PagrindinisInterviuRežisierė Austėja Urbaitė: filmas man, visų pirma, yra pokalbis su žiūrovu

Režisierė Austėja Urbaitė: filmas man, visų pirma, yra pokalbis su žiūrovu

Paskelbta

Valdonė Rudenkienė/Tie2

Jaunam kūrėjui gauti finansavimą, įtikinti savo idėja nėra lengva. O susidūrus su realybe, kad nebus taip, kaip planuota, reikia greitai prisitaikyti. Jei labai tiki tuo ką darai, Lietuvoje galima sukurti net Prancūziją. Austėjos Urbaitės režisuotas filmas ,,Per arti“, pripažintas geriausiu Sidabrinių gervių apdovanojimuose, pelnęs užsienio ekspertų pripažinimą, puikus to pavyzdys. Pati režisierė sako, kurdama negalvoja apie apdovanojimus. „Jei filmas bent vienam žmogui bus tai, ko jam tą dieną reikėjo, tai ir yra kūrybos prasmė“, – sako jaunosios kartos kino režisierė Austėja Urbaitė.

Asmeninio albumo nuotrauka.

Austėja, papasakok apie savo profesinį kelią.

Baigusi mokyklą, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti vaizdo režisūros. Tais metais neturėjo rinkti režisierių kurso, ruošiausi stojamiesiems į vaizdo operatoriaus studijas – kaip artimiausią alternatyvą. Bet pasisekė, kad buvo nuspręsta įvesti naują sistemą ir rinkti režisierius, operatorius bei garso režisierius tais pačiais metais. Netrukus po akademijos nufilmavome trumpametražį filmą „Tiltai“. Nuo tada iki dabar dirbu tarptautinių filmavimų aikštelėse trečiąja režisieriaus asistente: statau masinių scenų veiksmą, taip pat dirbu kaip pirmoji asistentė reklamose ar mažesniuose filmavimuose. Darbas aikštelėse yra viena iš pagrindinių mano profesijų, iš to valgau duoną, ten daug pamatau ir išmokstu. Prie filmo „Per Arti“ dirbau 7 metus. Kelias buvo sunkus, ypač ieškant finansavimo, teko filmą ir visai nutraukti ir visų režisūrinių svajonių atsisakyti, po to vėl iš naujo pradėti. Esu dėsčiusi montažą, vaidybą kino būreliuose. Svarstau apie vaidybos pamokas vaikams.

Žinau, kad Lietuvos ir tarptautinių kino apdovanojimų sulaukęs filmas „Per arti“ tikrai ne vienintelis tavo karjeroje, tačiau šis sulaukė ypatingo dėmesio ir įvertinimų. Ar kurdama galvoji apie žiūrovą, kokią žinią filmas nuneš auditorijai? Ir apskritai, ar kinas gali būti tam tikras pokalbis tarp auditorijos ir režisieriaus?

Man tai – visų pirma ir yra pokalbis su žiūrovu. Ir šitas filmas visada atrodė labiau žmonėms ir jų kasdienybei skirtas, nei lygiavimuisi su kažkuo ar prizams. Gal kartais net ir per daug užsisvajoju galvodama, kaip savo išmoktom pamokom ar atrastais dalykais su kažkuo pasidalinsiu. Bet man džiaugsmą kelia mintis – gal kažkam kažką duosiu. Kai kalbi filmu, tai iš šimto žmonių galbūt vis tiek atsiras tas vienas kuriam būtent to šiandien ir reikėjo. Man labiausiai patinka pokalbiai su žiūrovais po seanso, labai daug gaunu ir išmokstu iš žiūrovų klausimų, reakcijų apie filmą ir apie žmones. Net apie save. Sakyčiau, tai pokalbis.

Tavo filmas „Per arti“ gavo dešimt nominacijų nacionaliniuose kino apdovanojimuose bei tris Sidabrines gerves,  Rytų ir Centrinės Europos festivalyje „Go East“ „Per Arti“ buvo įteiktas ir tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI prizas bei Golden Lily apdovanojimas už geriausią filmą. Ar kūrėjui svarbūs apdovanojimai, pripažinimas?

Man asmeniškai daugiausia pilnatvės jausmo davė žiūrovų reakcijos ir pokalbiai po filmo premjeros.  Žmonių džiaugsmas. Atrodo, filmas veikia, neša savo – kažkam net iki širdies gelmių. Žmonės tavo akyse diskutuoja apie savo vaikus ir savo elgesį. Jeigu ta viena diskusija paskatins kažką rytoj stabtelti ir pergalvoti situaciją prieš pakeliant balsą ant vaiko, tai ar čia ne didžiausias pasiekimas? Apdovanojimai ir pripažinimas duoda pasitikėjimo savim, jautiesi įvertintas profesionalų, kurių gabumus pats gerbi ir, manau, turi vertę ateičiai, kuriant kitą filmą. Tai ir padėka komandai už visą įdėtą širdį ir laiką. Gal tokia mintis: „Va žmonės mato, kiek daug jūs savęs įdėjot – ne veltui buvo tiek vargta“. O tuo pačiu lyg leidžia pajausti, kad filmas veikia daug daugiau žmonių nei tikėjomės.

Kas tau svarbiausia kuriant filmą?

Man svarbu pačiai jausti, kad tai, ką aš darau turi prasmę. Kad tai kažkam kažką duos. Dar man svarbu, kad filmas būtų estetiškai kokybiškas, nesvarbu, kokia pasirinkta estetika, bet kad būtų „skanu jį valgyti“. Svarbu, kad pamirštum, jog žiūri filmą. Man pačiai patinka tokie filmai, kai negaliu logiškai ir techniškai paaiškinti, kas ir kaip vyksta, bet, jaučiu, kad vyksta ir mane vedasi kartu.

Kas buvo sunkiausia kuriant „Per arti“?

Sunkiausia buvo ieškoti koprodukcijos. Kai galiausiai nepavyko, buvo sunku atsisakyti pirminių idėjų ir vizijos, surasti būdą viską sukurti Lietuvoje. Bet kartu buvo ir labai įdomu. Kūrybine prasme sunkiausia buvo filmuoti ne chronologiškai ir išlaikyti penkių personažų subtilias kaitas, išsaugoti balansą tarp pagrindinių personažų, kad filmas veiktų taip, kaip buvo sugalvota.

Kiek tavo asmeninės patirties šiame filme? Apskritai, kiek svarbi režisieriaus asmeninė patirtis?

Mano asmeninės patirties filme labai daug, bet labai netiesiogiai: viskas perpinta su fantazija ir kitų žmonių pasakojimais. Man reikia viską per save ,,perleisti“. Jeigu nesu patyrusi to, kur noriu lįsti, tai „pastatau” save į artimiausią įmanomą situaciją. Man taip reikia: kad suprasčiau savo personažus ir kad būčiau tikra, jog žinau apie ką kalbu. Už kitus kalbėti negaliu.

Daugelis atkreipia dėmesį į stiprų scenarijų – filmas labai paveikus, nepaliekantis abejingų. Kaip manai, kas tai lėmė?

Manau, tai lėmė du dalykai. Pirmiausia, situacija apie kurią kalba filmas – tarptautinis įvaikinimas ir tarpininko egzistavimas tarp tėvų ir vaikų jautriu šeimai periodu, pirmaisiais kontakto mezgimo momentais. Tai sudėtinga, kompleksiška bei verčianti svarstyti situacija. Kitas dalykas greičiausiai yra mano pasirinkimas kaip tapyti personažus ir atverti jų žmogiškumą: tiek tamsiais, tiek šviesiais atspalviais. Filmas kalba ne apie įvaikinimą, o apie žmogaus dualumą. Gal čia veikia atvirumas pačiam prieš save?

Asmeninio albumo nuotrauka.

Toks jausmas, kad filme daug palikta žiūrovo interpretacijai, o režisierius lyg stebėtojas, kuris tarsi žaidžia psichologine linija – kai jau viskas atrodo aišku, staiga atsiranda nenumatytų posūkių, verčiančių galvoti apie kitą situacijų pusę. Sąmoningai to siekei?

Taip. Nuo to prasidėjo pirmas scenarijaus aprašymas – kaip mes turėtume matyti personažus ir kaip turėtų kisti mūsų vertinimas bei išankstinis nusistatymas.

Filme daug simbolių. Tarsi gėrio ir blogio kova bei supratimas, kad ne visuomet tai, kas atrodo gėris – iš tikro ir yra, bei atvirkščiai. Iškalbingi dialogai, kurie, atrodo paprastą istoriją paverčia nepaprasta. Ar galima sakyti, kad žmonių psichologiniai santykiai ir iš to kylančios gyvenimiškos situacijos yra viena tave dominančių temų?

Galima. Mane domina kaip žmogus veikia ir kaip žmonės veikia vienas kitą. Manau, tai akivaizdu. Man įdomu kaip žmogus veikia santykyje su erdve ir savo suvokiama realybe. Įdomu, kad kuo daugiau skirtingų pasaulėvokų pažįstu, tuo daugiau sutinku naujų – dar nesuprastų. Mane domina kognityvinių įrankių ugdymas, nes tikiu žmogaus augimu ir tobulėjimu. Žmonės gali dorotis su savo „sunkiomis“ savybėmis. Man įdomu kaip aplinka formuoja žmogų, – tarsi  plastiliną, jam to net nežinant. Viskas lyg kokie kodai, ka galima užprogramuoti, galima ir perprogramuoti. Man patinka galvosūkiai ir uždaviniai. Žmogus ir pasaulis – įdomus galvosūkis.

Pati režisuoji ir montuoji. Ar režisieriui taip paprasčiau? Nereikia perteikti kitam, ką nori matyti?

,,Tiltuose“ bandžiau duoti montuotojui, bet patirtis nebuvo gera, kai po trijų mėnesių gavau iš poetinės medžiagos sumontuotą veiksmo filmą. Viską permontavome. O šį kartą situacija buvo specifinė. Kadangi filmavome vaikus, o siužeto balansas toks trapus, tai dar prieš einant į aikštelę žinojau, kad nebus viskas taip kaip scenarijuje ir kad akcentai gali būti sudėti kitose vietose. Filmuodama iš dalies galvoje permontavau/perrašiau scenarijų. Didžiąją darbo dalį padarė montuotoja Gabrielė Urbonaitė – puiki montuotoja. Aš dirbau ties tuo, kas man priklauso – scenarijumi ir balansu tarp dviejų pagrindinių personažų. Taip pat ir bandymas sukurti Prancūziją Lietuvoje – buvo mano uždavinys. Niekas kitas negalėjo už mane sugalvoti, kuriose vietose ir ką reikia papildomai nufilmuoti ar neplanuotai įmontuoti, kad galėtume sukurti iliuziją. Tam turėjau medžiagą gerai išanalizuoti.

Asmeninio albumo nuotrauka.

Kaip renkiesi komandą su kuria dirbi?

Iš intuicijos. Turbūt labiausiai žiūriu, kokio žmogaus ar jo kūrybos stiliaus tam filmui reikia. Dar man patinka stiprios asmenybės ir žmonės, kurie mato truputį kitaip negu aš, nes tada galima pasiekti tokių rezultatų, kurių šiaip ir nesugalvotum.

Turi mėgstamą lietuvišką ar užsienio režisierių, filmą?

Mano mylimiausias lietuviškas filmas šiemet Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“. O iš senesnių filmų gal Andriaus Šiušos „ Ir jis pasakė jums sudie“. Užsienio filmų mėgstamų turiu daug ir labai skirtingų, net nežinočiau pagal ką dabar reiktų atrinkti kelis: Larso von Triero „Idiotai“, D. Fincherio „Gone Girl“, Kim Ki Duk „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“, P. Pawlikowski „Cold War“, Hlynur Palmason „Godland“, M. Scorseze „The King of Komedy“, Chantal Akerman. Mėgstu mokslinės fantastikos filmus, tik dabar rečiau randu tokį, kuris kažkuo naujas. Ir trilerius mėgstu. Kai šveičiu vonią, patinka pasileisti fone kažką lengvo.

Esi naujosios kartos režisierė. Sakoma, Lietuvos kinas žengia į naują etapą, atsiranda naujų, vis labiau užsienyje pripažįstamų kino kūrėjų. Koks tau šiandien atrodo Lietuvos kinas?

Man atrodo, kad dabar jis yra progresyvaus augimo pradžioje ir tų spalvų bei įvairovės žanruose tik daugės. Aš jau beveik įsivaizduoju, ko tikėtis iš man patinkančių režisierių, sukūrusių savo pirmus filmus. Dar smalsiau, kas ateis su naujų debiutantų karta. Bet jausmas labai pozityvus.

Naujausi straipsniai

JAV gegužę, pirmąkart per dvejus metus, nusileido Rusijai pagal dujų tiekimą Europai

BNS Europa praėjusį mėnesį gamtinių dujų iš Rusijos importavo daugiau nei iš JAV, o taip...

Didžiausia Lenkijos šilumos energijos gamintoja atsisako anglių

BNS/Tie2.lt Lenkijos energetikos grupės PGE šiluminės elektrinės iki 2030-ųjų turėtų visiškai atsisakyti anglių naudojimo, skelbia...

Pirmą kartą Lietuvoje laikomas lenkų gimtosios kalbos ir literatūros valstybinis egzaminas

BNS/Tie2.lt Lenkų tautinės mažumos mokiniai antradienį pirmą kartą laikys valstybinį gimtosios kalbos ir literatūros brandos...

Vertingiausiu pasaulyje prekės ženklu išlieka „Apple“

BNS Vertingiausių pasaulio prekės ženklų sąrašo viršūnėje trečius metus iš eilės puikuojasi „Apple“, rodo rinkos...

Daugiau

JAV gegužę, pirmąkart per dvejus metus, nusileido Rusijai pagal dujų tiekimą Europai

BNS Europa praėjusį mėnesį gamtinių dujų iš Rusijos importavo daugiau nei iš JAV, o taip...

Didžiausia Lenkijos šilumos energijos gamintoja atsisako anglių

BNS/Tie2.lt Lenkijos energetikos grupės PGE šiluminės elektrinės iki 2030-ųjų turėtų visiškai atsisakyti anglių naudojimo, skelbia...

Pirmą kartą Lietuvoje laikomas lenkų gimtosios kalbos ir literatūros valstybinis egzaminas

BNS/Tie2.lt Lenkų tautinės mažumos mokiniai antradienį pirmą kartą laikys valstybinį gimtosios kalbos ir literatūros brandos...