Šiuolaikiniame kine, kur dažnai vyrauja konformizmas, Yorgos Lanthimos išsiskiria kaip revolucionierius laužantis šių dienų dogmas. Kad ir kaip sunkiai Lanthimos veikėjai kovotų už laisvę, valdžią ar meilę, gyvenimas vis tiek laukinis, žiaurus ir negailestingas. Graikų kilmės režisierius nebijo kalbėti rimtomis temomis pastelkiant juodosios komedijos elementus. “Iltinis dantis” (Dogtooth, 2009), “Omaras” (The Lobster, 2015), “Šventojo elnio žudymas” (The Killing of a Sacred Deer, 2017) ir “Favoritė” (The Favourite, 2018) – tai filmai apie galios žaidimus ir žmones, kurie skaudina vienas kitą, ir žiaurius, negailestingus pasaulius, persmelktus stulbinančiais vaizdiniais.

“Prasti reikalai” yra beveik feministinė Frankenšteino istorijos versija – perpildyta odisėja, nukelianti mus iš pamišusio mokslininko gotikinės laboratorijos į Lisabonos ir Paryžiaus gatves, į viešnamį, prabangų kruizinį laivą ir dar daugiau. Ir vis dėlto keistu būdu tai vienas paprastesnių režisieriaus Yorgos Lanthimo filmų. Tai istorija apie moterį, kuri bręsta siekdama savo interesų ir troškimų, nesutramdyta, nesuvaržyta ar nesugėdinta visuomenės.

Kai pirmą kartą sutinkame Bela Bakster (Emma Stone) devyniolikto amžiaus Londone, ji atrodo kaip suaugusi moteris, tačiau turi nepatogią eiseną, nerišlią kalbą ir anarchišką labai mažo vaiko dvasią. Ji – mokslinis eksperimentas, kurio metu jai buvo implantuotos vaiko smegenys. Kitaip tariant, Bella yra ir jos motina, ir dukra – ir, keistu būdu, nė viena. Bela, išprotėjusio mokslininko vaikas, kuri neturi nuodėmės sampratos, todėl veikia pagal kiekvieną troškimą. Bela yra paverčiama Viktorijos laikų infantilizuota moterimi; suaugusi moteris, kurią valdantys vyrai pastūmėjo gyventi savo gyvenimą lyg vaikui. Ji atranda išpirkimą, perimdama savo likimo, kūno ir proto valdymą į savo rankas.

Tiesą sakant, ji yra Godvino Bakster (Willem Dafoe), žiauriai subjauroto chirurgo, kūrinys Viktorijos laikų Londone. Godvinas yra švelni, mylinti figūra, daktaras Frankenšteinas, kuris mato Belą kaip dukrą. Jis įkvepia jai meilę mokslui, tačiau greitai augantis seksualinis apetitas ją suklaidina. Bela susigundo niūriu sėbru, vardu Dankano Wedderburno (Mark Ruffalo), kuris atvyksta į rūmus sudaryti vedybinės sutarties tarp Belos ir Makso (Ramy Youssef), jaunojo mokslininko pakviesto stebėti ir pildyti Belos augimo žurnalą. Taip prasideda nuotykis, kuris atskleidžia, ką reiškia būti žmogumi: kūniškus malonumus, intelektualines kliūtis, emocinius nuosmukius ir politinius klausimus apie žmogaus veiklos ribas ir visuomenės galios dinamiką. Tai tampa pagrindine filmo tema. Bela klajoja ir ieško apibrėžiamos gyvenimo prasmės, kuri galėtų patenkinti jos troškimus pamatyti pasaulį, kai ji blaškosi ir nuolat bėga iš metaforiškų kalėjimų, kuriuose vyrai bando ją sulaikyti. Verta pasakyti, kad filmo gamybos dizainas yra fenomenalus; nuo dekoracijų ir kostiumų iki plaukų ir makiažo – filmas sukuria žavią išvirkščią Alisos stebuklų šalyje realybę. Šio filmo garso takelis taip pat nepanašus į bet kurį kitą. Pasirinkti garso efektai nukelia mus į vaikystę, o jų naudojimas suaugelių aplinkybėse įbaugina.

Filmas nesistengia kurti linijinio laiko pojūčio, Bela auga su patirtimi, o ne nustatytais laiko tarpais. Tačiau įpusėjus filmui, šis personažas vistiek kelia klausimą, ar šiuo vaiko naivumu nesinaudoja aplinkinis pasaulis. Nors pirminė idėja yra novatoriška, už to slepiasi labai daug iškreiptų neaiškumų – filmo pradžioje “gerietis” jaunasis mokslininkas Maksas pasiperša Belai, nors jos protas prilygsta trijų metų vaikui; advokatas Duncanas tiesiogiai prievartauja vos paauglystės amžiaus sulaukusią Belą, o galiausiai pats filmas siekia parodyti moters kūno autonomiją per viešnamio sekso scenų seką. Ar tai vienintelis būdas gilintis į moters kūno kontrolę? Prostituciją vyrai visada romantizavo grožinėje literatūroje, tačiau ji tebėra pigus bandymas atskleisti laisvę moterų kūnais. Centriniai filmo „Prasti reikalai“ vyrai labai skiriasi vienas nuo kito, tačiau jų bandymas kontroliuoti Belą juos vienija – ar tai būtų tėvas Godvinas, kuris bando įkalinti Belą, kad būtų „saugi“ nuo išorinio pasaulio, ar iškrypėlis Dankanas, kuris išmeta Belos knygas į vandenyną, kai ji įgauna intelektualinę sąmonę, norėdamas, kad ji būtų tik jo paklusni sekso lėlė. Dankano nesėkmingi bandymai kontroliuoti Belą iššaukia jame kaprizingą vaiką. Bręstant Belai, Dankanas emociškai tampa vis labiau infantilus. Jos ryžtas siekti savo troškimų – masturbuotis, atmesti mandagią visuomenę, skaityti – užvaldo ir sugriauna bet kokius suvaržymo bandymus.

Moteris tampa jos pačios mūza, tai gali būti puiki pamatinė filmo mintis. Tačiau filmas daro lemtingą klaidą manydama, kad vienintelis dalykas, kuris įdomus išsilaisvinusiai moteriai, yra ji pati. Jos naivumas numenkinamas juokais, o ne pačia savistaba, todėl, kai jos smegenys vystosi, neaišku, kokie konkretūs smalsumo ir malonumo ieškojimai ją veda toliau, nei skatino Godvinas ir kiti vyrai. Filmas adaptuotas pagal 1992 metų novelę tuo pačiu pavadinimu. Pagrindinis filmo ir knygos skirtumas yra pasakotojo perspektyva; filme viską matome pro Belos akis, kai knygoje gale suprantame, kad tai tebuvo vyro fantaziją.Visa istorija iš tikrųjų yra vyro fantazijos apie seksualiai išsilaisvinusią moterį kritika, o ne tikros moters, išsilaisvinusios ar ne, istorija.

Ši suaugusiems skirta Barbės filmo versija yra tiesiog pseudofeministinis filmas. Abiejuose filmuose moteris ieško apsisprendimo ir prasmės, suvokia, kad nekenčia „tikrojo“ pasaulio siaubo, ir nusprendžia pasitenkinti šiek tiek šviesesnės ateities jausmu. Pasaulyje yra tiek daug kitų būdų, kaip būti seksualiai išsilaisvinusia moterimi, nesusijusių su pažeminimu, degradavimu ar smurto grėsme. Jos laikas viešnamyje pristatomas kaip įdomus seksualinis eksperimentas, neturintis jokių pasekmių. Abejoju, kad filmo kūrėja moteris būtų pateikusi taip nuotaikingai. Barbės kelionė į realųpasaulį veikia kaip savotiška Adomo ir Ievos istorija, nes ji pirmą kartą tampa žmogiškosios patirties liudininke po to, kai visą savo gyvenimą praleido pasakų šalyje. Priešingai, „Prasti reikalai“ daugiausia dėmesio skiria socialiniams moterų lūkesčiams, jame feminizmas tyrinėjamas per aiškesnę seksualinę terpę ir prieštaringas intymias scenas. Belos jaunatviškas pabudimas parodomas per jos malonumo sau atradimą. Viso filmo metu Barbė pamažu įgyja nuovokumą, nes supranta, kad jos idealizmą apsunkina realaus pasaulio netvarka. Moterų teisės toli gražu nėra išspręstos, o feminizmo įvaizdis, kurį Barbė siunčia kaip gaminį, tik sumenkina problemą. Filmo kulminacijoje ji nusprendžia tapti žmogumi dėl savo patirties. Ji sužinojo, kad jos negali visiškai apibrėžti viena idėja, ir nori išsiaiškinti, kas ji iš tikrųjų yra. Kaip ir Barbė, Bela filmą pradeda remdamasi iš esmės idealistiniu požiūriu į pasaulį, o jos naivumas žlunga, kai sužino, kad nelygybė ir priespauda triumfuoja.

Kai kurie “Prasti reikalai” gerbėjai pabrėžia, kad tai feministinis kūrinys, kuriame erotinis Belos pabudimas tampa raktu į jos išsivadavimą. Tačiau kritikai atmeta šią interpretaciją, paviršutiniškai įgalinantį moters balso ieškojimą. Tai iš esmės ne šeimai tinkama Barbės versija, kurioje moters vaikiškas naivumas tampa stebėtinai efektyviu ginklu prieš patriarchatą.