Daugelį metų po Maryano S. Maryano mirties jo žmona Annette akylai saugojo lenkų dailininko darbus jo studijoje Čelsio viešbutyje Niujorke. Maryano studija nuo grindų iki lubų buvo išklijuota įkyriomis kaukėmis iš Afrikos ir daiktais iš jo vaikystės namų. Šalia kabojo jo drobės: iškreipti, karikatūriški keistų, svogūninių figūrų atvaizdai, kurių kūnai kraujuoja, vemia arba iš jų teka pūliai, nutapyti nesuderintomis, aliejingomis spalvomis. Taip jo studija išbuvo daugelį metų, neliečiama ir nepastebima išorinio pasaulio, pamažu kaupdama dulkes. Į bet kokius kuratorių prašymus parodyti mirusio vyro paveikslus Annette reaguodavo atmestinai.
1977 m. birželio 15 d. Maryanas mirė nuo širdies smūgio, sulaukęs 50 metų, dirbdamas savo studijoje, o Annette buvo šalia. Keletą mėnesių prieš mirtį jis patyrė didžiulį psichikos sutrikimą, dėl kurio kurį laiką buvo priverstas gyventi saugomoje psichiatrinėje priežiūroje, kartais negalėdamas kalbėti.
Pinkas Burštynas gimė 1927 m. Abrahamo Šindel ir Gitlos Burštynų, darbininkų klasės, žydų, išpažįstančių tikėjimą, porai iš Naujojo Sąčo (Nowy Sącz) pietų Lenkijoje. 1939 m. Pinkas, jo tėvai ir du broliai bei seserys pateko į nacių valdžios nelaisvę. Dvylikametis buvo išsiųstas į Žešuvo getą, esantį į rytus nuo Krokuvos, o paskui įgrūstas į traukinius, kuriais žydai buvo vežami į Aušvicą. Į mirties stovyklą jis atvyko 1944 m., jau atskirtas nuo savo šeimos.
Pinkas buvo kalinys Nr. A17986. Jam pavyko išgyventi, kol stovyklą išlaisvino sąjungininkų pajėgos, ir jis buvo vienintelis savo šeimos narys, kuris nežuvo per Holokaustą.
Pasibaigus karui ir jam būnant pabėgėlių stovykloje, Pinkasui buvo amputuota koja. 1947 m. jis išvyko į netrukus Izraeliu tapsiančią šalį, kur pradėjo savo gyvenimo kelią studijuodamas meną Jeruzalėje. Pirmoji personalinė jo darbų paroda mieste įvyko 1950 m. Netrukus po to jis atsikratė gimtojo vardo ir oficialiai pasivadino Maryan S. Maryan.
Kurį laiką gyvenę ir dirbę Paryžiuje, 1962 m. Maryanas ir Annette laivu “Leonardo da Vinci” atvyko į Niujorką. Čia jo namais ir studija tapo “Chelsea” viešbutis, o gretimose salėse gyveno Patti Smith, Robertas Mapplethorpe’as ir įvairūs Niujorko kūrybos šviesuoliai. Čia jis bandė susitaikyti su savo praeities traumomis.
Dabar, po daugelio metų kruopščios apsaugos, Maryano darbai sugrįš į šalį, kuri pirmoji suteikė jam prieglobstį, – Tel Avivo meno muziejuje atidaroma didelė jo darbų paroda “Mano vardas – Maryanas”. Parodą atidarys Maryano darbo kabineto rekonstrukcija, atlikta pagal draugo 1970-aisiais darytas nuotraukas.
Ši paroda yra tik trečioji už JAV ribų, kurioje nagrinėjamas Maryano gyvenimas ir kūryba, praėjus 45 metams po jo mirties. (Praėjus dvejiems metams po jo mirties, 1979 m., paroda buvo surengta Tel Avivo muziejuje, o 2013-2014 m. – Paryžiaus Judaizmo meno ir istorijos muziejuje (mahJ)). Parodoje bus eksponuojami tapybos darbai, skulptūros, piešiniai ir filmas Ecce Homo. Šis filmas, sukurtas 1975 m. Maryam studijoje, yra vienintelis žinomas menininkės kūrinys, sukurtas naudojant šią mediją. Jame Maryanas pirmojo asmens liudijimu prisimena savo patirtį, patirtą nacių kalėjimų stovyklose, įskaitant prisiminimą, kaip jam teko gulėti tarp kūnų po to, kai sargybinis šaudė į grupę kalinių, apsimetant mirusiu ir taip tikintis išvengti aptikimo.
Filmas buvo sukurtas po to, kai Maryanas buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje ir užpildė šimtus sąsiuvinių su piešiniais ir raštais, kuriais bandė suprasti neįsivaizduojamą vaikystės skausmą. Dokumentai rodo bandymą objektyvizuoti savo paties asmenybę, vaizduojant save kaip jauną, izoliuotą berniuką. Kai kurie iš šių dokumentų taip pat bus eksponuojami parodoje.
Ši keliaujanti paroda debiutavo Šiaurės Majamio šiuolaikinio meno muziejuje 2021 m. lapkritį; Maryano turtui atstovauja “Venus Over Manhattan” Niujorke ir “Kamel Mennour” Paryžiuje. Nors Maryano kūniški palaikai palaidoti Montparnaso kapinėse Paryžiuje, susidomėjimas jo kūryba yra neatidėliotinai gyvas.
