Recenziją parengė Kristupas Ališauskas
Vilniuje laukiame Nato summit‘o. Tai išties didelis renginys. Galbūt net svarbiausias per mūsų šalies gyvavimo istoriją? Bet kol dar neatvyko Vakarų šalių lyderiai, galima pasivaikščioti po Vilniaus galerijas. Vienoje iš jų – Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) – galima pamatyti ne Vakarų lyderius, bet lietuvių menininkus. Tiksliau jų autoportretus. Taip, ši paroda, kurios tema daugeliui gali pasirodyti senoka, yra verta dėmesio. Ypač kai leidi dieną sostinėje. Dažniausiai šioje galerijoje vyksta klasikinio meno renginiai, bet šįkart čia prisiglaudė ir ankstesnio bei dabartinio amžiaus menininkų kūriniai. Tiesa, keliaudamas į šią parodą buvau nusiteikęs skeptiškai. Abejojau, ar tokių kūrinių eksponavimas pritrauks dėmesį, privers mąstyti apie senuosius kūrėjus bei jų palikimą, galbūt juos lyginti su šiuolaikiniais menininkais? Klydau.
Antrame galerijos aukšte girgždančiomis, lakuotomis parketlentėmis greitai pralėkiau XVIII-XIX amžiaus dvarą primenančią antro aukšto ekspoziciją ir netrukus priėjau gražią mėlyną sieną, kuri primena mūsų laikus. Ant jos buvo parašytas parodos pavadinimas, pristatymas, ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Nežinau, kas būtent, ar raminanti mėlyna, ar Algimanto Švėgždos autoportetas su moliūgu, bet kažkas mano skubėjimą sulėtino. Aš sustojau ir atsikvėpiau. Parodos pristatymas lengvai apibrėžė autoportreto žanrą, jo atsiradimą ir kelionę iki dabarties. Išties dailininko, kuriančio savo autoportretą užduotis, yra įvairialypė. Nors skamba paprastai: pavaizduok save. O kas aš esu? Autoportreto žanras tinkamas kelti sau šį klausimą. Tokia ir parodos koncepcinė ašis. Pagal kiekvieną autorių ir jo kūrybos ir gyvenimo laikmetį galima bandyti ieškoti atsakymų į šį klausimą: kas yra tas menininkas, kurio portretą matome?
Parodą kuratoriai suskirstė pagal laiką ir temas chronologiškai. Todėl keliaujant per parodą jos pabaigoje turėčiau atsidurti dabartiniame laike. Pirmoje salėje išryškintos XX amžiaus pradžios feminizmo problemos. Ironiškai rimto tono XX-o amžiaus pirmos pusės moterų autoportretai eksponuojami priešais lyriškus, švelnius XIX-o amžiaus vyriškius. Tik vienišas Vytautas Kairiūkštis savo užmojais (kubistiniu autoportretu) galėjo sudominti kurią nors iš tų rimtų sufražisčių. Bet, ar tikrai tuo metu kai kūrė Marcė Katiliūtė, nebuvo nei vieno solidaus vyro menininko, kuris galėtų atlaikyti jos griežtą žvilgsnį? Nes romantiški XIX-o amžiaus lietuvių menininkai tikrai neatrodo solidžiai. Tiesa, norisi pasidžiaugti puikiu optiniu eksponavimu – nedidelio formato kūriniai, eksponuojami ant tamsių sienų bei apšviesti atskirom lempom – daug labiau prikausto dėmesį nei įprastai.
Antroje salėje nukeliavau į sovietmetį. Čia, kaip visada, laukia visiems pažįstami kūrėjai ir jų suskirstymas – sisteminiai prieš nesisteminius. Smagu galiausiai pamatyti tapybos „karalius“ – Sofijos Veiverytės grupinį portretą ,,Tapytojai“. Didelio formato paveiksle sėdi penki žymiausi to meto lietuvių tapytojai, kurie prisitaikė prie anų laikų taisyklių ir klestėjo. Šalia jų, kuklesniuose paveiksluose galima rasti ir vadinamą opziciją. Tai yra grupių Ketvertas ir Penketas narius, ir jų bendraminčius. Šioje salėje labiausiai nustebino Algimanto Švėgždos autoportretas kartu su Edvardu Munchu. Nepaisant preciziškos atlikimo technikos, šis kūrinys kalba ne tik apie socialinę ar psichologinę tikrovę, kurią pabrėžė „opozicionierių“ kūriniai. Švėgžda, tapydamas savo kontempliaciją žiūrint į Munchą (norvego kūrinys taip pat yra autoportretas), sukūrė tarsi paradoksalią situaciją. Meno kūrinys yra fikcija. Tačiau menininkai pasitelkdami įvairias technikas, tą fikciją mums, žiūrovams, bando parodyti kaip realybę. Arba realybės atspindį. Vieni tam naudoja spalvų derinius iš realybės, kiti – realaus paviršiaus atkartojimą. Tiksliau paviršiaus regimybės atkartojimą. Bet šiame kūrinyje Švėgžda ne tik pertapė kito menininko autoportretą, bet dar nutapė ir save – žiūrintį į Munchą. Tad galų gale, mes, dabartyje esantys žiūrovai, galime pabandyti pajusti ką išgyveno Algimantas Švėgžda, žiūrėdamas į Muncho autoportretą, ir įžvelgdamas savo atspindį (arba autoportretą) ant šio kūrinio. Meno kūrinys, kalbantis apie kito meno kūrinio išgyvenimo procesą, kurį dabar galime pamatyti ir išgyventi mes – dabarties žiūrovai. Ši situacija man kažkaip asocijuojasi su holivudiniam kine pastaruoju metu vyraujančiais naratyvais apie multivisatas, įvairias tikroves bei filmais apie filmo kūrimo proces, jo išgyvenimą bei svarbą kino kūrėjams ir megėjams.
Užlipęs į trečią aukštą grįžau į dabartinius laikus. Čia gausu fotografijų, vienas kitas paveikslas, kuriuose menininkai jau plačiau interpretuoja savo atvaizdą (lyginant su apatinėm salėm). Monikos Furmanos drobė parodė moters minčių procesą. O gal veiksmų ir atoveiksmių grandinę? Eglės Gineitytės nupurkštas interjeras leido pajusti post-kalėdines nuotaikas, kai kalėdinė eglutė jau nupuošta ir gerokai „pavargusi“ po švenčių. O Elena Antanavičiūtė išsirengė nuoga ir atsuko nugarą. Galbūt šis gestas sujungia klasikines ir modernistines meno sroves su šiuolaikinėmis? Čia galima rasti ir performanso, fotografijos bei tapybos niuansų. Šioje salėje užgriuvo vaizdų gausa. Sutelkti dėmesį tapo sudėtinga. Galbūt to ir siekė kuratoriai? Informacijos pertekliaus pojūtis – išgyenus ramesnes pirmas dvi parodos sales. Aliuzija į netikėtą išlaisvėjimą?
Bet paskutinėje salėje vėl atsidūriau malonioje tamsoje su atskirai apšviestais meno kūriniais. Pajutau ramybę. Tradicinę autoportreto sampratą (kaip savo paties atvaizdo perpiešimą ar pertapimą) čia atstovauja Donata Minderytė ar Žygimantas Augustinas. Bet vėlgi tas atvaizdas nutolęs nuo įprastos realybės – per fotografijos objektyvo sukurtą vaizdą. Vėliau patobulintas dar kiekvieno menininko fantazijos vaisiais. Aplinkui daugybė nuotraukų, bet jos yra koreguotos, pilnos kontekstų. Smagiausiai pasirodė Coolturisčių signatarės (ar signatarės?). Įdomu pasvarstyti apie tokį dokumentinio artefakto interpretavimą: ar šiuolaikinėje visuomenėje tokie drąsūs mūsų „istorinių akimirkų“ remix‘ai, neužkabins jautrių vietų? Atsimenant, kaip pernai Dainiaus Liškevičiaus dvidešimties metų senumo performansas su šokoladu ir trispalve, netikėtai sulaukė publikos kritikos strėlių ir iškėlė paviršiun seną gerą klausimą: kas yra menas?
Parodos pabaigoje, laiko juostoje atsidūrus dabartyje, galima pasidžiaugti mūsų laisve. Kūrybine ir netik. Nuo judėjimų už moterų teises balsuoti, okupacijas ir bandymus suvaržyti individo kūrybinę laisvę, iki dabar. Parodoje gausu įvairių autorportreto žanro intepretacijų. Bet, prisiminus nesenus bandymus nuteisti menininką už jo performansą, norėtųsi senus kūrinius palikti muziejinėm vertybėm – kur jų vieta. Su prierašu: štai taip anuomet žmonės mąstė. Ir tiek. Autoportretas, kaip žanras, irgi apie tai byloja. Štai taip menininkas save vaizdavo, taip jis apie save galvojo. Arba norėjo, kad galvotume mes.
Paroda veiks iki šių metų lapkričio 5 dienos.
