Valdonė Rudenkienė/Kolumbija
Ištrūkę iš penktadienio pavakarės Bogotos kamščių, vinguriuojame senuoju keliuku. Taip bendrakeleiviai vadina kelią, vedantį į vietą, kur savaitgalį susiburs Kolumbijoje gyvenantys lietuviai. Paskutinėmis savo viešnagės Kolumbijoje dienomis buvome pakviesti į Kolumbijos lietuvių bendruomenės susitikimą, o kartu paminėti Vasario 16-osios.
Mažiau nei šimtą kilometrų nuo Bogotos nutolusiame vienuolyne pasitinka Lietuvos vėliavos, pasveikinimas lietuvių kalba ,,Sveiki atvykę”, o garbingoje vietoje – ant sienos, šalia kryžiaus – Lietuvos himno žodžiai. Užėjus į vidų skamba lietuviškos dainos – daugelis jau atvažiavę, kiti – dar pakeliui. Oficialiais duomenimis Kolumbijoje gyvena šešiasdešimt lietuviškų šaknų turinčių šeimų – daugelis mišrių. Gaila, bet susirinks ne visi.
Lietuvos garbės konsulas Enrique Durana ir jo sutuoktinė Barbara Rimgaila Durana (Barbora Rimgailaitė), jau kuris laikas besirūpinantys lietuviškais reikalais, sako, kad sukviesti lietuvius stengiasi kasmet. Tiesa, ne visiems pavyksta atvykti. Prieš septyniasdešimt penkerius metus į Bogotą atvykusi kaunietė Barbora ir šiandien puikiai kalba lietuviškai. Humanitarinių mokslų dėstytoja viename iš Bogotos universitetų dirbusi, vėliau lietuvių kalbą dėsčiusi Barbara norėtų, kad progų pasikalbėti lietuviškai būtų daugiau. Žiūrėdama į Barbarą galvoju, kad turbūt taip ir atrodė tos tarpukario Kauno ponios, pavertusios laikinąją sostinę mažuoju Paryžiumi. Neapsirinku. Barbaros močiutė, su kuria juodvi bėgdamos nuo karo atvyko į Kolumbiją, tarpukariu Kaune turėjo siuvyklą, kurioje dirbo daugiau nei keturiasdešimt darbuotojų. Kaune ją vadindavo Coco Chanel. Barbara juokiasi, kad močiutė buvo įsitikinusi, jog geriausiai kostiumus siuva vyrai, neretai pabardavo ir lietuvaičių skonį. Į lietuvių bendruomenės susitikimą atvyko Barbaros ir Enrique vaikai ir anūkai.
Bendruomenės varikliu vadinama Gailė Karanauskaitė Lorenzo taip pat puikiai kalba lietuviškai. Ji ir konsulo padėjėja, todėl ant jos pečių gula nemažai organizacinių reikalų. Juolab, kad artimiausia ambasada – mažiausiai aštuonios valandos skydžio, nesvarbu, kur suksi: į Vašingtoną ar San Paulą. Apie Gailės senelį, Albiną Čiuoderį – paslaptingąjį saugumo pareigūną, Lietuvos prezidento Antano Smetonos sargybinį, pagal jo dienoraščius išleista knyga. Lietuvių susitikime dalyvauja ir Gailės šeima.
Viena iš susitikimo organizatorių Mingailė, jos brolis ir tėtis bendruomenės narių laikomi didžiausiais Lietuvos fanais – Lietuvo simbolikos ne tik ant jų rūbų, bet ir pilni namai. O tėtis Jonas, pagriebęs akordeoną, vis sugrodavo kokį lietuvišką kūrinį. Lietuvoje, sako, lankėsi ne kartą, labai patikę, labiausiai – ežerai.
Mažeikiškis Mindaugas su žmona Daniela į susitikimą atskrido iš Medeljino, miesto garsėjančio tekstilės pramone. Plius dydžio rūbų verslą turintys lietuvis ir kolumbietė – nauji bendruomenės nariai, nors Mindaugas Kolumbijoje jau dešimt metų. Šimtus tūkstančių sekėjų socialiniuose tinkluose turinti Mindaugo ir Danielos parduotuvė sėkmingai plečiasi. O sutuoktinių namuose dažnai gaminami lietuviški patiekalai, kuriais Mindaugas lepina ir save, ir žmoną. O ir pati Daniela mielai gamina lietuvių mėgstamus valgius.
Kolumbijos lietuvė Stasytė Slotkutė su vyru gyvena tarp Lietuvos ir Kolumbijos. Puikiai lietuviškai kalbanti Stasytė – Kolumbijos lietuvių bendruomenės atstovė.
Bendruomenės senbuviai pasiguodė, kad keičiantis kartoms susiburti nebėra taip lengva. Prisiminė, kad tik atvykę į Kolumbiją stengėsi laikytis vienas kito, todėl lietuvių bendruomenė buvusi itin glaudi. Paklausiau, kodėl važiavo į Kolumbiją. Barbara sako, Jungtinės Valstijos jau mažai bepriimdavo, todėl pažįstamas kunigas parekomendavęs Bogotą. Nors šios valdžia skeptiškai žiūrėjo į bėgančius nuo karo, darbščius ir išsilavinusius lietuvius mielai priėmusi, o šie netruko įsilieti į Kolumbijos gyvenimą. Įvykius Lietuvoje sekantys nuolat – nuo pat išvykimo. O istoriją žino mintinai. Todėl susirinkusiems Barbara ir Enrique priminė Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją, išeivių iš Lietuvos kelią, pasaulio lietuvių bendruomenės vaidmenį. O mes, sugiedoję himną, sėdome valgyti barščių. Nors namie juos galėtum valgyti kasdien, ten, už Atlanto, jie įgauna visai kitą skonį ir prasmę. Ir kopūstų pyragas, ir visai atsitiktinai bendruomenės moterų kažkurioje Kolumbijos parduotuvėlėje surasta silkė, ir grybai. Ir tautiniai rūbai. Ir lietuviškais vardais pavadintas jaunimas, jau beveik nekalbantis lietuviškai, bet iš visos širdies traukiantis Lietuvos himną. O kur dar V. Kernagio ,,Širdele mano”, E. Masytės ,,Laisvė”. Tokia lietuviška vienybė tvyrojo ore. O daugelio akyse pasididžiavimas – nors ir toli, bet aš esu lietuvis.
