Valdonė Rudenkienė/Tie2
,,Pasirinkusi operatorės profesiją, nuėjau nelengvą kelią. Nepaisant visų sunkumų, labai tikiuosi, kad galbūt pralaužiau ledus ir dabar lengviau naujai ateinančioms, dirbančioms šį vis dar vyrišku laikomą darbą”, – sako profesionali kino operatorė Laura Aliukonytė, kurios karjeroje trumpametražiai ir ilgametražiai filmai, darbas su Lietuvos ir užsienio režisieriais, o profesionali karjera netrukus skaičiuos dešimtmetį.
Kaip kinas ir apskritai kino operatoriaus profesija atsirado tavo gyvenime?
Negaliu sakyti, kad neplanuotai, nes kai pirmą kartą atsiradau filmavimo aikštelėje, o vėliau nuėjau į ,,Skalvijos” kino akademiją, supratau, kad noriu būti kine. Žinoma, kaip ir visi paaugliai mokykloje turėjau kitų planų – galvojau apie žurnalistiką, mediciną, net dalykus buvau pasirinkusi, reikalingus būtent šių profesijų egzaminams, bet, kai mano brolis, tuomet studijavęs LMTA, supažindino mane su žmonėmis iš kino pasaulio, supratau, kad noriu būtent kino. Įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigiau bakalauro studijas, vėliau magistro. Paradoksalu, bet po daugelio metų grįžta ir žurnalistika, ir medicina – turiu savo tinklalaidę, kur kalbinu operatorius, o ateityje planuoju filmą, gal net knygą, susijusią su medicina.
O tėvams nebuvo netikėta?
Tėvai, nors ir konservatyvūs, pasirinkimui pritarė.
Pradėjus studijuoti, viskas pasirodė taip kaip ir svajonėse?
Žinoma, kai pasirenki tokią profesiją, sunkumų yra. Ir stereotipai, ir tai, kad tuomet prieš aštuonerius metus apskritai moterų operatorių buvo labai mažai, teko įveikti stereotipus ne tik mokymo įstaigoje, bet ir filmavimo aikštelėje. Dirbti pradėjau dar studijuodama, tai įsivaizduokite, kai ateina jauna studentė į vyrišką operatorių kolektyvą, ir sako: tai aš dabar su jumis dirbsiu. Natūralu, kad žmonės pasimeta.
Bandė tave?
Nežinau ar bandė, bet man atrodo mokėsi kaip su mumis bendrauti. Kartu su kolege, su kuria tada studijavome, operatore Odeta Riškute, mąstėme, kad turbūt nebuvo taip, kad kažkas jaustų priešiškumą, kad mes moterys ar dėl to nemėgtų. Natūralu, kad vyriškas kolektyvas tiesiog nežino kaip reikia elgtis. Nežino, ar čia elgtis kaip su moterimi – už tave dėžes nešioti, ar kaip su lygiaverte kolege, kuriai negali būti jokių išimčių vien dėl lyties. Kadangi mes tų išimčių ir neprašėm, viską darėm lygiai su vyrais, tai, galvoju, tą bandomąjį laikotarpį, jei taip galima pavadinti, įveikėm. Jau po kelių metų įgijom pasitikėjimo. Dabar dažnai jau patys vyrukai padeda, sako: ,,Žinom, kad gali ir pati pasinešti, bet tam mes ir esam čia, kad tau padėtume”. Žinoma, buvo ir skaudesnių momentų, kaip tokios replikos: ,,Pasirodo, ir jūs, moterys, galite”.
Ar yra kažkokios charakterio savybės, kurios reikalingos būtent operatoriaus darbui?
Negaliu įvardinti vienos. Visko reikia: ir kantrybės, ir ištvermės, ir užsispyrimo, kaip ir psichologinių žinių. Juk kine yra žmonės, komanda su kuria reikia dirbti, sutarti, kitaip nebus rezultato. Kine daug psichologinių niuansų. Todėl kinas – nelengva sritis, ne tik operatorėms moterims. Bet tame yra daug žavesio, nes kaskart daug išmoksti. Mūsų darbe nėra taip, kad vienaip ar kitaip nufilmavus, bus gerai, nėra kažkokių taisyklių. Žinoma, yra pamatiniai profesiniai dalykai, bet viskas ateina per patirtį, pojūtį, per bendrą komandos supratimą, kokio rezultato norisi. Kai manęs klausia, ar turi patinkantį režisierių, sakau, tikrai yra kas labai patinka, bet darbas su kiekvienu kūrėju įkvepia, įgyji skirtingos patirties. Kaip ir su kiekvienu žmogumi, su kuriuo bendrauji ar dirbi. Taip tobulėji.
Neplanuoji savo filmo? Dabar toks metas kai būtent režisieriai, kažkada buvę operatoriais, kuria filmus, kurie puikiai vertinami tarptautinėje erdvėje?
Kol kas ne, bet minčių visada yra. Nesakau, kad niekada, sakau – ne dabar. O dėl to, ar operatoriaus žinios padeda režisieriams? Turbūt. Juk kinas visų pirma yra vaizdas. Mes tarsi kalbame vaizdais. Iš vaizdų gimsta pasakojimas.
O kas tau, kaip operatorei, svarbu ar net svarbiausia tavo darbe?
Su patirtimi tie svarbūs dalykai kinta. Iš pradžių galvojau, kad svarbiausia gera technika, vėliau, kad geras scenarijus, kažkada, kad gera komanda. O dabar galvoju, kad viskas yra vienodai svarbu, nes be vieno ar kito mano paminėto dalyko, gero rezultato gali ir nebūti.
Vis dėlto kine jau nemažai laiko, neplanuoji mokyti studentų? Pasirinkti doktorantūros studijas?
Dėsčiau moksleiviams ,,Skalvijos” kino akademijoje, dėstau įvairiose edukacinėse dirbtuvėse, bet kol kas apie akademinį dėstymą tikrai negalvoju. Dar nesijaučiu pribrendusi. Vis atrodo, kad turiu dar daug ko išmokti, jog galėčiau dalintis. Keista, kai žmonės tik pradėję filmuoti, jau siūlo pamokas už pinigus. Kitaip matau šiuos dalykus, bet gal čia savikritiškumas. Pati pradėjau nuo asistento pozicijos, prieš kurį laiką priėmiau sprendimą dirbti tik pagrindine operatore. Manau, viskam savas laikas.
Turi autoritetų?
Man gyvenime autoritetai yra įkvepiantys, degančiom akim ir širdim žmonės, ypač moterys, kurios motyvuoja nenustot svajot, nenustot tikėt, kad “galiu”, nors gal aplink visi mano kitaip arba net negalvoja, kad tu tai gali padaryti.
O kai žiūri filmą, matai operatoriaus darbą? Ar pavyksta atsipalaiduoti?
Pamenu, dar akademijoje mums sakydavo: jei žiūrėdamas filmą, nebegalvoji apie technines detales, tai filmas geras. Todėl priklauso, koks filmas. Bet žiūrėdama lietuviškus, dažniausiai stebiu iš profesinės pusės, nes galvoju, kokius klausimus reiks užduoti, kai pasikviesiu tą operatorių į tinklalaidę (juokiasi).
O kokie filmai tau pačiai patinka?
Tie, kurie kažką palieka, apie kuriuos dar kurį laiką galvoji. Filmai juk kuriami žmonėms, todėl turėtų kažką palikti jų galvose.
Man įdomus įvairus kinas, visokį patinka žiūrėti: nuo detektyvų iki dokumentikos. Bet arčiausiai širdies yra tie, kurie yra mano ,,dūšios” filmai. Tikri, realistiški, tam tikra prasme artimi mano gyvenimui, mano aplinkai.
Dabar kilusi banga dėl sunkių kultūros sektoriaus žmonių, tame tarpe ir kino, darbo sąlygų. Pati susiduri su tuo?
Labai nedetalizuojant galiu pasakyti, kad tobulėti tikrai yra kur. Finansinis saugumas sukuria ir psichologinį komfortą, tada ir darbas sklandesnis, nėra nereikalingų emocijų. Tikrai yra tokių kompanijų, su kuriomis dirbdamas jautiesi oriai ir saugiai, bet nemažai yra ir tokių, kur tobulinti reiktų daug ką – ypač teisinę, ir finansinę aplinką. Bet aš matau dar ir kitą problema – amžius. Mano darbe gajūs ne tik stereotipai dėl moteriškų ir vyrišku profesijų, bet ir dėl amžiaus. Jaunam specialistui, tik pabaigusiam mokslus ir neturinčiam normalios darbinės patirties, yra labai sunku. Kur tau įgyti patirties, kai tavęs neima, nes esą neturi patirties, esi per jaunas. O tam žmogui reikia kažkaip ir iš kažko gyventi. Manau, kad ši problema itin svarbi ir ją reiktų kažkaip spręsti.
Kaip apskritai vertinį Lietuvos kiną?
Lietuvos kinas labai keičiasi. Man atrodo, kad į gerą. Jį keičia tokie režisieriai kaip Vytautas Katkus, Laurynas Bareiša, Marija Kavtaradzė, Austėja Urbaitė, kiti kūrėjai, turintys savitą požiūrį į kuriamą kiną. Mūsų kinas įgauna modernaus požiūrio. Turim puikių režisierių ir dėl to labai gera.
Ar pati turi kokių profesinių svajonių?
Taip, norėčiau nufilmuoti ilgametražį meninį, kaip minėjau, tokį ,,savo dūšios” filmą. Negalvoti apie investuotojus, tam tikras taisykles, tiesiog turėti visišką laisvę.