Kostiantynas Dorošenka

2025 metų lapkritį Ukrainos kultūros ministerija pristatė Ukrainos kultūros paveldo fondą (angl. Ukraine Cultural Heritage Fund, UCHF) – „platformą kultūrai, kaip tapatybės ir demokratijos pagrindui, atkurti“. Briuselyje įregistruotas fondas siekia sutelkti tarptautinę paramą Ukrainos kultūros įstaigoms ir paveldo objektams, kuriems grėsmę kelia Rusijos agresija, išsaugoti, gelbėti ir atkurti.

2026 metų liepą Ukrainos kultūros paveldo fondo vykdomąja direktore tapo Oleksandra Kovalčiuk. Kultūros vadybos srityje ji dirba jau dešimt metų. Tarp jos veiklos sričių – vadovavimas nevyriausybinei organizacijai „Museum for Change“, kuri remia Ukrainos muziejus karo metu, Odesos nacionalinio dailės muziejaus reformavimas, vykdant direktoriaus pavaduotojos pareigas, taip pat darbas Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) Ukrainos nacionalinio komiteto valdyboje.

Kaip formavosi Ukrainos kultūros paveldo fondo koncepcija ir struktūra?

Tai kiek neįprasta Ukrainai istorija apie tai, kaip profesinei bendruomenei, Ukrainos kultūros ministerijai ir tarptautiniams partneriams pavyko rasti bendrą viziją. Ukrainos kultūros paveldo fondo (UCHF) idėja kilo iš labai paprasto suvokimo: Ukraina viena negali susidoroti su tokio masto savo kultūros paveldo naikinimo padariniais. Ir kalbame ne vien apie pinigus. Mums reikalinga sistema, kuri leistų suvienyti Ukrainos ir tarptautinių partnerių pastangas ir kartu užtikrintų greitą reagavimą į kultūros paveldo objektų niokojimą bei jiems kylančias grėsmes. Įsivaizduokite muziejų, nukentėjusį nuo raketos smūgio. Jam skubiai – ne po metų, ne pasibaigus dotacijų konkursui, o čia ir dabar – reikia medžiagų kolekcijai apsaugoti, langams uždengti, laikinai stogo dangai įrengti, specialistų, kurie įvertintų žalą, taip pat lėšų pastatui konservuoti. Ir dar vienas svarbus dalykas: fondo idėja kilo iš atviro Ukrainos kultūros bendruomenės atsakymo sau pačiai į klausimą, ką turime padaryti mes patys, nelaukdami valstybės ar tarptautinių institucijų pagalbos.

Tai tapo įmanoma, kai Ukrainos kultūros paveldo ekspertai susibūrė išanalizuoti problemas ir pasiūlyti galimus jų sprendimo būdus rengiant „2025–2030 m. kultūros strategiją“. Šis projektas vadinosi RES-POL, o kultūros paveldo veiklos grupei vadovavo Kultūros veikėjų koalicijos pirmininkė Olha Sahaidak. Aš šioje grupėje buvau atsakinga už kilnojamąjį kultūros paveldą. Būtent šiame projekte ir gimė Ukrainos kultūros paveldo fondo idėja. Mes ją pateikėme kaip vieną iš galimų sprendimų. O Ukrainos kultūros ministerijos, kurios užsakymu buvo vykdomas projektas, komanda pasirinko šią politikos kryptį kaip vieną svarbiausių. Mums buvo svarbu, kad UCHF nuo pat pradžių pelnytų pasitikėjimą. Todėl jis buvo įsteigtas kaip tarptautinė organizacija, veikianti pagal Europos Sąjungos valstybės teisės aktus, besivadovaujanti europiniais standartais, atliekanti auditus ir turinti skaidrią valdymo sistemą. Taigi fondas buvo įsteigtas Briuselyje. Jo steigėjai – tarptautinė organizacija ALIPH, kuri specializuojasi kultūros paveldo apsaugos konfliktų zonose srityje ir aktyviai remia Ukrainos paveldo išsaugojimą, bei Ukrainos kultūros ministerija.

UCHF turi direktorių valdybą, atsakingą už strateginius sprendimus. Ją sudaro tarptautiniai kultūros ir kultūros paveldo ekspertai. Man labai patinka, kaip ši valdyba dirba – ji greitai reaguoja į Ukrainos institucijų poreikius. Pavyzdžiui, iškart po raketų smūgių Kyjivui ir Charkivui direktorių valdyba nusprendė sukurti skubios pagalbos programą. Pagal ją skiriamos iki 30 000 eurų dotacijos neatidėliotinam pastatų paruošimui žiemai ir konservavimo darbams. Šis pavyzdys labai iškalbingas. Kartais svarbiausia ne finansuoti didelį projektą, o padėti laiku rasti sprendimą.

Pateiksiu pavyzdį. Po Rusijos atakų prieš Kyjivą iškilo klausimas, kaip apsaugoti „Mystetskyi Arsenal“ (Meno arsenalo) pastatą. Dronas sunaikino dalį istorinio pastato stogo, o dar 2 000 kvadratinių metrų sudegė per gaisrą. Fondas svarstė galimybę skirti 30 tūkst. eurų projektiniam sprendimui, kuris leistų konservuoti pastatą, parengti. Vėliau privačios bendrovės suteikta 500 000 eurų parama, reikalinga pastato būklei stabilizuoti pagal šį projektą, leido muziejui nedelsiant pradėti darbus.

Mes plečiame savo komandą Ukrainoje, nes būtent čia vyksta pagrindinė mūsų veikla. Aktyviai bendradarbiaujame su neseniai Ukrainos kultūros ministerijos įsteigtu Kultūros paveldo išsaugojimo koordinavimo centru. Man iš esmės svarbu, kad UCHF nebūtų organizacija, kuri iš Briuselio sprendžia, ko reikia Ukrainos muziejams. Siekiu, kad tai būtų organizacija, kuri iš vidaus supranta kultūros paveldo saugotojų poreikius ir padeda rasti išteklių tiems poreikiams patenkinti.

Kaip veikia Ukrainos kultūros paveldo fondo (UCHF) finansavimo sistema ir kas yra pagrindiniai jo rėmėjai?

Fondas veikia bendro finansavimo principu: įvairios šalys ir tarptautiniai partneriai skiria lėšų į bendrą fondą. Turime projektų portfelį, taip pat aiškiai suprantame, kokius darbus būtina atlikti nedelsiant, kai kultūros paveldo objektai patiria žalą. Kai kuriems rėmėjams siūlome finansuoti konkrečius projektus, jei jie turi specifinių interesų ar prioritetų. Tarp pirmųjų fondą parėmusių valstybių buvo Danija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai ir Lenkija. Mums ypač svarbu, kad Lietuva, Latvija ir Estija taip pat prisideda prie UCHF veiklos savo finansiniais įnašais.

Viena pirmųjų ir didžiausių fondo partnerių tapo Danija. Jos vyriausybė paskelbė skirianti 10 milijonų Danijos kronų. Visa tai – ne vien finansinė parama. Tai liudija, kad mūsų partneriai Europoje supranta: Ukrainos kultūros išsaugojimas yra bendros atsakomybės už Europos ateitį dalis. Taip pat svarbu suprasti, kad fondas nėra muziejus ir pats neatlieka kultūros paveldo objektų restauravimo darbų. Mūsų užduotis – pritraukti finansavimą, kartu su ekspertais nustatyti prioritetus, remti kokybiškus projektus ir prižiūrėti, kaip naudojami ištekliai. Siekiame, kad kiekvienas rėmėjas žinotų, kam buvo panaudotos jo skirtos lėšos, o kiekviena Ukrainos kultūros institucija turėtų sąžiningą ir vienodą galimybę gauti paramą.

Ir, žinoma, nuolat siekiame plėsti partnerių ratą. Juk Ukrainos kultūros paveldo atkūrimas – tai užduotis, kurios neįmanoma įgyvendinti per vienus biudžetinius metus ar net per pirmuosius metus pasibaigus karui.

Ukrainos kultūros paveldą kasdien naikina Rusijos agresija. Prie to prisideda ir įsisenėjusi nepakankamo muziejų bei kitų kultūros įstaigų finansavimo problema. Iššūkių, su kuriais susiduria jūsų fondas, spektras yra itin platus. Kokią strategiją taikote šiomis aplinkybėmis ir kokius konkrečius sprendimus priimate jau dabar?

Jūs visiškai teisūs. Karas nesukūrė visų Ukrainos kultūros paveldo problemų, tačiau jas gerokai paaštrino. Daugelis mūsų muziejų dešimtmečius veikė pastatuose, kuriems reikėjo remonto. Kolekcijos buvo saugomos toli gražu ne idealiomis sąlygomis. Trūko restauratorių, o atlyginimai kultūros sektoriuje išliko maži. Dabar prie viso to prisidėjo raketos, dronai, gaisrai, okupacija ir grėsmė prarasti ištisas kolekcijas. Taip pat susiduriame su milžiniška specialistų krize – didelė dalis kultūros bendruomenės narių tarnauja kariuomenėje, nemažai jų išvyko į užsienį, gelbėdami savo vaikus nuo karo. Todėl negalime tiesiog sudaryti apgadintų kultūros paveldo objektų sąrašo ir pradėti juos vieną po kito atstatinėti. Turime palaikyti kultūros bendruomenę, suteikti jai pagalbą, stiprinti komandų ir vietos bendruomenių, besirūpinančių kultūros paveldo objektais, atsparumą. Tai svarbiausia mūsų veiklos kryptis. Į šį principą atsižvelgiame įgyvendindami kiekvieną projektą.

Apskritai mūsų strategija apima kelias veiklos kryptis. Pirmoji – skubi kultūros paveldo, kuriam gresia pavojus, apsauga. Apie ją jau kalbėjau anksčiau. Antroji – saugojimo erdvių, skirtų evakuotoms muziejų kolekcijoms, plėtra. Tikiuosi, kad šiais metais įrengsime daugiau kaip tūkstantį kvadratinių metrų saugyklų.

Dar viena mūsų veiklos kryptis – stabilizavimas ir prevencinis konservavimas, tai yra pažeisto kultūros paveldo apsauga iki tol, kol atsiras galimybė jį visiškai restauruoti. Taip pat siekiame užtikrinti kultūros institucijų, saugančių mūsų paveldą, energetinį savarankiškumą. Turime galvoti apie tai, kokie Ukrainos muziejai bus po karo. Nenorėčiau, kad tiesiog atkurtume senus pastatus ir grįžtume prie tų pačių problemų, kurios egzistavo anksčiau.

Šį sudėtingą laikotarpį turime išnaudoti kurdami modernesnę ir atsparesnę kultūros paveldo išsaugojimo sistemą, stiprindami profesinės bendruomenės ir komandų, besirūpinančių kultūros paveldo objektais, kuriuos atkurs fondas, tvarumą bei gebėjimą tęsti savo veiklą.

Kaip Ukrainos kultūros paveldo fondas (UCHF) dirba su Ukrainos muziejų kolekcijomis ir eksponatais, kurie buvo evakuoti į užsienį? Šiuo metu, pavyzdžiui, susiduriame su teisiniu ginču dėl Lvive esančio istorijos muziejaus kolekcijos paveikslų, laikomų Lenkijoje. Kaip būtų galima spręsti tokias problemas?

Iš karto pasakysiu, kad tokia veikla nepatenka į mūsų fondo įgaliojimų sritį. Fondas nėra institucija, sprendžianti ginčus dėl nuosavybės teisių ar tarptautinio muziejų eksponatų skolinimo. Tačiau savo vaidmenį matome skatindami bendradarbiavimą, teikdami profesionalią ekspertinę pagalbą ir sudarydami sąlygas, kad Ukrainos muziejai galėtų saugiai saugoti savo kolekcijas. Kaip šios srities ekspertė norėčiau pabrėžti, kad kolekcijų perkėlimas į užsienį yra priverstinė priemonė, kuri teisine prasme nėra laikoma evakuacija. Esame dėkingi muziejams ir valstybėms, priėmusioms šiuos meno kūrinius ir užtikrinusioms jų apsaugą.

Įstatymo projektas, reglamentuojantis būtent muziejų kolekcijų evakuaciją į užsienį, šiuo metu svarstomas Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje. Kol kas visi užsienyje esantys Ukrainos muziejų eksponatai yra išvežti dalyvauti parodų, mokslinių tyrimų arba restauravimo projektuose. Į užsienį jie pateko pačių muziejų ar juos valdančių institucijų iniciatyva, o ne pagal bendrą nacionalinę programą, pagrįstą tarpvyriausybiniais susitarimais. Todėl itin svarbu nustatyti aiškias taisykles, kurios būtų suprantamos visoms suinteresuotoms šalims dar prieš muziejų kolekcijoms kertant valstybės sieną.

Kartu su Oleksandru Roitburdu jūs kadaise reformavote Odesos dailės muziejų ir prisidėjote prie to, kad jam būtų suteiktas nacionalinio muziejaus statusas. Šiandien Odesa yra vienas iš miestų, labiausiai kenčiančių nuo Rusijos raketų atakų. Kas šiuo metu vyksta muziejuje ir kitose miesto kultūros institucijose?

Man Odesos dailės muziejus yra kur kas daugiau nei buvusi darbovietė. Jis iki šiol užima labai svarbią vietą mano gyvenime. Didžiuojuosi Odesos dailės muziejaus komanda, kai užsienyje pasakoju apie jos darbą karo metu. Žmonėms, kuriems apie tai pasakoju, ši veikla taip pat kelia didžiulę pagarbą.

Muziejus veikia, nors dabartinėmis sąlygomis tai nepaprastai sunku. Muziejus įsikūręs netoli uosto, todėl jo vieta kelia didelę grėsmę kolekcijai. Oro pavojaus metu privalome eiti į slėptuvę. 2023 m. lapkritį tiesiai priešais muziejaus vartus nukrito Rusijos raketa „Oniks“. Sprogimo banga sunaikino muziejaus administracinio korpuso stogą. Tačiau vos per šešias savaites komanda sugebėjo atnaujinti veiklą, ir nuo to laiko muziejus dirba be pertraukų.

Praėjusią žiemą vieną iš muziejaus patalpų pavertėme vadinamuoju atsparumo punktu – vieta, kur žmonės gali ateiti įkrauti savo elektroninius prietaisus arba saugiai praleisti oro pavojaus laiką. Muziejaus veiklą pertvarkėme atsižvelgdami į karo sąlygas. Turime kelis generatorius, „EcoFlow“ įkrovimo stotelę ir saulės baterijas, kurios leidžia muziejui tęsti veiklą net ir ilgai nutrūkus elektros tiekimui.

Taip pat turime sukaupę vieną toną vandens atsargų, kad, sutrikus vandens tiekimui, galėtų veikti tualetai. Juk žinote, kad šiuo metu Rusijos atakomis siekiama sunaikinti vandens tiekimo infrastruktūrą. Taigi per visus šiuos beveik penkerius metus muziejus nuolat prisitaiko prie vis naujų kylančių grėsmių.

Odesos dailės muziejuje yra 26 ekspozicijų salės. Pirmąją plataus masto invazijos dieną muziejaus komanda išmontavo pagrindinę ekspoziciją, o vėliau didžioji kolekcijos dalis buvo evakuota į penkias skirtingas vietas. Ukrainoje nėra visiškai saugios vietos – raketos pasiekia net vakarinę šalies dalį. Todėl evakuotų eksponatų paskirstymas skirtingose vietose taip pat yra mūsų rizikos valdymo strategijos dalis.

Nepaisant visko, 2022 m. birželį muziejus vėl visiškai atvėrė duris lankytojams. Tuomet surengėme parodą „Iki karo“. Joje pristatėme naujus kolekcijos kūrinius, įsigytus Oleksandro Roitburdo pastangomis ir jo iš savivaldybės tarybos nario fondo pritrauktomis lėšomis. Būdamas Odesos miesto tarybos nariu, Roitburdas savo, kaip tarybos nario, fondo lėšas panaudojo naujiems šiuolaikinio meno kūriniams muziejui įsigyti. Iki tol muziejaus kolekcija paskutinį kartą buvo papildyta dar 1989 m., kai muziejus įsigijo du paties Roitburdo kūrinius.

Paroda „Iki karo“ užėmė šešias pirmojo aukšto sales. Tačiau jau po pusmečio muziejuje veikė visos ekspozicijų erdvės – visos 26 salės. Vienu metu rengdavome net po kelias šiuolaikinių Ukrainos menininkų parodas. Pagrindinės mūsų parodinės veiklos kryptys – šiuolaikinio Ukrainos meno pristatymas ir meninė karo patirties refleksija, apmąstant tai, ką šiuo metu išgyvename.

Kita kryptis – privačių kolekcijų, kuriose saugomi XX a. septintojo dešimtmečio Odesos nonkonformistų kūriniai, tyrinėjimas. Dar viena veiklos sritis – kariškių kūryba. Ji ne visada atitinka muziejinio meno kriterijus, tačiau tokios parodos yra svarbios įamžinant atminimą. Mums svarbu parodyti, kas mus gina. Pavyzdžiui, prisimenu gražias Boriso Aizenbergo akvareles, kuriose pavaizduotos gėlės. Jas jis tapė ant šaudmenų dėžių. Borisas buvo kulkosvaidininkų būrio kapitonas ir šiuos kūrinius tapė tiesiogiai kovos veiksmų zonoje Donbase. 2023 m. Borisas Aizenbergas žuvo fronte.

Čia labai svarbu suprasti vieną dalyką apie Ukrainą. Kai karo metu muziejus atidaro parodą, tai nereiškia, kad viskas yra gerai ir gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Tai reiškia, kad žmonės deda milžiniškas pastangas, siekdami išsaugoti bent dalelę normalaus gyvenimo. Ir tai taip pat reiškia, kad kultūra jiems nėra prabanga, kurią galima atidėti iki karo pabaigos. Kultūra jiems reikalinga būtent dabar.

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dekretu, kuriuo Odesos dailės muziejui buvo suteiktas nacionalinio muziejaus statusas, taip pat buvo numatyta institucijai suteikti Oleksandro Roitburdo vardą. Ši idėja, kaip ir pati Roitburdo asmenybė, mieste sukėlė gyvas diskusijas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Oleksandras Roitburdas buvo žmogus, kuris nepalikdavo kitų abejingų. Jis turėjo labai aiškią poziciją, nebijojo jos reikšti ir dažnai įsitraukdavo į diskusijas bei ginčus. Būtent gebėjimas kelti nepatogius klausimus buvo svarbi jo asmenybės dalis. Nesu tikra, ar pats Oleksandras būtų norėjęs, kad muziejus būtų pavadintas jo vardu. Tai sena sovietinė tradicija – suteikti institucijoms įvairių veikėjų vardus. Kadaise, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Odesos dailės muziejus buvo pavadintas Isaako Brodskio, vieno žymiausių oficialiojo socialistinio realizmo atstovų, vardu.

Europoje tokios praktikos – vadinti muziejus karalių ar prezidentų vardais – jau nebėra. Juo labiau buvusių direktorių vardais. Ir apskritai – Roitburdo vardo muziejus, kuriame tėra trys Roitburdo paveikslai? Tiesa, šiais metais į kolekciją įsigijome dar keletą jo kūrinių. Tačiau, jei pažvelgtume į Chersono Oleksijaus Šovkunenkos dailės muziejų, pamatytume, kad jame saugoma 300 Šovkunenkos darbų. Taigi man asmeniškai tokia tradicija, tokia politika nepatinka. Tačiau… Dar Oleksandrui esant gyvam daugelis žmonių sakydavo: „O štai Roitburdo muziejuje…“, „Eikime į Roitburdo muziejų…“ Meno bendruomenėje sąvoka „Roitburdo muziejus“ jau buvo tvirtai prigijusi. O dabar, karo metu, Roitburdas Odesai – ir ne tik jai – yra pasipriešinimo, intelekto, humoro ir lankstumo simbolis. Todėl suteikdami muziejui jo vardą galėtume išsaugoti ir pratęsti jo atminimą bei ryšį su muziejumi. Bent jau iki tol, kol suprasime, kad neprivalome tęsti senos sovietinės tradicijos suteikti institucijoms žmonių vardus. Jeigu atsiribotume nuo mano susižavėjimo Roitburdu, nuo meilės jam kaip svarbiam autoritetui mano gyvenime, ir pažvelgtume į Odesos dailės muziejaus istoriją objektyviai, pamatytume, kad buvo nemažai direktorių, kurių indėlis į muziejaus raidą buvo ne mažesnis. Muziejus išgyveno nuosmukio laikotarpius, po kurių atsirasdavo talentingas vadovas ar vadovė, nuveikdavę daug svarbių darbų.

Iš visų mūsų muziejaus istorijoje dirbusių direktorių išskirčiau Ivaną Semeniuką, kuris muziejui vadovavo 1972–1979 metais. Vertinant nuveiktų darbų mastą, jo indėlis į muziejaus plėtrą buvo gerokai didesnis nei mūsų su Oleksandru Roitburdu. Semeniukas tris kartus padidino muziejaus darbuotojų skaičių, pasirūpino muziejaus teritorijoje gyvenusių žmonių iškeldinimu į kitus būstus, išplėtojo muziejaus mokslinį ir tiriamąjį potencialą, sutvarkė gidų darbo ir ekskursijų organizavimo sistemą. Jis išplėtė ekspozicijų sales, o muziejus pradėjo dalyvauti tarptautinėse parodose. Būtent Semeniukas padėjo pagrindus reikšmingam Odesos dailės muziejaus, kaip institucijos, augimui.

Deja, Oleksandras Roitburdas nespėjo įgyvendinti visko, ką buvo suplanavęs. Nuo pat jo darbo pradžios supratome, kad muziejui reikia naujų patalpų. Jis susitarė su kultūros ministru Oleksandru Tkačenka, kad muziejui bus perduotas KINAP kompleksas – buvusi didelė kino aparatūros gamykla Odesoje. Tai nuostabus pastatas, įsikūręs gražioje Slobidkos rajono vietoje. Tai buvo puikus buvusio pramoninio rajono atgaivinimo ir gentrifikacijos projektas, kurį sustabdė plataus masto karas.