BNS/Jūratė Skėrytė

Naujasis kultūros ministras Lukas Alsys tikisi, kad per dvejus metus iki kadencijos pabaigos pavyks sektoriui suteikti ramybės ir prognozuojamumo pojūtį.

Jis – ketvirtasis politikas per kadenciją, užimantis šias pareigas. Didesnės kaitos nevyko nė vienoje kitoje ministerijoje.

Antradienį darbą pradėjęs 31-erių socialdemokratas dabartiniu laikotarpiu kelia sau tikslą išsiderėti bent jau nesumažintą kitų metų kultūros biudžetą.

Ministras įsitikinęs, kad turi gerų argumentų, jog daugiau lėšų būtų skiriama kultūros darbuotojų atlyginimams, Kultūros tarybos, Medijų rėmimo fondo, infrastruktūros projektų finansavimui.

„Dėsime dideles pastangas, kad tas biudžetas nemažėtų. Tai neatrodo kaip ambicingas planas, bet žadėti, kad jis didės ir kažkaip visos bėdos išsispręs, nenoriu ir negaliu to daryti. Prasideda tik pirmosios diskusijos“, – interviu BNS sakė L. Alsys.

„Jaučiuosi turintis gerus argumentus. Ministrui pirmininkui esu ne kartą jau spėjęs paminėti, kad yra aiškiai identifikuoti taškai, kur pasiekta kritinė riba ir kur turime priimti politinius sprendimus. Man atrodo, ministras pirmininkas tą supranta“, – pridūrė jis.

Mokydamasis Ąžuolyno gimnazijoje Klaipėdoje vaidinote ir svajojote tapti aktoriumi, suvaidinti Liudą Vasarį, Otelą, bet tapote ministru. Tai jums regresas ar progresas?

Nei regresas, nei progresas. Tai turbūt daugybės skirtingų pasirinkimų gyvenime taškas. Turbūt natūralu, kad gyvenimo kelias keičiasi, atitinkami sprendimai priimami tiek dėl profesinės krypties, tiek dėl darbų dėl įvairiausių priežasčių.

Malonūs prisiminimai. Vakar ir mano mokytoja Audra Lenkauskienė iš Ąžuolyno gimnazijos gražiu įrašu ir gražiomis nuotraukomis pasidalijo iš mokyklinių spektaklių, skaitovų konkurso. Atmintis atgijo ir prisiminimai. Man atrodo, buvo didelis mokytojos indėlis, kad aš ir pasirinkau vaidybos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Džiaugiuosi, kad įgijau ir scenos patirties, teko susidurti ir su įvairiais teatro režisieriais, tiek su Arvydu Lebeliūnu, tiek su Gyčiu Padegimu, tiek su kitais. Tai yra gražūs prisiminimai.

Kalbant visiškai atvirai, kodėl teatro scena dingo iš gyvenimo, tai turbūt dėl šeimos. Susilaukėme antros dukros, mums gimė Sofija ir pajutau, kad jeigu dirbsiu teatre, turbūt namie būsiu mažiausiai. Ir kažkaip taip labai lengva ranka nusprendžiau, kad reikia keisti kryptį. Džiaugiuosi, kad nuo kultūros taip ir nenutolau. Visą laiką teatras ir yra mieliausia mano kryptis, meno rūšis, kurią aš seku, kuria domiuosi. Vienaip ar kitaip ta kultūrinė scena yra artima. Bet ar tai regresas, ar progresas, tai tikrai ne tie epitetai, kuriais apibūdinčiau. Tai turbūt toks gyvenimo kelias, kurį savo pasirinkimais ir kuriuo keliauju.

Ar aktorystės įgūdžiai jau pravertė politikoje?

Manau, kad taip. Visi įgūdžiai turbūt yra panaudojami viename ar kitame gyvenimo etape. Turbūt scenos kalbos paskaitos yra tos, kurios suteikia galimybę truputėlį lengviau kalbėti, lengviau dėlioti mintis, nors, be abejo, jas kartais sudėtinga sudėlioti. Ir taip, turbūt tas įprotis būti dėmesio centre, būti scenoje, jisai turbūt užaugina tą skūrą viešumos. Tai, man atrodo, tie įgūdžiai yra panaudojami ir praverčia.

Ar galima sakyti, kad dabar vaidinate ministro vaidmenį? Ar tai yra kažkas daugiau?

Yra tokia teorija, kuri kalba apie mūsų socialinius vaidmenis, kad namie vaidini vyro, tėvo ar dar kokį nors vaidmenį, darbe vaidini kitą vaidmenį. Šiuo aspektu turbūt taip, atlieku šį socialinį vaidmenį, šį darbinį vaidmenį, bet visus įsipareigojimus priimu labai asmeniškai ir nuoširdžiai. Todėl nenorėčiau šių pareigų įvardyti kaip vaidmens atlikimo. Tai turbūt vienos iš tų pareigų, kurios didelei auditorijai žmonių sukelia didelių lūkesčių. Tai didelis įsipareigojimas ne tik atlikti vaidmenį ir kažkaip bandyti funkcionuoti, bet turbūt didžiausias lūkestis yra būti bendruomenės išgirstam, kad jų lūkesčiai būtų atliepti, būtų priimami tie sprendimai, kurių jie nori, arba būtų atliktas tas pokytis. O turbūt svarbiausias aspektas šiandieninėje situacijoje – kad Kultūros ministerija ir ministras būtų tie žmonės, kurie stovi su sektoriumi, už sektorių ir dėl sektoriaus.

Kaip atsidūrėte Kultūros ministerijoje praėjusių metų gruodį? Suprantu, kad su tuometine ministre Vaida Aleknavičiene nebuvote pažįstami.

Ne, su ministre mes tikrai nebuvome pažįstami. Galvoju, kad net ankstesnėse darbinėse patirtyse nesame susitikę. O Kultūros ministerijoje aš atsiradau turbūt tokiu keliu: darbuodamasis Kauno rajono savivaldybėje, įvykus pokyčiams ministerijoje, kuomet Vaida Aleknavičienė buvo paskirta kultūros ministre, matyt, kažkas ministrei rekomendavo kreiptis į mane su pasiūlymu prisidėti prie komandos. Aš išklausiau tą pasiūlymą. Tenka pripažinti, gerą savaitę davė pasvarstyti. Tai, be abejo, tas svarstymas ir užtruko beveik visą savaitę, nes reikėjo įvertinti daugybę aspektų, pradedant nuo šeimos, kelionių iki tolesnių darbinių perspektyvų. Bet esu žmogus, kuris mėgsta priimti iššūkį. Ir jeigu tą kvietimą gavau, aš jį įvertinau ir man atrodė, kad tai yra tam laikotarpiui geras sprendimas.

Ar jus ne švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė rekomendavo?

Šito negaliu pasakyti, kas rekomendavo. Tokiais atvejais turbūt pasiklausia artimiausių kolegų. Su gerbiama Raminta Popoviene esame dirbę kartu Kauno rajono savivaldybėje, turime kolegiškus santykius, jeigu ji užtarė geru žodžiu, tai aš tik dėkingas.

Ar teisingai supratau, kad kasdien iš Kauno važinėjate į darbą Vilniuje?

Taip, kiekvieną dieną važinėju. Esu tas žmogus, kuris mėgsta anksti pradėti dieną. Pirmomis dienomis, kai pradėjau ministerijoje dirbti, kolegos truputėlį įdomiai reagavo, nes aš, atvažiuojantis iš Kauno, ministerijoje jau būdavau 7.15, 7.30 valandą. Tai kolegos, kurie rinkdavosi į darbą 8 val., klausdavo, ar likau nakvoti.

Logiškas klausimas.

Ir išvažiuoju dažniausiai paskutinis. Toks mano braižas. Mano šeimyna jau pripratusi, kad į darbą neriu stačia galva. Mano žmonai tenka atlaikyti tikrai nemažai, už ką aš esu jai labai dėkingas, bet kol namie yra palaikymas, tai, man atrodo, yra svarbiausia, galiu ramiai dirbti.

O kaip atsidūrėte Socialdemokratų partijoje? Sakėte, kad maždaug jau penkerius metus joje.

Taip, maždaug penkeri metai. Man atrodo, 2022-ųjų pradžioje ar 2021-ųjų pabaigoje įstojau į Lietuvos socialdemokratų partiją. Tas atsiradimas partijoje buvo turbūt ilgo ir nuoseklaus sprendimo atvejis. Dar dirbdamas „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projekte, ilgainiui vis pagalvodavau apie afiliacijas su politinėmis partijomis. Man tai atrodė vienas iš pilietiškumo aspektų dalyvauti politinėje veikloje, diskutuoti vertybiniais klausimais. Artimiausios pasirodė tos vertybės, kurias deklaruoja Lietuvos socialdemokratų partija. Europoje istoriškai kultūros sektorius ir menininkai dažniausiai yra socialdemokratinių pažiūrų, kairieji. Turbūt tas pasirinkimas natūraliai atėjo. Pateikiau prašymą ir įstojau į tą partiją, niekieno neskatintas ir neragintas. Tai toks buvo natūralus sprendimas.

Dirbote Vaidos Aleknavičienės politinėje komandoje, bet tapęs ministru iš jos pasilikote tik vieną koalicijos partnerių deleguotą viceministrę Renatą Kurmin. Kodėl?

Tiesą pasakius, jau praėjo patikros, lieka du žmonės iš ankstesnės komandos. Dar lieka Lina Baublienė, buvusi ministrės patarėja, dabar ji bus viceministrė, kuruosianti paveldo ir atminties institucijų klausimus, greta kitų smulkesnių klausimų, bet ne mažiau svarbių.

Laikausi pozicijos, kad jeigu jau įvyko kažkelinta Vyriausybės perkrova per šią kadenciją, tai pasikeitus vienam asmeniui ir pasilikus visai tai pačiai komandai, tas pokytis galbūt būtų labiau deklaratyvus arba man būtų sunkiau savo matymą ir viziją priderinti prie tų žmonių, kurie jau yra susidirbę, pripratę prie kito ritmo. Nepaisant to, kad buvome vienoje komandoje ir tikrai apie visus galiu atsiliepti tik gražiausiais žodžiais, man atrodo, dirbome kolegiškai, gražiai, profesionaliai ir lygiai taip pat išsiskyrėme, mano sprendimas sietinas ne su kokia nors kritika, ne su asmeniškumais, bet būtent su tuo, kad aš ateinu su tokiomis aiškiomis žinutėmis, ką aš matau ir ką aš norėčiau padaryti, ir turiu susirinkti naują komandą.

Tad užtikrinant tam tikrą tęstinumą – lieka Renata Kurmin ir Lina Baublienė, kurios kuruos tokius kompleksinius klausimus, bet dalis komandos bus nauja.

Galite patvirtinti, kad viceministro pareigas eis buvęs Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys?

Kol kas negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, nes vyksta patikrinimų procesai.

Kaip formuojate komandą, pagal kokius principus?

Turiu aiškų vieną paprastą principą – kompetencijos. Tai yra svarbiausias principas. Aš tą deklaravau nuo pat pradžių, kai tik gavau pasiūlymą teikti mano kandidatūrą į ministro pareigas. Vis dėlto lieka tik dveji metai, kultūros sektorius patyrė tikrai nemažai didelių pokyčių, buvo kilę didelių įtampų, todėl susirasti žmonių, kurie galbūt turėtų mažiau patirties šitame sektoriuje, aš tiesiog neturiu prabangos, nes nebus laiko nei gilintis, nei susipažinti su sektoriumi. Nuo pirmos dienos tie žmonės turės suprasti, žinoti problemas, kurios vyrauja. Kai tik praeis patikros, pristatysiu visas pavardes ir, man atrodo, kad tai yra geri pasirinkimai.

Turite sukomplektavęs visą komandą – tiek patarėjų, tiek viceministrų, kanclerio?

Taip, turiu. Dar vyksta pokalbiai dėl vieno viceministro. Žmogus taip pat turi pagalvoti. Aš labai pragmatiškai žiūriu ir į šiuos klausimus, nes tėra dveji metai, žmonės turi savo karjeros galimybes įsivertinti. Bet tikiuosi teigiamo sprendimo.

Mano planas būtų, kad kitą savaitę turėčiau visą komandą dirbančią arba bent jau dirbančią didžiąja dalimi.

Kiek partija kišasi į šį procesą, ar ji kėlė reikalavimą, kad dalis ar visi komandos nariai priklausytų partijai?

Man asmeniškai niekas jokio nei patarimų, nei paliepimų nėra davęs, kokia ta mano komanda būtų. Man atrodo, tai yra normalu, nes tai yra asmeninio politinio pasitikėjimo komanda.

Renkantis komandos narius partiškumas nebuvo svarbiausias dalykas. Faktas, aš taip pat ir visiems kolegoms, kuriuos kalbinau, minėjau, kad reikia suprasti, jog tai yra politinis aparatas, mes veiksime politiniame lygmenyje ir priiminėsime politinius sprendimus, todėl ta afiliacija arba bent jau artimas požiūris į socialdemokratines vertybes ar šios Vyriausybės programą, na, jis negali būti kažkoks kitoks.

Iš savo komandos tikiuosi diskusijos, o ne pritarimų. Man atrodo, pavyko susirinkti tuos žmones, kurie turi tikrai savo nuomonę, bet supranta ir tai, jog tai yra politinis aparatas, kad jie veiks politinių įtampų kontekstuose.

Faktas, kad bus ir keletas žmonių, kurie yra Socialdemokratų partijos nariai. Lina Baublienė yra partijos narė, vienas iš patarėjų, kurio laukiu taip pat formalumų, yra partijos narys, bet kitas patarėjas – ne partijos narys, kancleris ne partijos narys, nors reikėtų pasitikslinti. Vienas viceministras irgi ne partijos narys.

Partiškumas nebuvo svarbiausias vardiklis, kaip aš rinkausi žmones. Bet buvo svarbu, kad jie suprastų, į kur jie ateina, kad ši ministerija yra socialdemokratų žinioje. Man yra svarbu, kad nuomonės ir vertybinės pozicijos sutaptų.

Vis primenate, kad dirbti likę dveji metai, tai yra pusė kadencijos. Kokį sau išsikėlėte uždavinį ar tikslą padaryti per tuos dvejus metus?

Per tuos dvejus metus turiu tokius turbūt kelis esminius tikslus. Pirmas, apie kurį aš čia daugiausiai kalbu, tai nėra nei darbas, nei kaip nors pamatuotinas reikalas, tačiau sieksiu ramybės ir prognozuojamumo atnešti kultūros sektoriui. Man atrodo, tai yra vienas iš labiausiai rūpimų dalykų ir didžiausias kultūros sektoriaus lūkestis – turėti ramybę ir pagaliau suprasti, kad Kultūros ministerija dirba ne nuleisdama – koks baisus žodis – sprendimus iš viršaus, bet spręsdama iš kultūros sektoriaus kylančias problemas.

Turbūt tai yra mano pagrindinė žinutė, ko aš sieksiu bendradarbiaudamas, kurdamas ar vystydamas tolesnį dialogą su kultūros sektoriumi, su kultūros bendruomene, ar tai būtų valstybinės įstaigos, nacionalinės, ar nevyriausybinis sektorius, tautinės mažumos. Turime kalbėti apie problemas, kurias patiria kasdien kultūros sektorius, o jų yra daug ir įvairių.

Iš to kyla antras mano toks tikslas ir prioritetas, ką noriu padaryti, nors gal tai ir biurokratiškai nuskambės – priimti atitinkamus poįstatyminius teisės aktus dėl Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo. Kultūros politikos pagrindų įstatymas priimtas 2025 metų sausio mėnesį, tai toks netipinis įstatymas, jis labiau filosofinis, pasakantis, kad kultūra yra horizontalioji valstybės ašis.

Bet iki šiol neturime nė vieno poįstatyminio teisės akto, kuris įtvirtintų, jog tiek švietimas, tiek socialinė apsauga, tiek krašto apsauga ir kultūra veikia integraliai. Mano noras su kolegomis ministrais ir jų komandomis pagaliau priimti tuos poįstatyminius teisės aktus.

Kai diskutuojame apie kultūros ir švietimo ryšį, apie krašto apsaugos, dezinformacijos ir kultūros ryšį, turime jau veikiančius mechanizmus, tai yra, pavyzdžiui, su KAM per Medijų rėmimo fondą turime programą, su Švietimo ministerija turime kultūros pasą, su Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis turime socialinį receptą, bet tai vis tiek lieka pavieniais instrumentais. Man norėtųsi, būtent kalbant apie stabilumą ir prognozuojamumą, su visais kolegomis rasti tą sutarimą poįstatyminiais teisės aktais, kad kultūra būtų visur ir visose temose.

Trečiasis prioritetas, kuris neleidžia ramiai miegoti ir slegia mano galvą, tai yra biudžetas. Galiu kalbėti daug apie Kultūros politikos pagrindų įstatymą, horizontalumą, ramybę ir visa kita, bet jeigu tai neatsispindės biudžete, tai bus dar vieno ministro gražūs žodžiai. Jau turiu susirinkęs visus skaičius, kiek reikia lėšų 2027, 2028 ir 2029 metams, kad kultūros sektorius negyventų taupymo režimu, kad jis gyventų atitikdamas poreikį. Paskaičiuota įvairiais pjūviais, kiek už papildomus pinigus galima finansuoti daugiau projektų per Lietuvos kultūros tarybą, kiek per Kino centrą galima prisidėti prie tarptautinių koprodukcijų ir taip toliau, ir panašiai. Namų darbai padaryti. Mūsų įstaigos, mūsų sektorius aktyviai prisidėjo prie šios informacijos rinkimo ir teikimo.

Taip pat kalbant apie biudžetą, vienas iš svarbiausių klausimų yra kultūros darbuotojų atlyginimas. Šiandien kultūros darbuotojų vidutinis darbo užmokestis tesiekia 82,2 proc. šalies vidutinės algos. Stebime tendencijas, kad daugybė žmonių turi dirbti per kelias įstaigas, ir tada natūralu, kad ateina išsekimas, ateina perdegimas, darbuotojų kaita įstaigose yra tikrai nemaža, net ir trūkumas. Tą žinome ir matome. Turime sistemingai artėti prie 100 proc. šalies vidurkio. Per vienus metus to nepadarysime, nes tam reikia milžiniškų pinigų, bet tai galima daryti sistemingai, ir tai turi būti viena iš tų kelių biudžeto eilučių, kurios niekada negali būti mažesnės.

Dėsime dideles pastangas, kad tas biudžetas nemažėtų. Tai neatrodo kaip ambicingas planas, bet žadėti, kad jis didės ir kažkaip visos bėdos išsispręs, nenoriu ir negaliu to daryti. Prasideda tik pirmosios diskusijos (dėl kitų metų biudžeto – BNS). Jaučiuosi turintis gerus argumentus. Ministrui pirmininkui esu ne kartą jau spėjęs paminėti, kad yra aiškiai identifikuoti taškai, kur pasiekta kritinė riba ir kur turime priimti politinius sprendimus. Man atrodo, ministras pirmininkas tą supranta. Laukia įtempta vasara ir įtemptas ruduo. Tikrai daug dėmesio ir daug jėgų skirsiu būtent biudžeto formavimo klausimams.

Kas dar yra tam prioritetų sąraše, kieno finansavimas privalo augti?

Prioritetų sąraše yra kelios svarbios eilutės. Tai turbūt mūsų įstaigų finansavimas, būtent tų įstaigų, kurios pačios skirsto finansavimą. Tai Lietuvos kultūros taryba, Kino centras, Medijų rėmimo fondas, Kultūros paveldo departamentas.

Lietuvos kultūros taryba yra ta centrinė ministerijos ranka, kuria mes galime pasiekti absoliučiai visą Lietuvą ir kuri užtikrina kultūros nepriklausomumą, kultūros diversifikavimą per Kultūros tarybą, per regioninę Kultūros tarybą, per dar kitus kvietimus, kuriuos organizuoja Kultūros taryba. Tai yra viena iš tų eilučių, kuri turi augti. Skaičiai jau šiandien byloja, kad vis mažiau projektų finansuojama, nes jie brangsta.

Kažkas bando pasakyti, kad vienu kitu projektu mažiau, tai dar nėra bėda, pasižiūrėkime į kokybę. Bet aš tokią visiškai hipotetinę situaciją noriu paminėti – jeigu kurioje nors specifinėje Lietuvos vietoje tas Lietuvos kultūros tarybos projektas, kuris kelerius metus yra finansuojamas, yra vienas vienintelis įvykis per visą vasarą, per pusmetį, ir jis eliminuojasi, taip, excelyje tai tėra vienas projektas, bet tai vietos bendruomenei tai yra didelė netektis. Kai kalbame apie kultūrą ir skaičiuojame renginio išlaidas, niekada nepamatuojame jo socialinio poveikio, pasididžiavimo savo gyvenamąja vieta, bendrystės skatinimo ir daugybės kitų niuansų, kurie ateina su kultūra.

Paminėjau Kultūros paveldo departamentą. Tai viena iš mums svarbių įstaigų ir svarbių finansavimo aspektų. Kultūros paveldas Lietuvoje tvarkomas, prižiūrimas, bet dėl fragmentiško finansavimo kultūros paveldo objektų, kuriuos reikia tvarkyti, sąrašas tik ilgėja, jis nemažėja. Objektai daug metų finansuojami mažesne apimtimi negu reikėtų, dėl to sąrašas plečiasi, kuo ilgiau tvarkome, tuo daugiau statyba brangsta, tuo kitų objektų būklė prastėja ir išeina toks užburtas ratas. Todėl tai irgi labai svarbus dėmuo biudžete.

Kitas labai svarbus įsipareigojimas – Kultūros ministerijos infrastruktūriniai įsipareigojimai ir infrastruktūriniai projektai. Turime daug pradėtų – tai Nacionalinė koncertų salė ant Tauro kalno, Palangoje kino teatras „Naglis“, Rumšiškėse pradėta muziejinių vertybių saugykla ir kiti. Dar vienas didelis galvos skausmas – Klaipėdos centrinio pašto klausimas. Taip pat turime Nacionalinį architektūros institutą, kurį privalome atidaryti ir paleisti.

Be abejo, dar yra daugybė kitų įsipareigojimų – tarptautinės bienalės, knygų mugės ir panašiai. Norime, kad ir mūsų kultūros įstaigų poreikiai būtų tinkamai atliepti, kai kurios jų įsikūrusios paveldo pastatuose ir laukia eilės remontui.

Vienas tokių seniai eilėje stovinčiųjų – Vilniaus senasis teatras. Gal jis jau pateks į sąrašą tų, kam bus skirta lėšų rekonstrukcijai?

Mes daug diskutuojame apie Vilniaus senąjį teatrą. Taip, diskusijose dėl jo tvarkybos teatras yra linksniuojamas, diskutuojama apie jį, kalbama. Jis yra sąrašuose, bet negaliu pasakyti, kad jis greitoje perspektyvoje bus finansuotinas, nes turime tiesiog per daug finansinių įsipareigojimų infrastruktūrai. Bet taip, Vilniaus senasis teatras yra žinomas klausimas, kuris reikalauja tikrai delikataus žvilgsnio, nes kiekvieną dieną teatro pastatas negerėja.

Vyriausybės programoje įrašytas darbas peržiūrėti dabartinį valstybės kultūros įstaigų tinklą ir inicijuoti reikalingus pokyčius. Kas už to slypi?

O už to ir slypi būtent Vilniaus senasis teatras. Kaip žinia, vyksta Vilniaus senojo teatro toks konceptualus permąstymas – apie ką yra šis teatras, kokia jo kryptis. Ne per seniausiai teatro bendruomenei ir artimesniems teatro lauko žmonėms buvo pristatyta galimybių studija, kuria kryptimi galėtų eiti tas teatras. Norime jį suvokti ir matyti kaip daugiakalbį teatrą, atliepiantį būtent tautinių mažumų, esančių Lietuvoje, poreikį, kad tai būtų ir baltarusių, ir ukrainiečių, ir lenkų, ir rusų teatras, kuriame jie galėtų išgirsti spektaklius, pasirodymus savo kalba. Beje, teatras yra pradėjęs pirmuosius žingsnius ta kryptimi, yra spektaklių įvairiomis kalbomis, teatro vadovybė buvo pradėjusi ir tam tikrus struktūrinius pokyčius, bet sukėlė diskusiją, ar tai nėra istorinio teatro sunaikinimas. Man atrodo, po šiuo punktu ir paslėpta ta diskusija, kuri, beje, konkretizuosis priemonių plane.

Bet nekalbama apie Senojo teatro atsisakymą kaip tokio?

Tikrai ne. Teatras yra, jis bus, mes kalbame apie jo pokytį.

Tačiau šiame Vyriausybės punkte kalbama apie tinklą.

Kalbant apie tinklą, Šilutės rajone yra Macikų lagerių kompleksas (1939–1955 metais veikęs nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovykla ir Sovietų Sąjungos GULAG’as – BNS). Jau keletą metų Vyriausybėje vyksta diskusijos, kad valstybė turėtų suteikti tai vietai atitinkamą dėmesį.

Nacionalinį statusą?

Nacionalinį ar valstybinį statusą. Šiuo metu vyksta diskusijos ir jos krypsta link to, kad su Šilutės rajono savivaldybe, jos taryba priimtume atitinkamus sprendimus ir perduotume Macikų lagerius valstybės žiniai. Ir tada Kultūros ministerija prijungtų šį objektą prie vienos iš savo istorinės atminties institucijų. Šiuo metu pasvarstymai yra apie Kauno IX forto muziejų.

Galbūt atrodo keistai, kur Kauno IX forto muziejus ir kur Šilutės rajonas – yra geografinis atstumas, bet tematiškai ir ekspertine patirtimi tai yra artimiausia ir didelį įdirbį turinti įstaiga. Dar vyksta diskusijos, ar tai turėtų būti memorialinė vieta, ar muziejinė, ekspozicinė vieta.

Jeigu jau pradėjome kalbėti apie atminties institucijas, sakėte, kad nepalaikote savo partijos kolegų Seime parengto siūlymo desovietizacijos procesą perduoti savivaldai. Už kokį modelį esate – palikti veikti Desovietizacijos komisiją, tai yra pasikliauti nepriklausomų ekspertų vertinimu, ar pasitikėti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertais ir jiems palikti ir vertinimą, ir sprendimą?

Man atrodo, čia svarbiausias aspektas yra ne tai, kad nepritariu kolegų iniciatyvoms, bet aš laikausi pozicijos, kad tokius sprendimus turi teikti ekspertai.

Tikiu, kad savivaldoje taip pat yra puikių ekspertų, istorikų ir žmonių, kurie gali pateikti tam tikrus vertinimus, bet vis dėlto kalbame apie temą, kuri dažniausiai sukelia susipriešinimą visuomenėje. Daugybė tų objektų, daugybė pavadinimų, atminimo lentų ir daugybė, daugybė kitų objektų kelia tokias dviprasmes diskusijas. Ir, man atrodo, mes užkrautume per didelę atsakomybę merui ar tarybai priimti tokius sprendimus. Man atrodo, vertinti turėtų būti būtent kokia nors asociacija ar organizacija visiškai ekspertiniu lygmeniu. Man atrodo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras galėtų būti viena iš tų vietų. Tai yra būtent ta institucija, kuri turi ir ekspertizę, ir akademinį požiūrį, ir, svarbiausia, išlaiko distanciją nuo politikų. Tai būtų visiškai ekspertinis požiūris įvairiais pjūviais. Turėti savivaldai, merui, tarybai ar bet kuriam kitam politikui ekspertinį išaiškinimą, man atrodo, yra 100 kartų geriau, negu remtis asmeninėmis prezumpcijomis ir vien politiniais sprendimais.

Taip, politinės valios reikės net ir turint ekspertų išvadą. Tokių pavyzdžių jau turėjome. Bet aš lieku šalininkas tos pozicijos ir tos išvados, kurią teikia Kultūros ministerija, kad vis dėlto mums reikia ekspertinių išvadų.

Kalbant apie Genocido centrą, kaip žinote, Seimas nepaskyrė naujos direktorės, naujas konkursas dar nepaskelbtas, tuo pat metu Seime pasigirdo svarstymų, kad galbūt centro pavaldumą reikėtų perkelti iš Seimo į Krašto apsaugos ministeriją, nes tai garantuotų stabilesnį finansavimą, užtikrintų distanciją nuo politikų. Ką manote apie tokį sumanymą?

Konkretaus atsakymo dabar nepasakysiu, kaip būtų geriau. Turbūt reikėtų gerokai įsigilinti ir į finansavimo mechanizmą, ir į pačios įstaigos struktūrą, ir darbuotojų kiekį, daugybė tokių biurokratinių dalykų. Bet, man atrodo, bet kuri diskusija su mintimi, kad centrui būtų geriau, kad būtų užtikrintas atitinkamas finansavimas, kad specialistų kaita būtų maža, kad centras būtų vertinamas ir turintis visuomenės pasitikėjimą, kad tai yra visiškai ekspertinė, nepriklausoma institucija, manau, tai yra geras požiūris, geros diskusijos. Manau, Kultūros ministerija vienu ar kitu būdu prisidės prie šitų diskusijų.

Prieš šešerius metus Seimas yra priėmęs Lukiškių aikštės įstatymą, kad šioje aikštėje būtų pastatytas Vyčio monumentas ir įrengtas memorialas žuvusiesiems už laisvę aukoms atminti. Kaip žinote, įstatymas nėra įvykdytas, buvo surengtos dirbtuvės, paskelbtas laimėtojas, bet projektas neįgyvendintas. Jūsų galva, tą įstatymą reikia vykdyti ar tiesiog panaikinti?

Turbūt šiandien sunkiausias klausimas, kurį teko išgirsti. Viena vertus, teisinėje valstybėje visus įstatymus reikia vykdyti. Bet turbūt tai yra vienas iš tų ypač karštų taškų mūsų teisiniame reguliavime, mūsų vertybinėse pozicijose. Turbūt ir tos dirbtuvės, kurios buvo paskelbtos, ir nugalėtojo darbas, kuris buvo išrinktas dirbtuvių nugalėtoju, ir ta diskusija užkilusi, ar tai yra tinkamas darbas, ar tai yra tinkamas būdas reprezentuoti tokioje vietoje ir tokioje aikštėje, ar vis tik reikėtų aiškios Vyčio simbolikos, man atrodo, yra vienas iš tų klausimų, kuris yra sudėtingai sprendžiamas šią akimirką. Visuomenė tikrai yra įkaitusi šiuo klausimu, ir, man atrodo, kad dabar bet koks žingsnis link vienokio ar kitokio sprendimo gali iššaukti tokias nepamatuotai aštrias diskusijas.

Turime ir teisiškai, ir vertybiškai keblią situaciją. Man atrodo, į ją reikia pasižiūrėti itin delikačiai ir nepriiminėti skubotų sprendimų. Bet koks susiskaldymas vertybiniais klausimais viduje yra tikras džiaugsmas geopolitinėje situacijoje tiems, kurie yra mums priešiški. Grįžtu prie to, kad noriu įnešti ramybės. Man atrodo, tai yra vienas iš tų klausimų, kurio neturėtume pamiršti, bet rasti progą delikačiai diskusijai. Būtent noriu pasakyti, kad turime diskutuoti, o ne, kaip liaudies išmintis sako, tempti virvę į savo pusę. Tai turėtų būti gera, konstruktyvi diskusija.

Dėl Lukiškių kalėjimo įveiklinimo, ar kažkas planuojama, ar tai taip ir liks barų, koncertų erdve?

Šiandien didesnių diskusijų apie tai nevyksta. Be abejo, tas klausimas nėra pamirštas, bet kol kas tai lieka tokia šiuolaikinės kultūros vieta, kurioje ir miesto kultūra, ir miesto lankytojai tikrai randa gerų patirčių. Kol kas tai nėra tas klausimas, kurį reikėtų turbūt pirmu numeriu spręsti, bet ta diskusija nėra pamiršta.

Pastaruoju metu yra atgimusi diskusija dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimo. Sostinės meras turi vieną viziją, Seimas pradėjo svarstyti nutarimą su kita vizija. Ar ministerija šiuo klausimu mato savo vaidmenį ir kokį?

Šitas klausimas yra būtent Seime ir Vyriausybėje. Jeigu formaliai mūsų nuomonės kažkas klaus, mes ją tikrai pasakysime. Jeigu klausiate mano asmeninės nuomonės ir asmeninio požiūrio, vakar kolegoms iš kito žiniasklaidos kanalo minėjau, kad tai irgi turbūt vienas iš pačių aštriausių diskusijų objektų Lietuvoje. Viena vertus, turime pastatą, kuris mums stipriai asocijuojamas su Sąjūdžio judėjimu, su nepriklausomos Lietuvos ištakomis, su lietuviškumu, su Lietuvos šiuolaikybe, su valstybingumo pradžia. Ir tai yra svarbu mums kaip tautai, mums kaip piliečiams. Kita vertus, turime žydų senąsias kapines šalia, kurios pagal žydų tradiciją, papročius yra griežtai reglamentuotos, kas ten galima ir kas negalima. Tai irgi reikia gerbti ir atliepti jų poreikį.

Tikiu, kad galima suderinti abi tas pozicijas. Turbūt ten gali atsirasti ir ženklai, ir kokia nors galimybė įprasminti lietuvybės pradžią, Sąjūdį. Turbūt ten gali vykti ramūs, rimties netrikdantys renginiai, valstybinės svarbos paminėjimai. Lygiai taip pat turbūt gali būti rasta galimybė, kaip pagerbti žydų tautybės asmenis ir jų kapines. Manau, kad tai yra labai sudėtingas klausimas. Miestas turi vieną poziciją, Seime galbūt svarstoma kita, visuomenė turi dar kelias pozicijas, man atrodo, tai turėtų būti rimties vieta.

Ar to klausimo sprendimas yra Kultūros ministerijos ar Vyriausybės darbų sąraše, kalbant apie finansus, darbų organizavimą?

Kultūros ministerijos žinioje šio klausimo nėra finansų ar kokių nors sprendimų priėmimo apimtimi. Man atrodo, tai yra toks aktyvus ir pulsuojantis klausimas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek grįš į darbotvarkę.

Dar iš XXI Vyriausybės programos. Joje parašyta, kad užtikrinsite žodžio laisvę ir nuomonės įvairovę visuomeninio transliuotojo veikloje. Galite paaiškinti, ką tai reiškia, nes tas sakinys suponuotų, kad dabar LRT nėra nei laisvės, nei nuomonės įvairovės?

Galbūt ši stilistinė formuluotė iš dalies neaiški arba kelianti va tokias prezumpcijas. Man atrodo, žodis yra laisvas Lietuvoje, nuomonių įvairovė tikrai yra įvairi ir visokia, ir ji yra sveikintina. Faktas, kad greta to turime nepamiršti ir dezinformacijos failo nuomonių įvairovėje. Bet, man atrodo, viską, ką mes galime padaryti, tai tik stiprinti mūsų žiniasklaidą. Tai turbūt vienas iš svarbiausių elementų.

Seimo valdyba yra paprašiusi Kultūros ministerijos iki rugsėjo 1-osios parengti įstatymo pataisas numatant viešųjų paslaugų sutarties sudarymą tarp Vyriausybės ir nacionalinio transliuotojo. Buvęs kultūros viceministras Viktoras Denisenko BNS sakė, kad ministerija neplanuoja rengti tokių pataisų. Viceministro nebeliko, ar ši pozicija nesikeis?

Ne, tikrai ministerija neplanuoja rengti, nes priimtame LRT įstatyme nėra numatyta, kad tokios sutartys turi būti. Tai nėra tikslo ar reikalo rengti tokias pataisas.

Bet tai yra Seimo valdybos prašymas.

Yra Seimo valdybos prašymas, bet mes vadovaujamės įstatymu. Įstatyme nėra to numatyta, tai mes ir rengsime tik tai, ką reikia parengti pagal įstatymą.

Dar vienas nebaigtas projektas – Klaipėdos centrinio pašto rekonstrukcija ir įveiklinimas. Kaip suprantu, savivaldybė nori jį atsiimti, bet nesėkmingai. Kodėl įstrigo šis klausimas? Ar tas delsimas nepakenks negrįžtamai pastato būklei?

Faktas, kad gali pakenkti. Tą žinome, dėl to tai yra toks didelis galvos sopulys. Dedame visas pastangas, kad tas finansavimas vienaip ar kitaip būtų rastas, nes dabar, ką darome, tai stabdome avarines būsenas, avarines situacijas. Tačiau tai tiesiog kosmetiniai darbai, ir mes tą puikiai suprantame. Ilgainiui vienaip ar kitaip turėsime grįžti prie šio klausimo.

Bet kodėl ne dabar? Kodėl ministerija neperduoda to pastato savivaldybei, kuri kaip ir norėtų ten imtis veiksmų?

Na, vyksta diskusijos, yra įvairių modelių, kaip galėtume perduoti, bet dar su savivaldybe neradome konsensuso iki galo, koks tas modelis būtų geriausias. Turbūt greitu metu susitiksime su meru ir atnaujinsime šitas diskusijas. Galbūt pavyks greitu metu kažkokį tinkamą sprendimą priimti.

Nuo sausio Lietuva perims pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Koks bus kuriamas Lietuvos įvaizdis?

Bus kuriamas europietiškos valstybės įvaizdis. Man atrodo, mūsų didžiausias tikslas yra pristatyti Lietuvą, kad tai yra Europos dalis, parodyti geriausia, ką turime, ir pasakyti, kad esame tikrai matomi, gerbiami ir vertinami. Man atrodo, Lietuvos kultūrai nebereikia įrodinėti, kokia vertinga ir paveiki yra. Turime ką parodyti ir galime tai padaryti.