Pranešimas spaudai
Autorė: Rūta Matulevičiūtė
Po parodos „Zoetropas“ pristatymo VDA Telšių galerijoje, kalbamės su autorėmis apie jų kūrybą, meninės išraiškos pasirinkimus. Parodoje – Devos Bartninkaitės kūriniai, įkvėpti minčių apie atsinaujinimą, Sinaimos Kontautės instaliacijos, kalbančios apie tarpines būsenas, bei Marijos Žiemytės pamąstymai apie šventumą. Menininkių kūriniai sukuria erdvę mintims apie transformacijos laiką, nuolatinį kismą. Menininkes kalbina parodos kuratorė Rūta Matulevičiūtė.
Deva, tavo darbuose vaizdo medija tampa austais paveikslais. Kodėl pasirinkai VHS juostas kaip medžiagą savo kūriniams?
Deva Bartninkaitė: Jau studijų metais mėgau eksperimentuoti, ieškojau netradicinių medžiagų kūrybai. Magnetinė juosta įsiliejo į kūrybinius ieškojimus visai atsitiktinai. Iš pradžių sudomino savo medžiagiškomis savybėmis: tokiomis kaip lengvumas, žvilgesys. Ir kuo toliau, tuo labiau traukė į savo kontekstinius klodus. Besimokant valdyti audimo technologiją, VHS kasečių magnetinė juosta nuo kūrybinės žaliavos transformavosi į tyrinėjimo objektą. Savyje talpinančios begalybę vaizdinės informacijos, VHS kasetės taip pat žymi ir pakankamai apibrėžtą periodą. Nuo atsiradimo, tapimo priemone fiksavimui, kolekcionavimui ir įsiliejimo į mūsų kasdienybę, iki kol kasetės greitai buvo išstumtos naujesnių, patogesnių priemonių ir pamažu nugrimzdo užmarštin į dulkančias lentynas, sandėlius, o dažnai ir šiukšlynus. Tad, pradėjusi gilintis į kūryboje naudojamos medžiagos turinį, kasetės juostelė tapo ne tik atlikimo priemone, įkvėpimu vizualui, bet dažnai ir kūrinio pavadinimu.
Mini, kad meno kūrimo procesas yra toks pat svarbus, o gal net svarbesnis už galutinį rezultatą. Ar galėtum plačiau papasakoti apie šį požiūrį ir jo svarbą savo kūryboje?
Deva Bartninkaitė: Audimo technologija, savaime reikalauja laiko. Technologija apima procesus, kurie reikalauja susikaupimo, atidumo. Ir tų procesų nepaskubinsi. Staklių užtaisymo laikotarpis duoda laiko apmąstymams, raštų idėjoms. Kiekvienas siūlas tam, kad atsirastų staklėse, turi nueiti kelionę per delną. Nuolatinio sukimosi procese. Tai tampa kūrinio pradžia. Toliau – kasečių rūšiavimas, atsirinkimas, koks turinys turėtų šįkart būti užfiksuotas. Ardant kasetes, ruošiant magnetinę juostelę audimui, sukimosi ciklas tęsiasi toliau.
Tad procesas man svarbus tiek atliekant techninius staklių paruošimo žingsnius, tiek peržvelgiant VHS kasetes ir gilinantis į jų nešamą informaciją. O galiausiai ir audžiant, ir mąstant, kokią šįkart vizualinę informaciją raštų pagalba aš siekiu perteikti. O ir pats sukimąsis lydi iki pat galutinio taško, kuomet audinys iškerpamas iš staklių.
Sinaima, kūryboje naudoji tokias medžiagas kaip gyvūnų kaulai ir žmogaus veiklos, urbanistinės liekanos. Ar galėtum papasakoti apie šių medžiagų pasirinkimą ir kokią žinutę siunti žiūrovui tokiu pasirinkimu?
Sinaima Kontautė: Jau pirmuose studijų kursuose pastebėjau, kad man labai svarbus kūrinių/objektų medžiagiškumas. Skirtingos medžiagos siunčia labai skirtingas žinutes, suteikia kūriniui konteksto. Būtent natūralioji dalis – kaulai – laukinės praeities ir gamtos atstovai. Kitos medžiagos – metalas, plastikas, cementas – tai dirbtinumas, priešprieša kaulams. Savo kūryba noriu diskutuoti ir klausti, kokia mūsų vieta šitame susikirtime, tarp susikurtos civilizacijos ir gamtos natūralumo.
Papasakok apie gamtos ir žmogaus santykį, kuris dominuoja daugelyje tavo kūrinių. Kokį santykį su gamta matai visuomenėje ir koks tavo pačios santykis su ja?
Sinaima Kontautė: Atskirų žmonių santykis su gamta gali būti labai įvairus, tačiau mūsų civilizacijos vystymosi kelyje matau, kad gamta nėra gerbiama, ji išnaudojama žmogaus reikmėms. Panašu, kad kuo toliau, tuo labiau žmogus tolsta nuo jos, mūsų gyvenimas ir jo ritmas yra labai dirbtiniai ir nenatūralūs. Taip ir mano asmeninis santykis atrodo – kaip priešpriešų jungtis. Nors myliu gamtą ir natūralumą, mano gyvenime ir aplinkoje pilna dirbtinumo. Atrodo, šiais laikais net nebeįmanoma jo atsikratyti. Galbūt ir nereikia. Kaip ir daugelyje dalykų, mano nuomone geriausias sprendimas yra kompromisų ieškojimas.
Kūriniuose naudoji kūną kaip mediją. Tai – tiek tavo pačios kūnas performanse, tiek žvėrių kūnų dalelės tavo instaliacijose. Kuo tavo kūryboje yra svarbus kūnas? Kaip matai savo kūno ir kito kūno (šiuo atveju, žvėries), santykį, kai jie tampa meno įrankiais?
Sinaima Kontautė: Būtent kaulai yra ilgiausiai išliekanti kūno dalis po mirties, atspariausi laikui ir aplinkos pokyčiams. O mano kūnas yra gyvas. Jis yra čia ir dabar. Nors ir priešingose gyvenimo pusėse. Jie abu turi stiprų savo kontekstą ir energetiką. Abu yra vieni natūraliausių dalykų, ką mums davė gamta. Tinkami tiek priešpriešoms išreikšti, tiek kūrybiškai diskutuoti apie santykį su praeitim ir ateitim, su vis besisukančiu pokyčių ratu.
Marija, savo darbuose tyrinėji bičių tveriamų korių simboliką, susijusią su dieviškumu. Kodėl pasirinkai korį ir bites kaip pagrindinę savo kūrybos temą ir kokią žinutę nori perteikti šiuo pasirinkimu?
Marija Žiemytė: Norėjau sukurti didesnės apimties instaliaciją ar skulptūrinį objektą, kalbantį apie pasaulio sutvėrimą. Tuo metu mąsčiau konkrečiai apie biblijinį siužetą. Idėją padiktavo pati medžiaga. Tyrinėjau tekstilės ir organinių medžiagų santykį su vašku. Eksperimentų metu pastebėjau, kad vaškas suteikia tekstilei formą ir užkonservuoja natūralias medžiagas bei spalvas. Vėliau ieškojau, kaip vaškas galėtų tarnauti konceptualiai. Minčių sėmiausi iš filosofijos, mitologijos bei tautosakos. Tai padėjo išeiti už religijos ribų ir kūrinį perkelti į platesnius diskursus. Atradau pasaulio audinio motyvą mitologijoje, kuris man susisiejo su korio įvaizdžiu – juk tai bičių kuriamas audinys.
Norėjosi kalbėti apie visuomenę, nematomus saitus tarp žmonių, bendrystę ir taip užkoduoti žinutę apie taiką. Beje, senovės žmogus pirminės darnos būseną išgyvendavo per ritualus. Gaila, kad ritualo svarba mūsų sekuliarioje visuomenėje vis labiau nyksta.
Papasakok daugiau apie bites ir jų sąsajas su šventumu. Ką tau pačiai reiškia šventumas? Kokia jo svarba kūryboje ir gyvenime?
Marija Žiemytė: Bičių pasaulis man yra prigimtinės darnos pavyzdys. Jų gebėjimas būti kartu didelėje bendruomenėje žavi ir skatina mokytis. Senovės lietuviai bites laike šventu vabzdžiu. Buvo sakoma, kad miršta tik žmogus ir bitė, o kitos gyvos būtybės – dvesia. Buvo ir kitų tikėjimų. Pavyzdžiui, kad nevalia prie bičių eiti nesipraususiam ar piktam, nes gali sugelti.
Ką man reiškia šventumas? Esu girdėjusi pasakymą, kad palaimintas arba šventas yra tas žmogus, kuris pilnai save realizuoja gyvenime. Tikiu, kad kiekvienas turime savo pašaukimą. Aš esu laiminga, kai galiu kurti. Taip pat turiu asmeninį santykį su Dievu, kuris reiškiasi ir kūryboje. Joje yra tam tikros metafizikos. Vizualiai ir konceptualiai.
Tavo kūrybos procesas reikalauja neįtikėtino kruopštumo, eksperimentavimo su medžiagomis. Mini, kad tverdama korį iš tekstilės ir vaško jautiesi lyg statytum šventyklą. Kaip įsivaizduoji žiūrovų asmeninį ryšį su tavo menu? Kokias emocijas ar mintis nori sukelti žiūrovui?
Marija Žiemytė: Kai siuvu korius, visada aplanko geras jausmas. Galbūt taip veikia pati korio forma, mano supratimu, sakralinė geometrija, ir nuolatos pasikartojantis siuvimo veiksmas. Jis įveda į ramybės būseną, ekvivalenčią meditacijai. Norisi, kad ir žiūrovas pajustų tą harmoniją: per struktūrą, malonų vaško kvapą ir per pačią mintį, apie tai, kad visi šiame pasaulyje esame susiję.
Iš žiūrovų išgirstų įvairių refleksijų. Susidariau įspūdį, kad jie mato bičių pasaulį tiesiogiai, kūrinį sieja su ekologijos tema apie bičių išnykimą. Tai irgi yra dalis kūrinio minties. Nes aš jame kalbu apie dvasinę ekologiją.
Galvoju, kad kiekvienas žiūrovas kūrinyje gali atrasti savas reikšmes. Ir man tai įdomu.
Kaip matote savo kūrinius bendrame jūsų trijų parodos kontekste? Kokią naują ar gilesnę prasmę jie įgauna būdami „Zoetropo“ parodos visumoje?
Deva Bartninkaitė: Po ilgų ieškojimų „Zoetropas“ atrastas ne tik kaip pavadinimas, bet ir kaip raktinis žodis apjungiantis mūsų kūrybą. Juokingas šis pavadinimų kontrastas: Mechanizmo animacijai kurti prototipas buvo išrastas 1834 m. William George Horner ir pavadintas Daedalum (‘velnio ratas’). „Šis optinis žaislas buvo pamirštas daugiau nei 30 metų. 1867 m. jį tuo pačiu metu atrado ir užpatentavo William F. Lincoln (JAV) ir Milton Bradley (Didžioji Britanija). Taip velnio ratas įgijo naują pavadinimą zoetropas, iš graikų kalbos išvertus – „gyvenimo ratas“. (Šaltinis: https://lietuvai.lt/wiki/Animacija)
Paroda sugretina mūsų kūrybą ir leidžia pamatyti bendrus sąlyčio taškus tyrinėjamose temose. Taip pat atveria galimybę patyrinėti pagrindinę parodos ašį (zoetropą, nuolatinį sukimąsi) per kontrasto principą. Kiekviena individualiai per kūrybą pristato savitą (gyvenimo) ratą, kuris galbūt meditatyvus, galbūt svaiginantis, intensyvus ar perkrautas.
Sinaima Kontautė: Mano kūryboje dažnai vyrauja dvi priešingybės, jų tarpusavio ryšys. Šios parodos metu į kūrinius pažvelgti galima visai kitu kampu: kaip į ratą, gyvybės ir mirties prieštaringą santykį. Ne veltui zoetropas buvo cilindro formos: judesys be pradžios ir be pabaigos. Taip ir mūsų bendra kūryba susijungia į vientisą patyrimą.
Marija Žiemytė: Iš tiesų, gana sudėtinga atsakyti į šį klausimą, nes jis nekilo rengiant parodą. Idėja ją surengti gimė iš gražaus bendrystės jausmo. O jau po to mūsų visų temos persipynė tarpusavyje labai organiškai. Netgi parodos pasiruošimo darbai vyko gana darniai, nebuvo iškilę konfliktų ar didelių diskusijų dėl ekspozicijos. Viena kitą palaikėme, tiek morališkai, tiek fiziškai. Natūraliai pasiskirstydavome, kas už ką atsakinga. Bet gal tai ir yra esmė? Džiaugtis procesu. Atrodo, kūriniai jau sukurti, bet parodos ekspozicija irgi yra kūrybos dalis, kuri reikalauja daug pastangų. Svarstai, kad kūriniai neužgožtų vienas kito, o papildytų, kad apšvietimas padėtų kūriniams atsiskleisti. Turi mąstyti, kaip viskas atrodys iš žiūrovo perspektyvos. Be to, dar susiduri su techniniais iššūkiais, kuriuos irgi dažniausiai tenka spręsti kūrybiškai. Džiaugiuosi, kad mes su jais šauniai susitvarkėme.
Žinoma, ačiū kuratorei, kuri sugalvojo parodos pavadinimą. Jis dar labiau sujungė mūsų visų darbus į visumą. Pagal pavadinimo koncepciją norėjosi sukurti ekspoziciją, kuri būtų kaip patyriminis pasakojimas. Manau, pavyko.
Kuo svarbus menas mąstant apie šiandienos visuomenėje vyraujančius klausimus? Kaip jis prisideda prie diskusijų apie šiuolaikio žmogaus egzistenciją?
Deva Bartninkaitė: Menas šiais laikais kelia dvilypius jausmus. Viena vertus, atrodo, kūrėjo įtemptame periode jaučiama beprasmybė, kai nebežinai, kas gali nutikti kitą dieną, kaip planuoti ateitį. Svarbu turėti gyvenimo planą B.
Iš kitos pusės, menas tampa labai svarbi gyvenimo dalis, padedanti peržengti sunkius emocinius išgyvenimus: kūrėjui paskata tobulėti, žiūrovui patirti ir tirti meną, atsitraukti nuo kasdienybės.
Sinaima Kontautė: Menas nuo senų laikų buvo naudojamas kelti visuomenei ir žmogaus egzistencijai rūpimus klausimus. Tai nebūtinai yra tik vieno individo asmeninė išraiška. Mano nuomone kelti klausimus visada aktualu, ypač kai taip greitai keičiasi pasaulis, o kartu su juo keičiasi ir žmogaus santykis su aplinka bei savimi pačiu. Poetas ir akademikas Cesar A. Cruz yra pasakęs: “Art should comfort the disturbed and disturb the comfortable” (Menas turėtų paguosti sutrikusį ir sutrikdyti ramų).
Marija Žiemytė: Manau, menas visais laikais kėlė egzistencinius klausimus ar siekė žmogų perkelti už kasdienybės ribų. Tikriausiai nuo kiekvieno menininko asmeninio pasirinkimo priklauso apie ką jis nori kalbėti. Tačiau pastebiu, net jaučiu šiokį tokį spaudimą, kad šiuolaikinis menininkas turi reaguoti į tai, kas vyksta aplinkoje, turi išsakyti savo aiškią poziciją visuomenei svarbiais klausimais. Toks menas iš tiesų yra populiaresnis, sulaukiantis daugiau įvertinimo, tačiau aš visada palaikau asmens teisę rinktis. Jei menininko prigimtis yra kurti kažką asmeniško, lai kuria. Koks menas bebūtų, jis visada suras savo auditoriją.
Matulevičiūtė: Kiekviena turite išvystytą savo braižą tiek kūrinio formoje, tiek idėjose. Kaip manote, kokia linkme vystysis jūsų kūryba toliau?
Deva Bartninkaitė: Jau kuris laikas kūryba sukasi aplink VHS magnetinę juostą. Pradėjau nuo medžiaginių savybių, vėliau perėjau į turinį, galiausiai į pačio periodo nagrinėjimą, jo istorinį kontekstą. Tęsiu magistrantūros studijas, kuriose meniniam tyrimui taip pat esu pasirinkus VHS. Tad šiuo laikotarpiu manau kūryba vystysis toliau ta pačia linkme, tačiau įtraukiant ir kitas medijas.
Sinaima Kontautė: Mus kartu subūrė tekstilė, nors ją kūryboje naudojame labai skirtingai. Visos ieškome naujų raiškos būdų ir formų. Kartais tos tekstilės visai nelieka. Manau, kad asmeniškai ir toliau eisiu šiuo kūrybos keliu, medžiaga ir kontekstas kūryboje man išliks svarbūs, o ir tekstilės visiškai neatsisakysiu.
Marija Žiemytė: Manęs vis dar nepaleidžia korių forma ir norisi tęsti. Turiu viziją kada nors sukurti didelę instaliaciją ir manau, kad nesustosiu, kol „neišauginsiu“ kūrinio iki norimo dydžio. Tada bus galima galvoti apie vieno kūrinio personalinę parodą. Tačiau tai gali užtrukti ir nereiškia, kad tuo pat metu negaliu kurti ir kitų kūrinių. Gavau pasiūlymą pas pažįstamą menininką Kopenhagoje atsispausti ką nors šilkografijos būdu. Tad dabar rutulioju idėją šiems atspaudams.
Naujos mintys dažniausiai gimsta per dalyvavimą. Neapsiriboju konkrečiais tikslais ar idėjomis. Mėgstu priimti atrastas galimybes.
Daug išmokau dalyvaujamojo meno renginyje – parodoje “Making of..!Malmö”. Atėjau su konkrečia idėja, bet dalyvaujamasis menas įdomus tuo, kad jame yra daug spontaniškumo. Paprašiau menininkų, kad atsivežtų savo audinių, iš kurių aš galėčiau pasiūti vieną didelį korį, bet turėjau užsakymą pagaminti kostiumą, vėliau padariau dar du kostiumus. Nutarėme, kad ir mano kūrybinė studija bus ekspozicijos dalis. Tad procesas irgi gali tapti kūriniu. Manau, svarbu būti atviram ir nebijoti eksperimentuoti.
Marijos Žiemytės, Devos Bartninkaitės, Sinaimos Kontautės paroda „Zoetropas” veikia iki gruodžio 2 d. VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2).
