Recenziją parengė Valdonė Rudenkienė
Venecijos kino festivalyje lauktas ir šiltai publikos sutiktas Pedro Almodovaro filmas ,,The room next door” pirmasis režisieriaus filmas anglų kalba. Garsiosios Julianne Moore ir Tilda Swinton filmui neabejotinai suteikia dar didesnio svorio. Jų veikėjai Ingrid (Moore) ir Martha (Swinton), dvi senos draugės, kurios 1980-aisiais dirbo žurnalistėmis viename žurnale Niujorke. Ingrid tapo rašytoja, o jos naujausia knyga – apie baimę mirti. Tuo tarpu Martha ilgą laiką buvo drąsi karo korespondentė. Jos prarado ryšį viena su kita prieš keletą metų, tačiau, kai Ingrid sužino, kad Martha gydoma nuo gimdos kaklelio vėžio Manhatano ligoninėje, skuba pas ją. Netrukus jų draugystė vėl tampa tokia artima kaip anksčiau. Jos taip suartėja, kad pavojingai išblyškusi ir išsekusi Martha paprašo Ingrid padaryti didžiulę paslaugą. Ji nusiperka eutanazijos tabletę tamsiajame internete, tačiau nenori būti viena, kai ją išgers. Todėl prašo Ingrid būti gretimame kambaryje.
Istorija įtrauki, puikus operatoriaus darbas ir estetika, tik Pedro būdinga spalvų stilistika ir, žinoma, neprikaištinga Moore ir Swinton vaidyba. Kritikų užkulisiuose apie filmą imta kalbėti kaip vieną iš festivalio favoritų.
Apie ką dar užkulisiuose po filmo kalbėjo kino kritikai? Žinoma, apie ką filmas ir svarbiausia kodėl? Almodóvarui, kuriam dabar 74 metai, akivaizdžiai dažnai tenka galvoti apie mirtingumą. „The room next door“ nėra gilus filosofinis kūrinys – nors jis brandus, jame vis dar yra žaismingo humoro ir spalvingos melodramos. Tačiau šis filmas išsivysto į šiltą ir nuoširdžią refleksiją apie senėjimą, mirtį ir tai, kaip sveika rasti džiaugsmą net pačiose beviltiškiausiose situacijose. Tokios tematikos filmų, bet kuria kalba, nėra labai daug. Tad Pedro kaip visada originalus.
Jei esate matę Almodóvaro filmų, atpažinsite jo būdingą stilių: joks kitas režisierius taip nenaudoja tokių ryškių žalių, raudonų, geltonų ir mėlynų atspalvių. Todėl filme, kurio pagrindinis veiksmas Niujorke ir šalia jo, daug Ispanijos. Vis dėlto, jei nežinotumėme, galėtumėte pamanyti, kad prie filmo prisidėjo ir Woody Allenas. Kadangi tai kalbi drama apie kultūringus, patogiai gyvenančius niujorkiečius, kurie vaikšto parkuose ir aptarinėja meilę, gyvenimą, seksą ir mirtį. Tad tokio palyginimo išvengti neįmanoma.
Kolegos, kurių gimtoji kalba anglų, kalbėjo, kad kai kurios frazės daug geriau būtų skambėjusios ispaniškai, nes tiesioginis vertinys iš ispanų kalbos skambėjo kiek primityviai. Galima atleisti, juk tai pirmasis Pedro filmas anglų kalba. Kažkas gal priekaištautų dėl nuobodokų scenų. Ypač pradžioje. Visgi, dviejų aktorių dialogai, kuriais užpildytas filmas, neleidžia nuobodžiauti. Moore ypač meistriškai sugeba perteikti frazes, kurios iš kitų aktorių lūpų skambėtų pernelyg iškilmingai, bet įdėdama į savo balsą daug įtampos ir neapibrėžtumo, paverčia jas skambančiomis natūraliai. O kai kurių kritikų priekaištas esą tai dviejų aktorių pjesė iš kokio nors mažo biudžeto Brodway spektaklio tik perkelta į ekranus, pernelyg griežta. Dialogai tokie, kad norisi ne tik klausytis, bet išgirsti ir suprasti.
Prasidėjęs lyg ir nuobodokai – paprastu žmonių gyvenimu Niujorke, filmui įsibėgėjus jis vis labiau įtraukia. Ypač kai personažai išvyksta iš Niujorko. Martha išsinuomoja brangų, stilingą namą kalnuose mėnesio trukmės „atostogoms“, o artėjant jos paskutinei dienai Žemėje, draugystė su Ingrid tampa šiltesnė, laimingesnė ir dar prasmingesnė. Gyvenimas teka savo vaga, žmonės gyvena sava rutina. Ir jei nežinotum, kad kažkam jis tuoj baigsis, įtampos lyg ir nebūtų, mėgautumeisi gražiais vaizdais, kurių filme gausu, ir tiek.
,,Kai tai įvyks, mano kambario durys bus uždarytos ir tu suprasi”, – Ingrid įspėja Martha. Tačiau viskas buvo kitaip. Daug šviesiau ir spalvingiau. Ir mirtis neatrodė tokia baisi. Bent jau šiame Pedro Almodovaro filme.