Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt
Šiemet Kanai sąmoningai ar ne, bet nusigręžė nuo Holivudo, o bandymas priartėti prie Senosios Europos kino, kino kaip meno, ne industrijos, atrodo, visai pasiteisino. Festivalis ramesnis, kažkam gal nuobodokas, bet tokie režisieriai kaip Paweł Pawlikowski, tikiu, turėjo jaustis gerai. Ir ne tik dėl apdovanjimo. Nors ir ne pagrindinio – Auksinės palnės šakelės. Jau antrą kartą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje apdovanotas lenkų režsieriaus filmas ,,Tėvynė” (angl.,,Fatherland” – aut. pastaba, pirmas apdovanojimas 2018 metais už filmą ,,Šaltasis karas” (,,Cold War”)) dar kartą grįžta prie temų, kurios buvo svarbios jo ankstesniuose darbuose. Istorijos traumos, tapatybės paieškos ir individo santykis su politiniais lūžiais šįkart pasakojami kuriant rašytojo Thomo Manno portretą Europos intelektualams itin sudėtingo laikmečio – pokario kontekste. Filmo siužetas seka rašytojo ir jo dukros Erikos Mann 1949 metų kelionę po pokario Vokietiją, suskilusią tarp Rytų ir Vakarų blokų.
Kaip ir filme ,,Šaltasis karas” režisierius renkasi nespalvotą vaizdą ir lakonišką pasakojimą. Turbūt vizualinis stilius čia nėra vien estetinis sprendimas – jis pabrėžia moralinį neapibrėžtumą, kaltės ir atminties temų sąsajas. Kritikai išskiria operatoriaus darbą ir gebėjimą vos per 82 minutes sukurti tankų, daugiasluoksnį pasakojimą. Tiesa, man norėjosi filme pabūti ilgiau. Tačiau gali būti, kad režisierius sąmoningai renkasi apie jautrias ir skausmingas temas kalbėti trumpai ir lakoniškai.
Galima sutikti su kai kurių kritikų nuomone, kad didžiausia filmo stiprybė – aktorių vaidyba. Sandra Hüller sukuria sudėtingą Erikos Mann portretą: jos veikėja tampa emociniu filmo centru, kontrastuojančiu su santūriu ir intelektualiu tėvo charakteriu. Tarp jų tvyranti įtampa leidžia kalbėti ne tik apie šeimos santykius, bet ir apie skirtingus būdus susitaikyti su praeities tragedijomis. Filmas taip pat kelia klausimą, ar pokario Vokietija iš tiesų atsisakė praeities, o kokią ateitį kuria Vakarai ir Rytai? Kur ir koks juose yra žmogus? Pawlikowskis vengia tiesmukų atsakymų ir vietoj to kuria intelektualų, kartais net filosofišką dialogą apie kaltę, atsakomybę ir „tėvynės“ sąvoką.
Vis dėlto „Tėvynė“ nėra lengvas filmas. Jo emocinis poveikis dažnai priklauso nuo žiūrovo žinių apie Vokietijos istoriją ir Mannų šeimą. Galiausiai apie visos Europos istorinį kontekstą. Dėl to kai kuriems žiūrovams pasakojimas gali pasirodyti pernelyg santūrus ar net šaltas. Vietomis net nesuprantamas, o kai kur padrikai keliaujantis nuo vieno epizodo prie kito. Tačiau režisierius kaip visada nesistengia duoti atsakymų. Kalba apie tai, kas kelia klausimus, o atsakymus turbūt kiekvienas apmąstys ir atsakys pats. Net jei ir neatsakys, atrodo, ne to režisierius ir siekia. O ko? Galbūt kino kalba papasakoti istoriją, kurioje asmeninė drama susilieja su Europos istorijos kontekstu. Tik klausimų palieka daugiau nei atsakymų.
