Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt

Dita Rietuma, Latvijos Kino centro vadovė, yra ne tik Latvijos kino fondo – Nacionalinio Kino centro – direktorė, bet ir kino istorikė, akademikė, kritikė bei įvairių kino festivalių žiuri narė. Ji pripažįsta, kad valstybės finansavimas kinui Latvijoje yra sudėtingas – pinigų visada trūksta, tačiau talentų, kuriuos verta remti, niekada netrūksta. Latvijos režisieriaus Ginto Zilbalodžio sėkmė prestižiniuose kino apdovanojimuose įtikino Vyriausybę kino svarba, todėl buvo suteikta papildoma finansinė parama.

Su Dita Rietuma kalbėjomės kaip atskirti tą vieną talentą iš daugybės kitų, kaip nuspręsti, kas vertas pasitikėjimo bei finansavimo, taip pat kaip galima pasiekti kino aukštumų su minimaliu biudžetu. „Mes rizikavome“, – sako Dita Rietuma, prisimindama valstybinio „Flow“ projekto finansavimo pradžią.

Puikūs metai Latvijos kinui – sveikinimai! Ar pastebėjote padidėjusį tarptautinį dėmesį po Ginto Zilbalodžio sėkmės, vainikuotos Oskaru?

2024–2025 metai buvo nepaprastai sėkmingi Latvijos kinui, ypač animacijoje: nuo „Auksinių gaublių“ iki Oskarų. Tai reikšmingas pasiekimas ne tik Latvijai, bet ir visai Baltijos šalių kino scenai. Tai taip pat didelis laimėjimas nepriklausomai, mažo biudžeto animacijai. Tačiau vis dar per anksti vertinti šios sėkmės poveikį Latvijos kino kultūrai. Vis dėlto jau matome praktinius pokyčius. Mūsų Vyriausybė, pripažindama kino svarbą ir finansinius poreikius, padidino finansavimą. Latvijos valstybinis kino biudžetas yra vienas mažiausių Baltijos šalyse, tačiau po „Auksinių gaublių“ pradėjome derybas su Vyriausybe ir gavome papildomą milijoną eurų, skirtą daugiausiai animacijai. Šiuo metu vyksta naujų projektų konkursas. Rezultatai bus paskelbti balandžio pabaigoje. Yra daug stiprių projektų, tarp kurių Ginto Zilbalodžio naujas darbas, kurio biudžetas siekia 5 milijonus eurų. Palyginimui, „Flow“ biudžetas buvo 3,5 milijono eurų – labai mažas pagal Amerikos ar didžiųjų Europos miestų standartus, tačiau tai – brangiausias filmas Latvijos istorijoje.

Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, filmų projektus vertina ekspertai?

Taip, Lietuvos kino finansavimo sistema buvo modeliuota pagal Latvijos. Latvijos Kino centras buvo įkurtas 1990-aisiais, o Lietuvoje daug vėliau. Pagrindiniai teisiniai ir finansavimo principai Lietuvoje buvo priimti iš mūsų sistemos. Dažnai juokauju, kad esame valstybinio kino valdymo pavyzdys.

Latvijos Kino centras įžvelgė Ginto Zilbalodžio talentą, patikėjo jo vizija – ir neapsigavo. Ar galite pasidalinti, kaip galima atpažinti tikrą talentą iš daugelio kitų, kuris labiausiai vertas pasitikėjimo ir finansavimo? Ar šiuo atveju tai buvo sėkmingas atsitiktinumas?

Tai sudėtingas klausimas, ypač finansavimo administratorių požiūriu. Viskas griežtai reglamentuojama, procesai yra biurokratiniai. Kai Gintas Zilbalodis pateikė savo projektą, jam buvo tik 25-eri, o jo prodiuseriui, Matissui Kazai, – 24-eri. Tai buvo labai jauni kūrėjai, todėl, taip, mes rizikavome. Tačiau paskirstėme finansavimą  penkerių metų etapais – apie 200 000 eurų per metus. Ši finansavimo schema padėjo valdyti riziką. Be to, net ir prieš penkerius metus Gintas Zilbalodis jau buvo laimėjęs prestižinius festivalio apdovanojimus su savo mažo biudžeto filmu „Away“. Tai buvo ženklas, kad jis turėjo tarptautinį pripažinimą ir nusipelnė palaikymo judant į priekį. Kito projekto „Flow“ didžiulė sėkmė taip pat buvo ir jo prodiuserio Matisso Kazos dėka – jis sugebėjo pritraukti didžiulę prancūzų kino kompaniją, finansavimą iš televizijos tinklų ir kitų platformų, tuo pačiu išlaikydamas didžiąją dalį gamybos ir pagrindines teises į filmą Latvijai. Šiuo metu mes turime keturis pilnametražius animacijos projektus gamyboje – tai didelis skaičius tokiai mažai šaliai kaip Latvija. Dažnai girdime skundus, kad animacija yra brangi. Taip, ji brangi, todėl ją finansuojame etapais. Mūsų prodiuseriai yra įpratę dirbti su mažais biudžetais, nes didesnės galimybės tiesiog neegzistuoja. Negalime skirti milijonų vienam filmui ir palikti kitų be finansavimo – siekiame paskirstyti biudžetą kuo daugiau projektų. Gintas Zilbalodis šiuo metu yra žinomiausias, tačiau ne vienintelis talentingas Latvijos animacijos kūrėjas.

Per interviu Gintas Zilbalodis teigė, kad Baltijos kinas yra įdomus tarptautinei auditorijai. Ką apie tai manote Jūs?

Kiekviena šalis yra unikali, tačiau iššūkis, kaip pristatyti tą unikalumą pasauliui. Gints istorija – filmas „Flow“ – buvo universalus ir suprantamas tarptautinei auditorijai. Tačiau ne tik Gints yra įdomus – Lietuvos kinas taip pat turi stiprių režisierių, tokių kaip Marija Kavtaradzė, Laurynas Bareiša ir Saulė Bliuvaitė. Jų filmai išsiskiria įdomiais scenarijais ir išskirtiniu pasakojimo stiliumi. Tai stipri režisierių karta, kuri sugeba pasakoti šiuolaikines istorijas tikrai originaliu būdu. Ypač sužavėjo Lauryno Bareišos „Sesės“, su savo paslaptinga struktūra. Tai – šedevras, kupinas unikalių momentų. Panašiai ir Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ siūlo įdomų požiūrį. Iš pradžių aš nebuvau didelė filmo gerbėja, tačiau laikui bėgant visiškai įsitraukiau į režisierės viziją. Manau, kad, kalbant apie šią naująją režisierių kartą, lietuviai yra stipriausi žaidėjai tarp Baltijos šalių. Nuo praėjusių metų Locarno festivalio, kuriame „Akiplėša“ ir „Sesės“ (filmas yra Lietuvos ir Latvijos koprodukcija) sulaukė didelio pripažinimo. Baltijos kinas vis dažniau pastebimas. Turime pasinaudoti šiuo momentu: likti aktyvūs tarptautinėje arenoje, bendrauti, nuolat priminti sau ir pasauliui apie mūsų talentus ir mūsų filmus, tiek klasikinį, tiek šiuolaikinį kiną. Ir palaikyti vieni kitus šiame kelyje.

Atrodo, turime daug stiprių režisierių ir kino profesionalų. Tačiau dažnai kyla diskusijų apie srautines platformas ar dideles tarptautines kompanijas, kurios filmuoja čia dėl mažesnių kaštų. Šios kompanijos pasinaudoja mūsų kino profesionalais ir infrastruktūra, tačiau laurus ir pelną pasiima sau, neskirdamos jokios dalies nacionalinei kino produkcijai.

Aš visiškai palaikau kuo didesnį tokių kompanijų atvykimą, nes tai naudinga mūsų ekonomikai. Pavyzdžiui, jūs turite labai geras mokesčių lengvatas, kad pritrauktumėte užsienio kompanijas. Vienintelė problema, kurią matau, yra ta, kad didelių tarptautinių kompanijų biudžetai didina konkurenciją nacionaliniams kino kūrėjams, nes jie kelia filmų gamybos paslaugų kainas iki tokių lygių, kurių mūsų vietiniai kūrėjai, turintys daug mažesnius biudžetus, tiesiog negali sau leisti. Tokioje konkurencingoje aplinkoje tampa sunku pritraukti talentingus, tačiau brangiai apmokamus kino industrijos specialistus. Mūsų prodiuseriai dirba su ribotais biudžetais, nes mes dažniausiai neturime galimybių finansuoti visko pagal norimus lygius.

Nepaisant mažiausių biudžetų, mes pasiekiame didžiausią sėkmę. Ginto Zilbalodžio pavyzdys įrodė, kad pinigai nėra vienintelis lemiamas veiksnys. Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia – idėja, režisieriaus asmenybė, aktuali istorija ar tiesiog būti tinkamoje vietoje tinkamu laiku?

Tikriausiai viskas, ką paminėjote, ir dar daugiau. Žinoma, svarbi ir sėkmė, tačiau taip pat svarbu turėti istoriją, kuri būtų suprantama ir artima daugeliui žmonių. Pavyzdžiui, tema apie gyvūnus ir katiną, bandantį išgyventi per potvynį, yra universali ir suprantama visiems, nepriklausomai nuo tautybės. Be to, filmas neturi kalbos barjero, kas taip pat yra svarbu. Veiksmas, tema ir idėja, kurie yra artimi daugeliui žmonių, greičiausiai prisidėjo prie jo sėkmės – ne tik pripažinimo kino bendruomenėje ir auditorijos, bet ir komerciniu požiūriu.

Ir iš tiesų – ar animacija telpa į meninio kino rėmus?

Šiuo atveju tai buvo meninė, art-hauso animacija, kuri taip pat buvo komerciškai sėkminga. Keturiasdešimt milijonų eurų pelnas tik iš kino bilietų pardavimų – tai rekordinės sumos ne tik mums, bet ir visoms Baltijos šalimis. Todėl labai džiaugiamės, kad „Flow“ tapo sėkmingu tiek menine, tiek akademine, tiek komercine prasme.

Straipsnis yra kultūrinio projekto dalis iš dalies remiamo Medijų rėmimo fondo.