Valdonė Rudenkienė/Tie2.lt

,,Tai tarsi įrašyta mūsų kūne. Kiekvienas iš mūsų turbūt turime išvežtų, sušaudytų, ištremtų, nužudytų giminių. Tai irgi yra paskata. Be to, ir supratimas, kad galime būti kita agresoriaus auka, neleidžia būti abejingiems. Todėl geriau kažką daryti dabar nei pavėluotai gelbėtis.”, – sako Marius Burokas – poetas ir vertėjas, literatūros apžvalgininkas, verčiantis ir iš ukrainiečių kalbos. Nuo pirmųjų karo metų kartu su kolegomis renka paramą Ukrainai.

Šiandien daug kalbame apie bendras mūsų ir ukrainiečių patirtis, kurios suformavo ir labai panašias asmenines vertybes. O kaip su literatūra? Ar Lietuvos ir Ukrainos literatūra turi bendrų taškų?

Apie tai būtų galima rengti paskaitą, todėl trumpai kalbėti labai sudėtinga…Bendrų taškų, žinoma, turime, visų pirma, istorinių: nuo LDK laikų iki dabar. Kažkada buvome viena šalimi, dvidešimtame amžiuje kartu patyrėme okupaciją, šalyse vyko partizaniniai judėjimai, išsivadavimo banga devyniasdešimtaisiais.  Skaičiau, kad ukrainiečiai buvo pirmieji, kurie po kruvinųjų sausio įvykių atsiuntė savanorių būrį ginti parlamento, surinko lėšų mūsų nepriklausomybei remti. Tie ryšiai nėra tokie, kad būtų labai matomi, bet jie yra jaučiami. Mus kažkas sieja natūraliai ir nuo seno. Tai atsispindi ir literatūroje.

Ar mūsų literatūra Ukrainoje žinoma?

Lietuvių autorių vertimų Ukrainoje nėra daug. Klasikos turbūt iš viso nėra. Iš poezijos – mano knyga, dar keletas knygų. Alvydo Šlepiko, Rimanto Kmitos ir dar keletas romanų. A. Škėmos ,,Saulėtos dienos“ yra išverstos. Tačiau teko lankytis Ukrainos knygų festivaliuose, į savo festivalius ukrainiečiai visada pakviečia lietuvius, o lietuviai – ukrainiečius. Ypač į poezijos festivalius Dažnai paminiu, kad mūsų ir šiek tiek vyresnės kartos poetai tarpusavyje ir susipažino per ,,Magnus Ducatus Poesis“ (Poezijos Didžioji Kunigaikštystė – tarptautinė rašytojų ir poetų programa, vienijusi Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir Ukrainos poetus, poezijos vertėjus, jos tyrinėtojus bei kritikus, muzikus ir dailininkus – red. pastaba) projektą. Ten būdavo vertimų dirbtuvės, kur poetai versdavo vieni kitų kūrinius. Todėl prieš dešimt – penkiolika metų buvo užmegzta daug ryšių, jie išliko ir dabar tapo labai aktualūs.

Prasidėjus Maidano revoliucijai, informuodavote apie įvykius Kyjive, o 2022-aisiais, prasidėjus Rusijos pilno masto invazijai į Ukrainą, Jūsų socialinių tinklų paskyroje kasdien būdavo galima rasti aktualios informacijos. Kodėl?

Yra kelios priežastys. Visų pirma, kai įvyksta tokie dalykai, yra žmonių, kurie ramiau jaučiasi žinodami nei nežinodami. Yra, žinoma, ir tokių, kurie nenori nieko žinoti, atsiriboja nuo informacijos ir žinių – jiems taip gerai.  Kiti, priešingai, kuo daugiau žino, tuo jiems geriau. Ir man ramiau, kai aš viską susidėlioju, išsiaiškinu, todėl ir pasidalindavau su kitais. Kitas dalykas, kai prasideda tokie įvykiai, užtrunka susigaudyti: kas, kur, kokia informacija patikima, kokia ne. Trūko ir specialistų, todėl norėjosi padėti.

Ukrainoje lankotės nuo Maidano laikų, todėl žinote ne tik jos kultūrinį, bet ir politinį gyvenimą. Galbūt ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės noriai skaitė Jūsų pateikiamą informaciją, nes žinojo, kad šiek tiek pažįstate šalį?

Ukrainoje lankausi nuo 2012 metų. Pirma kelionė dar Janukovičiaus  (V. Janukovičius –nušalintas ir pabėgęs iš Ukrainos buvęs šalies prezidentas, dėl kurio prorusiškų veiksmų kilo Maidano revoliucija – red. pastaba) laikais buvo į Lucką, į pirmąjį seminarą-dirbtuves. Nuo tada ir domiuosi. Pradėjau mokytis ukrainiečių kalbą, bet, deja, kol kas labiau skaitymui ir vertimui nei kalbėjimui. Todėl žinias galėjau versti tiesiai iš ukrainietiškų šaltinių. Susidariau tam tikrą informacinių šaltinių, portalų sąrašą, reikėdavo visus peržvelgti ir išversti. Tai užtrukdavo.  Kai prasidėjo karas, naujienas skelbdavau du kartus per dieną – ryte ir vakare. Praėjus metams, supratau, kad dabar reikia daugiau analitikos nei bendrų žinių, todėl pajaučiau, kad manęs jau nebereikia. Be to, pradėjome savanorišką veiklą, todėl ir rašyti laiko tapo mažiau.

Skaičiau, kad remiate Ukrainos kultūros žmones – poetus, rašytojus, jų šeimas, kurios neteko šeimos narių šiems žuvus fronte. Papasakokite apie tai  plačiau.

Tiksliau būtų sakyti, kad rėmėme ir dar kartais, jei reikia, remiame. Dabar mes labiau užsiimame automobilių pervežimu į frontą. Kadangi fondas mažas, galime pervežti tik maždaug po automobilį per mėnesį. Dar medicinos priemonių, kokių paprašo (hemostatiniai tvarsčiai, neštuvai, turniketai). Remiame gyvūnų prieglaudą Nikopolyje. Dirbame su kitais fondais, ypač Lvive įsikūrusiu fondu „Eipril“, padedame jiems kai reikia. Dažniausiai į Ukrainą automobilius nuvairuoja vienas iš mūsų narių – poetas Donatas Petrošius.

Atrodo, aplinkui daug pasiturinčių  ir galinčių padėti žmonių, bet jie to nedaro. Jūs – kultūros žmonės – skiriate savo laiką, renkate aukas, ieškote automobilių, vežate juos. Kas Jus motyvuoja?

Tai labai bendražmogiška. Geriau daryti kažką konkretaus, nei sėdėti ir graužtis. Žinoma, įkvepia ir ten esantys draugai. Kitas dalykas, mūsų genetinė atmintis: karai, tremtys, kiti skaudūs dalykai. Tai tarsi įrašyta mūsų kūne. Kiekvienas iš mūsų turbūt turime išvežtų, sušaudytų, ištremtų, nužudytų giminių. Tai irgi yra paskata. Be to, ir supratimas, kad galime būti kita agresoriaus auka, neleidžia būti abejingiems. Todėl geriau kažką daryti dabar nei pavėluotai gelbėtis. Atrodo, suprantama, kad dabar ukrainiečiai gina ne tik save, bet ir mus. Manau, kad tai tokia akivaizdi tiesa, bet kažkodėl kitiems – visai neakivaizdi.

Istoriškai taip susiklostė, kad mūsų nepriklausomybės atkūrimas buvo įkvėptas kultūros žmonių, kultūros leidinių. Dabar ir vėl kultūros žmonės susivienija, padeda. Ar taip yra todėl, kad tie žmonės jautresni, mato dalykus plačiau?

Šioje situacijoje neišskirčiau kultūros žmonių. Nes visokių yra ir ten – ir padedančių, ir abejingų. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie nesigirdami tyliai renka ir vežą paramą. Yra ir dideli fondai, kurie surenka daug lėšų. Kita vertus, menininkai nelinkę burtis į dideles grupes. Jiems taip ramiau, nors, žinoma, prie kažko prisijungus galbūt būtų galima padaryti ir kažką daugiau. Todėl bendram fone mes nesame išskirtiniai. Visuose sluoksniuose yra padedančių bendruomenių: vieni mezga tinklus, kiti daro apkasų žvakes, treti gamina dronų detales. Savo burbule aš pažįstu nemažai padedančių, bet už mūsų burbulo yra kiti burbulai, kurie daro tikrai ne mažiau.

Palaikote ryšius su bičiuliais ukrainiečiais menininkais ir dabar?

Dauguma jų poetai, rašytojai, kai nebūna fronte, stengiamės susisiekti. Palaikome ryšį socialiniuose tinkluose, susirašinėjame. Nuvažiavę į Ukrainą, perkame ukrainiečių rašytojų knygas. Dabar į knygų festivalius dažniausiai kviečiame moteris rašytojas, poetes, nes vyrai fronte.

Bet ir būdami fronte jie rašo?

Taip. Rašo ir apkasuose. Labai norėčiau pasikviesti bent dalį jų vėliau į Lietuvą. Deja, vienas iš jų – Maksymas Kryvcovas – žuvo šių metų sausio septintą. Jo knyga netrukus bus išleista Lietuvoje, dabar su kolegomis (Antanu A. Jonynu ir Benediktu Januševičiumi) baigiame ją versti. Lėšos už pardavimus tikriausiai bus skirtos Ukrainos gynėjams. .

Kaip manote, ar lietuviai pakankamai žino Ukrainos kultūrą?

Galėtų ir daugiau žinoti. Bet tai sudėtingas dalykas. Nes tiek Ukrainos, tiek Baltarusijos, kurią irgi būtinai reikia paminėti, buvo nustelbtos rusų kultūros. Dabar atsirado daugiau erdvės atrasti ukrainiečių kultūrą, bet trūksta vertėjų. Šiuo metu daugiau leidžiama aktualioji literatūra – dienoraščiai, kariaujančių prisiminimai, romanai apie karą, nemažai vaikų literatūros, bet tai lašas jūroje.

Vilniaus universitetas sukūrė ukrainistikos programą, bet, girdėjau, nesurenka norinčių mokytis. Man tai mįslė. Kodėl?

Tiesa, nemažai bibliotekų, ypač didesniuose miestuose jau turi knygų ukrainiečių kalba lentynas. Dar pridursiu nuo savęs – „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ literatų namuose turime porą lentynų ukrainietiškų knygų (daugiausia poezija), kuriomis galima naudotis visiems norintiems. Tai mano asmeninė biblioteka, kuria mielai dalinuosi.

O kada bus išleista Jūsų nauja knyga?

Mano knyga bus išleista kitais metais, tikiuosi, laiku pabaigsiu ją rašyti – nedaug beliko. Bus šiek tiek ir su Ukraina susijusių eilėraščių, iš asmeninių patirčių, nes kariaujančių žmonių balsu negaliu būti dėl moralinių ir etinių priežasčių. Todėl tai bus asmeniniaiįspūdžiai.

Prasidėjęs karas mus visus labai sukrėtė. Praėjo pustrečių metų, jis tebevyksta. Ar pasikeitė Jūsų pasaulėžiūra karo kontekste?

Paryškėjo esminiai dalykai – kas svarbu, o kas nelabai. Paviršutiniai dalykai pasitraukė į antrą planą. Visada galvoji, ką darytum atsidūręs jų situacijoje. Mąstai, kuo galėtum užsiimti, kad būtum naudingas. Visas triukšmas, šlovės troškimas pasitraukia į antrą planą. Dabar nuolat galvoji, kaip vienas ar kitas veiksmas pasitarnaus mūsų savanoriškai veiklai. Gal tai padės surinkti aukų ir galėsim nupirkti dar vieną mašiną bei nuvežti į frontą ukrainiečiams.

O kultūroje kaip keitėsi?

Dar nuo 2014-ų metų pastebėjau, nors gal ne tiek aiškiai  kaip dabar, kiek daug galvoje užima sovietmečio palikimas: citatos, filmai, kiti dalykai, kurie kaip saulėgrąžų sėklos primėtytos ir jų niekaip negali iššluoti. Jų labai daug, jas reikėjo seniai iššluoti. Mes kažkodėl vis dar mylim tuos ,,geriausius“ pasaulyje ledus ir visą kitą šlamštą, kurį mums vis dar ,,kiša“ per socialinius tinklus. Bet pradėjome tą sąmonės užterštumą suvokti ir reflektuoti, netgi iš dalies nuo jo valytis. Tik tai, žinoma, užtruks.

O įmanoma išsivalyti?

Kodėl mūsų medijoje vis dar yra, pavyzdžiui, straipsniai apie rusų atlikėjus? Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Pasiūla irgi turėtų formuoti paklausą, bet pas mus yra tik atvirkščiai. Be to, kartais informacija brukama taip klastingai, kad nepastebi, kokiais šaltiniais naudojiesi. Mums dar trūksta kompiuterinio raštingumo ir atsparumo propagandai.

Trūksta kritinio mąstymo?

Ne tik kritinio mąstymo. Reikia mokyti šių dalykų: kaip atpažinti propagandą, kaip su ja elgtis, ką skaityti. Kokie šaltiniai patikimi, kokie – ne. Mokykloje to nemoko. O dauguma tėvų net nežino kokiais socialiniais tinklais naudojasi ir ką žiūri jų vaikai.

Bet mes kartais būname vienas kitam labai griežti. Dažnai vienas kitą ,,surūšiuojame“ – tas gerai mąsto, o tas – ne. Ar ne per griežti esame? Juk ten, kur savi pykstasi, kažkas labai džiaugiasi?

Yra dalykų, kai gali būti ne tik juoda ir balta. Kai gali būti vidurys. Bet yra dalykų, kai vidurio būti negali.

Neretai vyrauja stereotipas, kad menininkai nesidomi politika. Bet Jūs priešingai – domitės. Jums to reikia?

Man atrodo, kad posakį ,,nepainiokit meno su politika“ išrado propagandistai. Nori painiok, nori nepainiok. Bet šitie laikai neleidžia nesidomėti. Tai būtų etinis ir moralinis kurtumas. Be to, jei tu nesidomi politika, politika anksčiau ar vėliau susidomės tavimi. Ir labai intensyviai.

Šiandien turime didelę, apie septyniasdešimties tūkstančių, ukrainiečių diasporą Lietuvoje. Tai reiškia, kad turime plėsti savo kultūrinį akiratį, o geriau padėti pažinti atvykusių mentalitetą padeda ir kultūra: perskaityta knyga, pažiūrėtas filmas, pamatytas spektaklis. Kita vertus, juk Ukraina turi didelę, įvairią ir įdomią literatūrą?

Taip, ukrainiečiai jos turi daug, o mes išverstų knygų per mažai. Rekomenduoju ukrainiečių poeziją. Ji puiki. Žinoma, ir kitą literatūrą. Bet, minėjau, jos turime dar nedaug. Iš klasikų tikrai turime T. Ševčenką, I. Franko. Dalis klasikos versta sovietmečiu. Tiesa, pačią ,,klasikiškiausią“ klasiką turime – T. Ševčenkos ,,Kobzarius“, išleistą 2012 metais ir išverstą Vlado Braziūno. Labai graži knyga. Be to, daug prozos, poezijos, esė – dar neišverstos. Darbo dar labai daug.

Knygų turbūt daugės?

Taip. Jau pasirodė Vyto Dekšnio verstas Taraso Prochasko romanas „Nepaprastieji“ . Dėl vertėjos Donatos Rinkevičienės didelių pastangų ir darbštumo ukrainiečių šiuolaikinės prozos (Andrijus Liubka, Sofija Andriuchovyč, Artemas Čechas ir kt.) taip pat po truputį daugėja. Daugėja ir vaikų literatūros vertimų. Tiesa, iki šiol neturime didelės šiuolaikinės ukrainiečių poezijos antologijos, neaišku, ką daryti: ar leisti kariaujančių poetų antologiją, ar apskritai šiuolaikinius poetus, ar pradėti pavienių autorių knygų seriją. Tą trūkumą iš dalies kompensuoja Antano A. Jonyno sudaryta ir prieš pora metų pasirodžiusi antologija „Atmintis Ugnis Deguonis“. Būtų gerai išleisti keletą negrožinių, reportažinių knygų ir apie Rytų Ukrainą, nes tai padėtų geriau suprasti, kaip viskas prasidėjo.