Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
Oliver Laxe – vienas savičiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų, kurio filmai visuomet balansuoja tarp dvasinės kelionės, egzistencinio išbandymo ir ritualo. Naujausiame filme „Sirat“ režisierius žengia dar toliau – kuria kino kaip apeigos patirtį, kurioje žiūrovas susiduria su savo pažeidžiamumu, baime ir atgimimu. Su Laxe kalbamės apie kino prasmę, vidinius barjerus kūryboje ir tai, kodėl „Sirat“ jam pačiam yra ne idėja, o kelias į vidinę transformaciją.
Mes, kritikai ir žurnalistai, visada turime savo filmo interpretaciją – apie ką jis, kokia pagrindinė jo idėja. Tačiau visuomet įdomu paklausti režisieriaus: apie ką šis filmas jam?
Interpretacija ir filmo idėja – tai du skirtingi dalykai. Tu gali kurti filmą, kuris pranoksta patį kūrėją, kuris turi daugybę interpretacijų – ir dar daugiau nei tik interpretacijų. Manau, kad šis filmas pakabina, sustabdo tą interpretacijų lygį. Jis verčia jausti kūnu. Tai filmas, kurį žiūri pilvu, instinktais, genties pojūčiais. Aš nenoriu jo interpretuoti – galiu kalbėti tik apie savo ketinimus. Bet ir tai – pats filmas eina kur kas toliau nei mano ketinimai.
Kokiai pagrindinei idėjai norėjote suteikti formą?
Norėjau sukurti ceremoniją. Perėjimo apeigą. Norėjau, kad žiūrovai patirtų tam tikrą mirtį – išgyventų savo pačių mirtį. Manau, kad žiūrint filmą tai yra sveika: medituoti mirtį, patirti ją. Tai būtina.
Tai gana tamsi idėja?
Mirtis nėra tamsa. Tai, ką darė graikai teatre. Jie eidavo į tragedijas ne tam, kad pramogautų. Jie eidavo mirti, apsivalyti, nusivalyti, padirbėti su savimi. Todėl tokie ritualai reikalingi. O kinas tam yra puiki vieta – vieta katarsiams. Mano ketinimas buvo toks: kad žiūrovas „mirtų“ ir atgimtų. Taip, filmas sunkus, kartais skausmingas, bet slapta, magiškai, po jo žmogus jaučiasi labiau susijęs su gyvenimu.
Kas filmavimo metu buvo sunkiausia?
Kova su savimi – kaip visada. Ne išorinės kliūtys svarbiausios, o vidinės. Tikėjimo lygmuo. Tie momentai, kai viskas sunku – tavo savikontrolė. Taip, filmuoti dykumoje sunku. Dirbti prie 45 laipsnių karščio – sunku. Bet tikroji sunkumo esmė – motyvacija, tas klausimas: ar išdrįsi šokti į bedugnę, ar ne? Tai labai rizikingas filmas. Turėjau neapgaudinėti savęs. Turėjau daug baimių kurdamas šį filmą. Visi man sakė: „Šis filmas – tavo kaip režisieriaus savižudybė.“
Ar jaučiatės nugalėjęs save? Savo baimes?
Aš nekovoju prieš savo baimes – aš jas priimu. Aš su jomis gyvenau, buvau su jomis susijęs, kentėjau, bet toliau ėjau. Vis šokau į akivaizdybę, į nežinomybę. Daugelis režisierių kovoja su baimėmis, jas slepia – bet iš tikrųjų visiškai jomis vadovaujasi. Ir tai matyti jų filmuose – jie apskaičiuoti, be rizikos, tarsi apsėsti baimės. Todėl jie visi tampa panašūs.
