Šių metų rugpjūčio 23 d. pasirodė Zoë Kravitz debiutinis režisūrinis filmas „Duok ženklą“. Nors nėra abejonės, kad tai feministinis, „Me too“ judėjimo temas paliečiantis filmas, vis dėlto susidaro įspūdis, kad, atsižvelgiant į pasakojamą istoriją, jo pabaiga stebėtinai nejautri. Kadangi dauguma esminių filmo elementų pasirodo kaip netikėtumas, iš anksto perspėju, kad išduosiu tam tikras siužeto detales, be kurių aptarinėti šį kūrinį paprasčiausiai nėra prasmės.

Filmo pradžioje matome pagrindinę veikėją Fridą (Naomi Ackie) žiūrinčią video, kuriame bilijonierius technologijų magnatas Sleiteris Kingas (Channing Tatum) viešai atsiprašo už kažkokį praeities poelgį. Kiek vėliau Frida kartu su drauge Džese (Alia Shawkat) dirba padavėja privačiame renginyje. Čia ji gyvai sutinka Sleiterį ir tarp jų iškart įsižiebia abipusė simpatija. Verslininkas pakviečia merginas skristi kartu į savo privačią salą ir jos nedvejodamos sutinka.

Kartu su jais ten leidžiasi dar nemaža grupė žmonių, įskaitant keletą triukšmingų merginų, Sleiterio asistentę ir jo draugus iš senų laikų. Saloje dienos susilieja kompanijai geriant ir linksminantis, o Fridos ir Sleiterio ryšys stiprėja. Vieną dieną Fridos draugė Džesė dingsta. Nuo čia įvykiai sparčiai pasisuka gerokai tamsesne linkme. Paaiškėja, kad Sleiteris ir jo draugai ištrindavo visoms atvykusioms merginoms atmintį, kad jos užmirštų savo naktis saloje. Atėjus vakarui vyrai surišdavo merginas ir jas prievartaudavo, o ryte viskas būdavo pamirštama ir gyvenimas vėl atrodė linksmas ir gražus. Kodėl ši užmaršties substancija paveikdavo merginų nakties, bet ne dienos prisiminimus, filmas nepaaiškina.

Atmintį atimdavo kvepalai, gaminami iš saloje žydinčių gėlių, o sugrąžindavo – saloje gyvenančių gyvačių nuodai. Galima būtų interpretuoti, kad gėlės simbolizuoja objektifikuojantį vyrų požiūrį į merginas, o gyvatės siejasi su senosiomis matriarchalinėmis kultūromis, kur buvo laikomos šventu gyvūnu, bet gali būti, kad tai tiesiog sutapimas.

Pati režisierė įvardijo, kad šis filmas yra istorija apie galią. Manau, jei žiūrėtume išskirtinai tik per šią prizmę, būtų galima teigti, kad tai puikus feministinis kūrinys. Vis dėlto, yra ir kitų temų, kurių negalima ignoruoti, ir kurios pakiša koją šiaip jau gana įtraukiam naratyvui.

Filmas baigiasi tuo, kad dauguma salos gyventojų žūva. Tačiau Sleiteriui Frida neleidžia numirti. Paskutinėje scenoje, matome, kad ji tampa Sleiterio žmona ir jo įmonės CEO. Tuo tarpu pats Sleiteris nieko nesuvokia, nes Frida atėmė jam atmintį tokiu pačiu būdu, kaip buvo atimta jai. Čia ir slypi didžiausia filmo problema.

Žinutė, kad nuo savo engėjų galima ne tik apsiginti, bet dar ir perimti jų galią, yra įkvepianti. Vis dėlto kaina, kurią už tą galią sumoka Frida, pernelyg didelė, kad būtų įmanoma būti laimingai – nors kaip tik tokia ji atrodo filmo pabaigoje. Visų pirma, manyčiau, po tokių traumuojančių įvykių jai reikėtų psichologės pagalbos ir ilgo laikotarpio atsistatymui. Visų antra, sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų nešiurpdama ištekėti už savo prievartautojo ir geriausios draugės žudiko, ypač turint omeny riziką, kad jis gali atgauti atmintį ir galutinai jai atkeršyti. Frida pasinaudoja Sleiterio galia jo paties metodais, todėl nelabai skiriasi nuo savo engėjo. Ar tikrai verčiau galią apgaule perimti iš vyro, o ne susikurti pačiai?

Ši amerikietiška laiminga pabaiga man atrodo nejautrus režisierės sprendimas. Manau, kad be paskutinės scenos filmas būtų kur kas vertingesnis. Zoë Kravitz galėjo pateikti mums naują, jautrią ir nematytą perspektyvą į moterišką patirtį ir jai beveik pavyko.

Kita gana akivaizdi problema – siužeto banalumas. Galima įžvelgti nemažai paralelių su tokiais filmais, kaip: „Perspektyvi mergina“ (2020 m.) ir „Nesijaudink, brangioji“ (2022 m.). Jie abu prasideda „saldaus gražaus gyvenimo“ vaizdais, o paskui nuotaika staiga kardinaliai pasikeičia. Taip pat kyla mintis, kad Zoë Kravitz iš „Perspektyvios merginos“ perėmė „gero berniuko“ efektą, t.y. antagonistų vaidmenis paskyrė aktoriams, kuriuos esame pratę matyti vaidinant teigiamus personažus, todėl tikimės iš jų moraliai gero elgesio. Vis dėlto sakyčiau, kad „Perspektyvios merginos“ režisierė šį efektą išnaudoja geriau, nes iš pradžių leidžia pagrindinei veikėjai su antagonistų jautriai ir intymiai suartėti. Tuo tarpu Zoë Kravitz filme abipusis susidomėjimas veikėjų nesuartina ir nesukelia žiūrovo simpatijos Sleiteriui. „Duok ženklą“ siužetiniai vingiai turi daug nuspėjamumo ir gana panašūs su „Pradink“ (2017 m.).

Nepaisant paminėtų trūkumų (kurie suprantami, turint omeny, kad tai pirmasis Zoë Kravitz režisūrinis darbas), noriu atkreipti dėmesį į tai, kuo šis filmas stiprus. Nepriekaištinga aktorių komanda atliko puikų darbą ir tuo kompensavo silpnoką scenarijų. Filme esama įdomių ir netikėtų scenų, pavyzdžiui, kai merginos šoka, vaidindamos, kad joms viskas gerai – tai tarsi iliustruoja moters vaidmenį patriarchalinėse visuomenėse, kur neigiamos emocijos dažnai yra užgniaužiamos, kad vyrai jaustųsi patogiai.Pagrindinė veikėja – moteris ir juodaodė, kas vis dar reta kine. Moterys šiame filme nėra vizualiai seksualizuojamos: nei kameros judėjimu, nei apnuoginimu, nei vaidyba – tai svarbu, kai pasirenkamas tokio tipo naratyvas. Filmas vizualiai gražus, o siužetas įtraukiantis. Smurto prieš moteris tema aktuali ir verta būti nagrinėjama. Visa tai – privalumai, už kuriuos galime būti dėkingi Zoë Kravitz, pabandžiusiai išmėginti save naujoje kino srityje.