Natalija Serebriakova / Tie2.lt

Šių metų Kanų kino festivalio konkursinėse programose buvo pristatyti trys filmai, turintys ukrainietiškų šaknų – „Militantropos“, sukurtas „Tabor Production“, Mila Žluchtenko „Kritinė padėtis“ ir Polinos Piddubnos „Mano močiutė – parašiutininkė“. Žluchtenko ir Piddubna šiuo metu gyvena Vokietijoje, o jų filmai yra šios šalies gamybos, tačiau režisierės turi Ukrainos pilietybę, o jų kūriniai pasakoja apie Ukrainą.

„Militantropos“

Kanų festivalio paralelinėje programoje „Režisierių dvi savaitės“ buvo pristatytas ukrainietiškas dokumentinis filmas „Militantropos“ – vienintelis pilnametražis Ukrainos projektas šių metų atrankoje. Tai ne tiesiog filmas apie karą, o gilus, beveik intymus pasakojimas apie tai, kaip karas keičia kasdienybę. Jei „Oskaro“ laureatas Mstyslavo Černovo „20 dienų Mariupolyje“ buvo reportažas iš paties įvykių epicentro, tai „Militantropos“ vaizduoja gyvenimą konflikto šešėlyje – kasdienybę, kuri nebepriklauso pati sau.

Sukurtas stebimojo dokumentinio kino stiliumi, jis fokusuojasi į kareivius – ne kaip herojiškas figūras, bet pavargusius, žmogiškus ir tylius žmones. Čia nėra pagrindinio herojaus ar siužeto linijos, bet yra stipri vizualinė žinutė: karas nešaukia – jis tiesiog gyvena ir pulsuoja aplink. Kamera rodo sužeistą kariškį, ligoninėje užsidedantį šalmą, sudegusį dangų, kaimiečio ašaras dėl nužudytos karvės ir futbolo rungtynes planšetėje apkasų viduryje – momentus, kurie drauge kuria daugiasluoksnį šiandieninės Ukrainos paveikslą.

Filmas siuva šalį į vieningą pasakojimą – nuo rytinių kaimų iki Kijivo, kur Nepriklausomybės aikštėje stovi sudegusi priešo technika. Tai ne apie tai, kad karas tapo kasdienybe, o apie tai, kad skausmas ir įtampa tapo naująja realybe. Ypač paveiki Kalėdų scena Kijevo metro – dainos chaoso viduryje ir kontrastas su didvyrio laidotuvėmis, kur jį išlydi artimieji, tarp jų ir paauglys berniukas, kurio akyse įstrigo ašaros. „Militantropos“ – ne apie aukas, o apie tuos, kurie kovoja kiekvienas savaip.

Pavadinimas – lotyniškų žodžių „karys“ ir „žmogus“ kombinacija – simbolizuoja naujo tipo žmogų, gyvenantį tarp baimės ir pareigos, tarp netekčių ir vilties. Filmą kūrė režisierių ir operatorių komanda, kuri jau anksčiau buvo įvertinta Kanuose ir kituose festivaliuose. Filmo prodiuseris Maksymas Nakonečnyj 2022 metais Kanuose pristatė savo filmą „Drugelio vizija“. Alinos Horlovos, Jeļizavetos Smit ir Semeno Mozgovojo „Militantropos“ yra dokumentinio triptiko dalis.

Tai kinas, kuris nelieka abejingas – jis ilgai išlieka atmintyje ir verčia galvoti apie žmogų karo sąlygomis. Čia beveik nėra žodžių, bet tyla kalba garsiau už bet kokį reportažą.

„Kritinė padėtis“

Trumpametražis filmas „Kritinė padėtis“, pristatytas Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programoje, panardina žiūrovą į sudėtingą ukrainiečių emigracijos istoriją per Levo Rebeta – politinio veikėjo, rašytojo ir ukrainietiško leidinio redaktoriaus Miunchene – figūrą. Tačiau režisierė Mila Žluchtenko naudoja jį kaip atspirties tašką platesniam tyrinėjimui – apmąstymams apie ukrainiečių tremtį tiek praeityje, tiek dabartyje.

Filmas prasideda neįprasta miško scena – du šunys juodai baltuose 16 mm kadruose. Nuo pirmų kadrų įspūdį daro šiuolaikinis ir ryškus operatoriaus Tobijo Blikle darbas. Pradinę ramybę greitai keičia dramatiškas posūkis, kuris nustato viso filmo toną ir įveda į 1950-ųjų politinį kontekstą.

Veiksmas vyksta Vakarų Vokietijoje 1957 metais, kur pagrindinis herojus dirba emigrantų redakcijoje. Pasakojimo stilius – santūrus, beveik dokumentinis, aiškiai pabrėžiantis autentiškumą. Tai nestebins tų, kurie pažįsta ankstesnius režisierės darbus dokumentikos srityje: ji išlaiko dėmesį detalėms ir distanciją nuo personažų, leisdama faktams kalbėti patiems.

Filme jaučiami šnipų trilerio aidai: nuolatinė įtampa, šešėliai, įtarumas. Tačiau Žluchtenko griauna šio žanro klišes, sutelkdama dėmesį į tremties psichologiją. Kamera, iš pradžių sekanti veikėjus rankiniu stiliumi, palaipsniui pereina į sklandžius keliaujančius kadrus, tarsi pabrėždama judėjimą – pabėgimą, emigraciją, perėjimą į kitokią realybę.

Stipriausiai ši transformacija pasireiškia naktinėje klajonių scenoje, kur Marijos Burchard muzika ir vizualinis plastiškumas sukuria sapno efektą. Šie vaizdai sudėlioti į daugiasluoksnį pasakojimą apie žmogų, tampantį epochos liudininku, o vėliau – jos auka.

Žvelgdama į praeitį per kiną, Mila Žluchtenko kuria atminties aktą – ji ne tik rekonstruoja istoriją, bet ir lygina ją su dabartimi, kai ukrainiečiai vėl priversti palikti savo žemę. „Kritinė padėtis“ – tai ne tiesiog istorinė drama, o kinematografinis klausimas: kas nutinka tautai, kai iš jos atimami namai?

„Mano močiutė – parašiutininkė“

Polinos Piddubnos „Mano močiutė – parašiutininkė“ – tai 13 minučių trukmės animacinis filmas, kuriame asmeniška persipina su politiniu. Pasaulinė filmo premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje La Cinef. Kūrinys jungia dokumentinius elementus, metaforinį vaizdavimą ir nebylų feministinį protestą. Jame skamba ukrainiečių, baškirų, tadžikų, totorių ir rusų kalbos – moterų iš kolonijinės praeities balsai, kurios, nepaisant bandymų jas nutildyti, išlaikė savo balsą ir orumą.

Filmo siužetas: anūkė, išgyvenanti plataus masto invaziją į Ukrainą, atsigręžia į savo šeimos istoriją – kartas, kurios vėl ir vėl patyrė deportacijas, karus ir genocidus vien dėl to, kad priklausė etninėms mažumoms ir buvo laikomos „nešiuolaikinėmis“. Pokalbio telefonu metu su jauna močiute – kuri dabar gyvena ramiausius savo metus, užsiima parašiutizmu, įsimyli ir mokosi medicinos – mergina bando suprasti savo tapatybę. Šiame sustojime tarp praeities ir dabarties ji siekia nutraukti traumos ratą, einantį per kartas. Ir susimąsto – kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė?

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas