto XIX a. šedevrų pakylėjantis poveikis neišvengiamas. Šedevrai kalba visiems suprantama kalba. Nors, man atrodo, kad geriausiai baletą supranta vaikai.
Klasikinis baletas dažnai asocijuojasi su geru skoniu, statusu, mada?
Išties asocijuojasi. Elitinių kvepalų reklamos, haut couture šou, prabangūs vakarai – visur figuruoja baletas, balerinos, puantai, diademos, plunksnos. Nestebina, juk baletas gimė iš prabangos, karaliaus Saulės absoliučios valdžios. Gaila, kad ši prabanga neatsispindi baleto artistų pajamose.
O pats ar leistum savo vaikus į klasikinį baletą?
Ne. Nebent jie patys to labai norėtų. Šiandien man neatrodo, kad klasikinis baletas yra geriausia, ko tu gali norėti savo vaikui. O juk vaikui nori tik geriausio.
Kodėl?
Klasikinis baletas riboja fantaziją, įkalina. Savo vaikams linkėčiau šokio, kuris išlaisvina. Aš nelabai prisimenu savo paauglystės. Taip, neturėjau tų problemų, kurias turėjo paaugliai, nes gyvenau kitaip: mintys sukosi, kaip išsimiegoti ir kaip kuo geriau atlikti vieną ar kitą judesį. Tu turi tikslą ir viskas sukasi apie jį. Už tai esu dėkingas baletui. Kita vertus, tai labai riboja. Būnant baleto artistu nieko negali planuoti, savo planus žinai tik savaitei į priekį. Negali tiesiog išeiti su draugais, padiskutuoti prie vyno taurės, paskaityti knygos. Nuolat didelis užimtumas ir disciplina.
Kelių išėjai iš klasikinio baleto?
Dvidešimt aštuonerių. Reikėjo pasirinkti – studijos ar teatras. Tik mano klaida, kad viską labai sureikšminau. Man tada atrodė, kad visas mano gyvenimas baigtas ir aš niekada nebešoksiu. Bet praėjo laiko ir aš vėl šoku. Tik dabar mano požiūris į šokį daug geresnis, lengvesnis.
Pasijautei išėjęs į laisvę?
Sunku net lyginti. Gyvenimas teatre man patiko. Pakankamai komfortiška: už tave viskas suplanuota, neturi daug pasirinkimų. Pasirinkimai vargina. Geros emocijos scenoje, adrenalinas, garantuota alga. Išėjęs iš teatro, patenki į ganėtinai sudėtingus procesus, padaugėja kitokios atsakomybės.
Koks buvo tavo išėjimas? Ar gavai pagalbos iš valstybės ar tiesiog išėjai į niekur?
Ėjau ir išėjau. Gavau išeitinę kompensaciją pagal įstatymą, kitą dieną išvažiavau stažuotis į Lietuvos ambasadą Belgijoje. Išėjęs iš baleto pasaulio, turėjau išmokti to kito pasaulio taisykles (juokiasi). Ir vis dar mokausi.
Ar baleto artistui svarbus pripažinimas?
Nežinau, man atrodo, kad tai yra pavojingas dalykas. Mano supratimu, tai turėtų būti ne siekiamybė, o šalutinis faktorius.
O tau jo reikėjo?
Man reikėjo pripažinimo. Bet greičiau dėl tam tikrų patirčių. Buvo laikas, kai galvojau, jog, jei mane visi mylės, ir aš save pamilsiu. Deja, tai netiesa.
Ko palinkėtum jauniesiems baleto šokėjams?
Negalvoti apie tai, ko iš tavęs tikisi kiti. Tikėti ir pasitikėti savimi, būti savimi, o ne tuo, kuo kiti nori, kad būtum. Nekovoti, o priimti – tik taip tobulėsi. Klausyti savęs, sustoti, kai sunku, bet svarbiausia visada būti santarvėje su savimi. Įsivaizduokime, kaip atrodo baleto artisto kasdienybė: repeticijos šešis kartus per savaitę, vienuolika mėnesių per metus – be pertraukų nuo dešimties metų. Bet tu, visų pirma, esi žmogus. Todėl labai svarbu girdėti ir priimti save. Baleto artistai yra labai jautrūs. Nuolat esi mokomas įtikti, išspausti iš savęs kuo daugiau. Savęs baudimas, kritika sau – nuolatiniai palydovai. Žinoma, jausmas kai esi virš kasdienybės, tikrai ypatingas. Bet tai yra apgaulė. Iliuzija. Jausmas, kurį jauti tik tu vienas.
Jei dabar paklaustų to dešimtmečio berniuko: ar šoksi baletą? Ką atsakytum, jau žinodamas, kaip ten viskas yra?
Manau, kad ir vėl atsakyčiau – taip. Nes jau žinočiau, kaip ten viskas, ir kaip turėčiau elgtis (juokiasi). Kita vertus, jei turėčiau galimybę grįžti į praeitį, norėčiau nugyventi taip pat. Tik viską dar labiau vertinčiau.
