Parodoje menininkas prabyla savo impresionizmo estetikos skleidžiama spalvine gama bei jautriu psichologizmu. Parodoje pristatomi peizažai leidžia pastebėti tapytojo atsiribojimą nuo paviršutiniško pasaulio motyvų traktavimo. Majausko svarbiausias kaip menininko uždavinys tampa tiesioginė vidinių sąmonės būsenų išraiška per gamtą. Šiame akte pasireiškia menininko saviraiška su jam būdingu unikaliu pasaulio regėjimu, kuris nulemia individualų gamtinio matymo susiformavimą į savitas meninės formos ir kolorito struktūras. Nors klasikinės meno teorijos teigia, kad menininko tikslas yra perteikti tikrovę, tačiau Majausko vaizduojamuose darbuose gamta tampa svarbi ne kaip objektas, o kaip tam tikra aplinkos išraiška, kuri pagaunama paties suvokėjo. Tą puikiai apibūdina Raimundo kūrybai artimas Vincento van Gogho teiginys: „Aš netapau javų lauko, aš tapau auksinį dienos skambesį“. Tai tampa svarbu ir šios parodos kūrėjui, savo kūryba išreikšti gamtos pokyčių kuriamas nuotaikas. Kaip pats sako: ,,Pasitelkdamas piešinį, spalvą, koloritą ir kitas emocinio poveikio meninės išraiškos priemones, siekiu maksimaliai įtaigiai perteikti nuotaikas”.

Autorius tapyboje vertina spalvų muzikalumą, kuris leidžia atpalaiduoti pasąmonės veiklą, padeda laisvai tarsi muzikos tonais žaisti spalvomis, atspalviais, ritmingomis lanksčiomis linijomis. Muzikinis gamtos vaizduojamas kolorito lyriškumas tarsi vienas pagrindinių apibūdinimų padedantis nusakyti Majausko meninės kūrybos prigimtį. Todėl vaizduojamieji menai pasak, Majausko, leidžiantys suskambėti vaizduotės ir minčių vienovei tampa labai artimi intelektui.

Stebint tapytojo peizažus, akivaizdu, kad jis ypatingą dėmesį skiria ritminėms potėpio struktūroms, kurios suteikia kūriniui lyriškumo, įgauna muzikalios tėkmės pojūtį. Kaip pastebi Antanas Andrijauskas: ,,Majausko kaip ir Čiurlionio bei Rytų Azijos peizažo tapybos meistrų darbuose, gamtos pasaulio erdvės vaizduojamos neretai „iš viršaus“ tai yra iš paukščio skrydžio aukštumų“. Tokiu būdu dar labiau išryškinamas emocinis kūrėjo veidas, gyvybingas jo kūrybinės dvasios kvėpavimas, kuris harmonizuoja skirtingus paveikslo poveikio segmentus ir įžvalgesniam žiūrovui atveria kūrėjo psichologinę būseną.

Raimundo Majausko kūryboje remdamiesi centrine žmogaus figūra ir gamtos vientisumo idėja priartėjame prie išskirtinės menininko individualumą brėžiančios atskaitos taško ribos. Paklaustas apie menininko individualumą, Majauskas įvardija, kad tai yra tiesiogiai susijęs su įgimtu energetiniu užtaisu ir kūrybiniu potencialu: vaizduote, intuicija, asociatyviniu mąstymu, vidine disciplina, socialine aplinka ir daugybe kitų veiksnių. Todėl individualiam meninio stiliaus formavimuisi Raimundui svarbi ne tik vidinė humanitarinė kultūra, dvasiniai poreikiai, bet ir kultūrinis visuomenės lygis.

Parodos kuratorė Inga Laužonytė Koordinatorė Alma Laužonytė